Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių?

Neapsieisime be Anžu dinastijos

Slibino ordino nariai naudojo dvigubąjį kryžių tarp savo simbolių, todėl ilgai galvojau, kad dvigubasis kryžius gali būti kažin kokiu būdu kildinamas iš Slibino ordino. Kadangi Slibino ordino globėju buvo pasirinktas Šv. Jurgis, toliau gilinantis paaiškėjo, kad pats Slibino ordinas išsivystė iš dar senesnio Šv. Jurgio ordino.
Pastarasis buvo įkurtas Vengrijoje 1326 m., o jo įkūrėjas buvo Karolis Robertas Anžujietis (Anjou), Jogailos žmonos Lenkijos ir Lietuvos karalienės Jadvygos senelis.

Šv. Jurgio riterių krūtines puošė raudonas skydas su baltu dvigubu kryžiumi. Tai buvo jų svarbiausias simbolis. Kaip tik toks, tokių spalvų ir taip kryžius matomas vaizduojant karalių Jogailą ankstyviausioje ikonografijoje ir išlikusiame istoriniame palikime. Pats ordinas, kai kurių pasaulio mokslininkų nuomone, yra laikomas pirmuoju ir seniausiuoju karališkuoju ordinu Europoje.

Vadinasi, dvigubąjį kryžių reikėtų sieti su Anžu dinastija Prancūzijoje?

Pirmiausia su Vengrijos Anjou karaliais, nors tradicijos susipina per Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Jeruzalės Anžu dinastijos vyriškosios linijos atstovus.Tai Anžu dinastijos riterių simbolis. Anžu dinastijos atstovai labai aktyviai dalyvavo kryžiaus karuose ir dvigubąjį kryžių atsivežė iš Jeruzalės. Kai kurie buvo tituluojami Jeruzalės karaliais. Iš tikrųjų Dvigubasis kryžius turi labai daug pavadinimų, o mes žinome tik kelis vardus: Jogailaičių, Jogailos ir Lietuviškasis arba Vyčio kryžius (bent taip užfiksuota istorinėje, lietuvių ir lenkų literatūroje).

Kitose šalyse šis kryžius žinomas ir kitais pavadinimais: Tikrasis kryžius, Šventasis kryžius, Apaštalų kryžius, Patriarchų kryžius, Vyskupų ir t. t. Plačiajame pasaulyje niekas nežino nei Jogailos kryžiaus, nei juo labiau Lietuviškojo kryžiaus. Jis žinomas Anžu kryžiaus pavadinimu – ne tik giminės, bet ir Anžu provincijos. Taip pat jį žino kaip Prancūziškąjį kryžių, Lotaringų kryžių, dažniausiai angliškuoju Lorraine cross pavadinimu. Tai vis tas pats kryžius, tik ilgainiui išsiskiria skirtinguose kraštuose, kiekviena tauta prisitaiko sau, kartais šiek tiek modifikuoja. Tą patį padarė ir lietuviai.

O sumaištį sukėlė to kryžiaus tyrinėtojai? Skirtingai vadindami tarsi nukerta „šaknis“ su praeitimi ir atsiranda daug lyg ir skirtingų kryžių, nors tikrumoje jie visi giminingi.

Taip bent rodo gausus istorinis ir ikonografinis palikimas. Tai štai sau ir iškėliau užduotį atkasti pačią dvigubojo kryžiaus pradžią. Nors man parūpo, iš kur tą dvigubąjį kryžių 1386 m. gavo Jogaila, bet pamažu ėmė aiškėti, kad teks skverbtis į daug gilesnes to kryžiaus atsiradimo ištakas. Pradėjo aiškėti, kad tai yra ne tik heraldinis ženklas, bet neatsiejamas ir svarbus religinis – krikščionybės simbolis.

Ar žinoma, kas seniausiai iš istorijos asmenybių gali būti siejamas su dvigubuoju kryžiumi?

Pirmasis iš riterių buvo Gotfrydas Bulonietis. Jis pirmojo Kryžiaus karo žygio į Šventąją žemę metu pirmasis šį kryžių įsidėjo į riterio skydą. Kai kurie tyrinėtojai jį priskiria dabartinei Belgijai, kiti – Prancūzijai. Žinoma jį buvus Lotaringijos riterį, dalyvavusį Pirmajame riterių kryžiaus kare į Jeruzalę 1096 m. vaduoti Tikrojo kryžiaus ir Kristaus kapo nuo kitatikių. Užimtoje teritorijoje kryžiuočiai įkūrė savo valstybę, kurią pavadino Jeruzalės karalyste, o karaliumi išrinko Gotfrydą Bulonietį, mat jis tam žygiui vadovavo. Tiesa, jis nuo karaliaus titulo atsisakė, bet pasiprašė būti vadinamas Jeruzalės patriarchu (kai kur – Išvaduotoju).

Ar ne todėl dvigubasis kryžius dar vadinamas Lotaringijos kryžiumi, nes minėtasis Gotfrydas buvo iš Lotaringijos?

Visai galimas dalykas. Tačiau dvigubasis kryžius neretai dar vadinamas Jeruzalės ir Patriarchų kryžiumi. Mat Lotaringijos riteriai keliavo į Jeruzalę ginti Tikrojo kryžiaus, t. y. dvigubojo kryžiaus. Tikruoju buvo vadinamas tas, ant kurio buvo nukankintas Kristus.

Šv. Elena – Tikrojo kryžiaus atradėja

Toli gražu ne. Būtina prisiminti Šv. Eleną (250–330), antikinės Romos imperijos imperatoriaus Konstantino Didžiojo (272–337) motiną. Tai buvo vieni pirmųjų Romos, priėmusių krikščionybę. 313 m. imperatorė Elena pasikrikštijo, senatvėje keliavo po šventąsias krikščioniškas vietas, apie 326 m. pasiekė Jeruzalę ir vietinių žmonių padedama atrado vietą, kur buvo nukankintas Kristus. Tvirtinama, kad Elena su talkininkais pradėjo tą vietą kasinėti ir aptiko žemėje tris kryžius.

Reikia suprasti, kad Elena buvo tikslingų archeologinių kasinėjimų pradininkė?

Tikriausiai taip. Žinoma, negaliu įrodyti, kad Elenai tikrai pavyko tuos tris kryžius atrasti. Istorikų knygos, kurias man teko gyvenant užsienyje skaityti, apie tai rašo, bet kiek tai patvirtinta moksliškai būtų sunku pasakyti. Rašoma, kad vienas tų kryžių buvęs tas pats, ant kurio buvo nukankintas Kristus, jis tyrinėtojų dar vadinamas Kristaus kančios kryžiumi (Passsion Cross). Buvo atvesta ligota moteris, kuri prisilietė prie visų trijų kryžių. Prisilietusi prie Tikrojo kryžiaus, sunkiai sirgusi moteris čia pat išgijusi... Taip atpažintas tikrasis kryžius. Nuo tada, bent jau taip tyrinėtojai sako, jis ir imtas vadinti Tikrojo kryžiaus vardu.

Graži legenda, bet įdomu, kiek joje esama racionalaus grūdo?

Rašoma, kad imperatorė Elena tą tikrąjį kryžių, ant kurio buvo nukankintas Kristus, liepusi padalyti į tris dalis. Vieną dalį paliko toje vietoje, kur kryžius buvo rastas, kitą dalį išsiuntė į Konstantinopolį, o trečiąją – į Romą. Iš atvežtojo kryžiaus dalies Romoje buvo pagamintas relikvijorius, o jam saugoti pastatyta Šv. Kryžiaus bažnyčia (Santa Crose). Ir Konstantinopolyje ilgą laiką buvo saugojamas Elenos atrastasis Tikrojo kryžiaus gabalėlis. Tik XIII a. jį iš Konstantinopolio pagrobė prancūzų riteriai ir parsigabenę į Prancūziją patalpino Paryžiuje Sainte Chepelle bažnyčioje. Ten jis yra ir dabar. O toje vietoje, kur Jeruzalės apylinkėse buvo rasti trys kryžiai, buvo pastatyta Šv. Kapo bazilika. Vėliau ji buvo sugriauta ir atstatyta Pirmojo kryžiaus karo metu. Kryžiuočiai toje vietoje pastatė naują bažnyčią, o jos bokštus papuošė iškeldami dvigubąjį – Tikrąjį kryžių. Tą rodo išlikusieji to laikmečio pirmųjų kryžiuočių daryti piešiniai. Ir šiandien Jeruzalėje stovi Šv. Kapo (Holy Sepulchre) bažnyčia, kurioje ir saugomas relikvijorius su Šv. Elenos atrastojo kryžiaus dalimi.

Vėliau ir kitose Europos vietose pradėta statyti krikščioniškas bažnyčias Tikrojo Kryžiaus, Kristaus kapo pavadinimais, o jose imta kaupti šventas relikvijas. Tokiais vardais vadinamų bažnyčių yra ir Lietuvoje.Taip pat relikvijoriai su Šv. Kryžiaus gabalėliais plito Europos bažnyčiose. Nuo tų senų laikų jie tebesaugomi bažnyčiose, tačiau dalis jų jau pateko į garsiausius pasaulio muziejus. Labai dažnai taip pavadintų bažnyčių bokštai, taip pat altoriai ir interjeras būdavo puošiami Tikrojo kryžiaus simboliais. Kai kas mano, kad tai stačiatikių kryžius, bet yra ne taip. Tai iš labai senų laikų vėlesnius laikus pasiekęs reliktas.

Dvigubasis kryžius – simbolis, kuris susieja, ko gero, daugumą krikščioniškų kraštų?

Taip ir yra, tačiau norėčiau grįžti prie imperatorės Elenos. Tuo metu, kai keliavo į Jeruzalę, ji buvo jau labai garbingo amžiaus, o po kelionės ilgai nebegyveno. 330 m. mirė Konstantinopolyje, bet jos kūnas buvo pervežtas į Romą ir palaidotas mauzoliejuje, kuris yra Vatikano muziejuje. Mums reikšminga, kad ji literatūroje vadinama dvigubojo kryžiaus, arba Tikrojo kryžiaus atradėja. Visur vaizduojama su atrastuoju Tikruoju kryžiumi, šalia savęs laikanti skydą, kuriame matome dar vieną dvigubąjį kryžių. Jau nuo IV a. su Elena siejamas dvigubasis kryžius ir nuo tada ji taip vaizduojama. Manau, kad tai ir yra mums rūpima heraldikos ženklo pati pradžia.

Dvigubasis kryžius tampa valdžios simboliu

Bet taip yra tik mūsų tyrinėtojams. Kažkodėl pasaulinėje praktikoje istorijos tyrinėjimas neatmeta krikščionybės raidos ir istorijai padarytos ar daromos įtakos. Net ir garsiausi mokslininkai ieškodami argumentacijos šių dalykų neneigia ir nevengia.

Kryžius įdėtas į skydą – tai jau ne šiaip religinis, bet ir heraldinis ženklas. Taip jis pirmiausiai pasirodė ir išplito bažnyčiose, relikvijoriuose taip pat su Šv. Elenos atvaizdu. Būtinas Šv. Elenos vaizdavimo atributas – skydas su dvigubuoju kryžiumi. Vengrijoje yra išlikęs iš X–XI a. relikvijorius su skydu ir dvigubuoju kryžiumi.

Iš antikinės Romos krikščioniškoji kultūra plito po visą Europą, pasiekė ir Lietuvą, o per Bizantiją – ir slavų kraštus. Polocke išliko atvaizdai iš XII a. kūrinių, kuriuose Elena vaizduojama su dvigubuoju kryžiumi tik sentikių formos. Plito per Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčią.

Rusijos cerkvėse tekdavo dažnai matyti Šv. Elenos (Jelenos) atvaizdus su skydu ir dvigubuoju kryžiumi, bet ne visada susimąstydavome, kad tai ne vien stačiatikiams būdinga simbolika. Siejasi su Šv. Romos imperija, krikščionybės ištakomis.

Po imperatorės Elenos mirties dvigubojo kryžiaus simbolį perėmė Bizantijos imperatoriai, nes jie mėgdžiojo Eleną ir jos sūnų Konstantiną Didįjį, norėjo būti panašūs į juos. Šv. Konstantinas dažnai vaizduojamas su skydu ir dvigubuoju kryžiumi kaip ir jo motina Šv. Elena. Šis imperatorius pastatė Šv. Elenos bažnyčią Vatikane, Romoje ir kitur, laikomas Konstantinopolio įkūrėju, nors dar 667 m. pr. Kr. toje vietoje graikai buvo įkūrę Megaros miesto koloniją – Bizantijų.

Konstantinas pasijuto labai galingas, jam truputį nuo motinos Elenos sėkmės apsisuko galva, jis pasiskelbė Dievo vietininku Žemėje. Tapo dvasiniu Krikščionių bažnyčios vadu, pasiskelbė viso Krikščioniškojo pasaulio valdovu. Dvigubasis kryžius, Konstantino atributas, vaizduojamas šalia jo, jau tapo nuo Dievo gautosios valdžios simboliu. Ir kai matome jį taip vaizduojant išlikusiose freskose – vadinasi imperatorius pristatomas jau ne vien kaip religinis, bet ir valdžios simbolis.

Grįžkime prie kitų Bizantijos valdovų, kurie labai norėjo prilygti Konstantinui Didžiajam ir Šv. Elenai. Todėl vėlesnių laikų imperatorės taip pat labai pamėgo save vaizduoti su dvigubuoju kryžiumi. Akivaizdus pavyzdys – Šv. Morkaus bazilika Venecijoje, išskirsiu imperatorės Irenos atvaizdą su dvigubuoju kryžiumi. Vėliau ir kiti šventieji pradėti vaizduoti su dvigubuoju kryžiumi: Šv. Steponas (Ištvanas) Vengrijoje, Šv. Vaitiekus, Šv. Norbertas Lenkijoje ir kituose katalikiškuose kraštuose, Kirilas ir Metodijus ir kiti šventieji Bulgarijoje, Slovakijoje, Serbijoje ir kituose kraštuose. Paveiksle matome tris vengrų šventuosius, o virš jų – dvigubasis kryžius (Ištvanas, Laslo ir Imrė, arba mūsiškai Steponas,Vladislovas ir Emerikas).

Ar tai reiškia, kad dvigubasis kryžius tapo ne tik valdžios simboliu?

Šis kryžius tapo ir šventųjų simboliu, nepaisant to, kad ir ligi tol buvo krikščionybės apaštalų, Bažnyčios patriarchų ir vyskupų simbolis. Ne gana to jis dar laikomas krikšto simboliu. Atkreipčiau dėmesį į Bizantijos valdovų karūnas ir spausdintas monetas. Dvigubasis kryžius ir čia surado sau vietą. Įdomi imperatoriaus Konstantino IX auksinė karūna su dvigubuoju kryžiumi: iš vienos pusės stovi jo seserys Zoja ir Teodora. Jos laiko tokius pačius skydus su dvigubaisiais kryžiais kaip ir Šv. Elena, kaip minėjau buvo toks paprotys. Dar aiškiau tai matome bizantiškose monetose.

Į Karolio Didžiojo, nuo kurio prasidėjo Karolingų dinastija, karūną buvo įdėtas Tikrojo Kristaus kančios kryžiaus gabalėlis, iš Jeruzalėje Šv. Elenos rastojo kryžiaus.

Grįžkime į Prancūziją. Prancūzai labai aktyviai dalyvavo Kryžiaus karuose. Vienas iš Anžu dinastijos karalių Liudvikas (Louis) buvo net paskelbtas šventuoju. Jo karūnos priekyje matomas dvigubasis kryžius.Čia net sunku susigaudyti, kokia to kryžiaus paskirtis. Jį vaizduoti kaip šventąjį ar kaip Anžu dinastijos atstovą, rėmusį Kryžiaus žygių misijas Jeruzalėje.

Armėnai ir Skandinavų vikingai taip pat naudojo dvigubąjį kryžių. Angliją užkariavusieji vikingai ant 895 m. monetų rodo dvigubąjį kryžių. Jų protėviai jau buvo nukeliavę į Bizantiją ir gal iš ten atsivežė dvigubojo kryžiaus simbolį kaip Dievo duotos valdžios ženklą. Visų Europos karalių atvaizduose, jų atributuose galima atsekti tuos ženklus. Šį simbolį pasiima vengrai ir vadina apaštališkojo palaiminimo simboliu. Visi Vengrijos karaliai naudojo dvigubąjį kryžių kaip savo valdžios ženklą.

Pereikime prie pirmojo karališkojo Šv. Jurgio ordino simbolio. Kad ir tos freskos Liublino koplyčioje, kur Jogaila vaizduojamas su dvigubuoju kryžiumi, tarsi Šv. Jurgis. Freskos pradėtos tapyti 1408 m. paties Jogailos nurodymu.

Portretinio panašumo nėra, simbolinis daugiau Šv. Jurgiui būdingas vaizdavimas. Skydas nuo mūsų nukreiptas.

Jei neklystu, prieš gerus metus šių freskų atvaizdai buvo eksponuoti Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje. Tose freskose Jogaila su dvigubuoju kryžiumi atvaizduotas net kelis kartus.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1387 m. majestotinis Jogailos antspaudas: raitelis laiko skydą su dvigubuoju kryžiumi, o po žirgu atsiranda slibinas – dar vienas naujas simbolis Lietuvos heraldikoje

Jogaila Liublino Švč. Trejybės koplyčios freskoje (1408–1415) pavaizduotas rankoje laikantis skydą su dvigubuoju kryžiumi

Relikvijorius su Konstantinu Didžiuoju ir Šv. Elena. Vengrija XI–XII a.