Kaip metalas paklūsta vandeniui ir šviesai (2)
Pradžia Nr. 20
Kad dulkės nenusėstų
Iš UAB Arginta gamybos vadovo Stanislovo Keževičiaus darbo vietos visas cechas atsiveria kaip ant delno. Gamybos triukšmą slopina stora stiklo siena, o gamybos vadovui svarbu matyti ne tik tai, kas vyksta ceche, bet ir tai, ką rodo kompiuterio ekranas. S. Keževičiui gamybos procesą stebėti ekrane padeda informacinių technologijų specialistas Robertas Ziminskis.
Gintautas Kvietkauskas pasiūlo pabendrauti su šiais vyrais, visai nesijaudindamas, kad dėl to sutriks gamybos procesas. G. Kvietkauskas trumpam mus palieka, užeidamas į netoliese įsikūrusių technologų valdas. Galimas dalykas, kad tyčia palieka mus vienus, nes ceche neatsargiai mestelėjau frazę: „ Žinoma, prie jūsų gamybos vadovas kalbės kaip kad reikia įmonės savininkui. Prie kavos puodelio gal kitaip kalbėtų…“
Gamybininkai yra tokie žmonės, kad žodžių vynioti į vatą nemato reikalo, nes dirba su metalu, tvaria materijos forma. Todėl dabar ir galvoju, kad iš įvairių posėdžių, teorinių konferencijų ir mažai ką bendro su gyvenimo praktika turinčių diskusijų kartais gal visai neprošal būtų visiems drauge nuvykti į kokį mechaninį cechą, kur apdirbamas metalas, ir pasikalbėti su paprastais darbininkais, technologais ir inžinieriais. Neabejoju, kad išgirstume tegul ir paprastų, bet labai gilių tiesų, kurios ilgai posėdžiaujant ar diskutuojant apsineša dulkėmis – jas naudinga bent retsykiais nupūsti.
Pati programa skylės nepragręžia
Taigi kas Argintos gamybos vadovo darbe sudėtingiausia? Šalia gamybos vadovo Stanislovo Keževičiaus dirbančiam informacinių technologijų specialistui Robertui Ziminskiui atrodo, kad svarbiausia įvykdyti gamybos planą – tai įmonės veiklos alfa ir omega. Gamyba automatizuota, visos sistemos veikia pagal gerai suderinto laikrodžio principą, tad, atrodytų sunku išderinti gamybos ritmą. Pačiam gamybos vadovui Stanislovui Keževičiui didžiausia problema – ir tai truputį nustebino – yra žmogiškasis veiksnys, nes viską lemia profesionalūs ir motyvuoti darbuotojai. Aštuonioliktieji nepriklausomybės metai, atrodytų, naujoje ekonominėje ir politinėje santvarkoje seniai turėjo atsisijoti grūdai nuo pelų, bet darbuotojų kvalifikacija, sąmoningumas, požiūris į darbą išlieka svarbiausi kriterijai. Labai įdomus atsakymas, nes tik ką ceche mums atrodė, kad automatizuotoje gamyboje viską lemia puikios švediškos kompiuterinės programos Monitor, o žmogus tėra gamybos priedėlis. Bet paklausykime, ką sako S. Keževičius: „Pati programa skylės nepragręžia, užvartų nenuima, detalės iš taško A į tašką B nenuveža…“
Mėginu susivokti subtilybėse, nes jos gali prasprūsti pro akis ir ausis. S. Keževičiui teko būti gamybos vadovu ir tarybiniais metais, tad įdomu išgirsti jo nuomonę, ar per tuos prabėgusius nepriklausomybės metus labai pasikeitė mūsų darbininkai, apskritai darbuotojai? Didžioji dalis mūsų darbininkų yra iš ano laikotarpio, kai formavosi kolektyvinis mąstymas ir kolektyvinė atsakomybė už padarytą ar nepadarytą darbą, kai vyravo nuomonė: darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs. Buvome didelio bendro kolūkio dalis. Tokie ir panašūs teiginiai garsiai netariami, bet kartais dar gyvi mūsų darbuotojų sąmonėje, bent jau tam tikros jų dalies. Ir tai galima pasakyti ne vien apie gamybą. Užtenka susirgti, kviestis greitąją pagalbą, nupėdinti į polikliniką ar atsidurti ligoninėje – iškart pamatome, ką vienos ar kitos srities darbuotojams reiškiame.
Specialistai ar aukos?
Bet juk į Argintos įmonę ateina jauni, jau dabartinėje santvarkoje parengti specialistai, tad jų neturėtų veikti buvusios santvarkos virusai? Prieš atsakydamas S. Keževičius išlaiko ilgoką pauzę, o paskui siūlo pasižvalgyti plačiau už šio cecho sienų. Kas tuos jaunuolius rengia gamybai, suteikia jiems būtiniausių žinių, žodžiu, parengia profesinei veiklai? Kokia yra tų rengėjų kvalifikacija ir siekiai, pagaliau, kokius darbo kriterijus jie sugeba suformuoti tų jaunuolių sąmonėje? Kas šiandien iš profesinių techninių mokyklų ir kolegijų, taip pat aukštųjų mokyklų ateina į įmones?
Atrodo, šis gal ne visai „gamybiškai“ suformuluotas klausimas sukėlė ištisą naujų klausimų kaskadą dabar jau gamybininkams. Deja, pagyrimo žodžių mūsų dabartinei švietimo ir aukštųjų studijų sistemai iš gamybininkų, bent jau Argintoje neteko išgirsti. O pretenzijų dėl pasenusių studijų programų, dėstytojų menko šiuolaikinės gamybos supratimo ir panašios kritikos teko išgirsta gana daug. Žinoma, galima užsikimšti ausis ir negirdėti, kai sakomi nemalonūs dalykai. Vis dėlto turėjome kantrybės išklausyti, ką šneka tie asmenys, kuriems tenka dirbti su mūsų dabartinės mokymo ir studijų sistemos parengtais specialistais. Vienu metu pasiklausęs gamybininkų buvau parašęs – aukomis, vėliau nubraukiau, paskui nutariau palikti pirminį variantą – autentiškumo dėlei.
Taigi, kokie specialistai, pasak S. Keževičiaus, ateina į įmonę? Prie staklių jų nestatyk, nes jie darbininkais būti nesirengia – mat mokyti dirbti vadybininkais. Taip pagal diplomą, nors iš tiesų turėtų būti išmokyti bent elementarių kvalifikuoto darbininko atliekamų operacijų, bet atėjęs į cechą dažnai neskiria, kur detalė frezuojama, o kur tekinama. Dabar dažnas mokslus baigęs ir į įmonę atėjęs jaunikaitis įsivaizduoja, kad viską moka, bet tik tol, kol nereikia žinių ir įgūdžių pritaikyti praktiškai. Štai tada ir išaiškėja visos spragos. Jaunuolis iškart tik atėjęs norėtų į rankas gauti kelis tūkstančius, bet gamybai iš jo dar nedaug naudos, o juk tuos tūkstančius kažkas pirmiausia dar turi uždirbti.
