Ramybės neturėjau visus tuos metus (2)

Ramybės neturėjau visus tuos metus (2)

Pradžia Nr. 3

Su profesore Elena Moncevičiūte-Eringiene kalbamės apie jai ir jos šeimai tekusius išgyvenimus, kai jos vyras, žinomas mokslininkas, kraštovaizdžio ekologijos atstovas profesorius Kazys Ėringis, nepritapęs prie sovietinio gyvenimo realybės 1981 m. liepos 23 d. Seišelių salose pasitraukė iš mokslinių tyrimų laivo Akademik Vernadskij ir paprašė JAV politinio prieglobsčio. Pretekstą šiam pašnekesiui suteikė profesorės praėjusiais metais minėtas 80-metis ir mokslininko mirties metinėms pasirodžiusi knyga Profesorius Kazys Ėringis. Tai 63-ioji serijos Lietuvos mokslas knyga, ją sudarė Elena Moncevičiūte-Eringienė ir Algimantas Liekis. Botanikos institute knygą pristatė jos sudarytojai ir buvęs Botanikos instituto direktorius, o dabar kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vedėjas dr. Romas Pakalnis.

Išbandymų dienos

Atėjo saugumo darbuotojas ir pranešė. Buvo sekmadienis, iš pradžių – telefono skambutis į namus. Sako: „Iš saugumo skambina. Jūsų vyras neaišku ar pagrobtas, ar pasiprašė politinio prieglobsčio Vakaruose. Ateisim pasikalbėti“. Sakau, kaip čia mes kalbėsimės, jeigu iš Klaipėdos atvažiavęs dėdė, mes pietaujame. Saugumietis sako: „Pasakykite jam, kad pas jus turi ateiti ligonis“. Saugumietis net nežinojo, ar aš gydytoja, ar mokslininkė. Sovietų Sąjungoje dar nebuvo žinoma, ar Kazys Ėringis pasitraukė savo noru, ar ne.

Dėdei ir sakau, kad turi ateiti žmogus, su kuriuo turiu kalbėtis, todėl ilgiau sėdėti čia mes negalėsime. Vėliau dėdė perdavė savo sūnui, kad Kaziui kažkas negerai.

Saugumietis atėjęs prie durų man parodė savo raudoną tarnybinį pažymėjimą, tada įėjo į butą. Liepė rašyti pareiškimą Sovietų Sąjungos vyriausybei. Rašiau rusiškai. Man buvo pasakyta, kad vakare kažin kas išvažiuoja į Maskvą, ir ten bus nuvežtas mano pareiškimas.

Ką turėjote parašyti tame pareiškime?

Turėjau parašyti, koks buvo mano vyras Kazys Ėringis, ar šeimos žmogus, žodžiu, apie jį. Sukrėsta rašau, jaučiuosi tiesiog paralyžiuota. Man skambina iš saugumo, ragina: „Ar jau yra pareiškimas?“ Sakau, ne, dar nėra. Esu sukrėsta, man sunku rašyti. Po kurio laiko skambina antrą kartą. Vėl nėra. Trečią kartą paskambinus pasakiau, kad jau parašiau. Į namus atvažiavo rusakalbis saugumietis, truputį išgėręs. Toks, sakyčiau, man lyg ir palankus. Aš jam padaviau pareiškimą ir sakau: „Jūs negalite suprasti mano jausenos. Esate valstybės tarnautojas, savo pareigą atliekate…“ Jis man sako rusiškai: „Nemanykite, kad mes neturime širdies“. Taip pasakė. Pasiėmė tą mano raštą ir išėjo.

Neužmigau visą naktį. Man buvo uždrausta iš namų išeiti dvi savaites. Iš namų turėjau kasdien skambinti į saugumą. Taip buvo liepta. Skambindavau, vaizdavau, kad jų nebijau. Ankstesniais laikais nepavaizduotum, kad nebijai. Dukrų nebuvo, jos buvo medicininėje praktikoje. Viena – Prienų rajone, kita – Kazlų Rūdoje. Paklausiau, ar galiu paskambinti ir pranešti apie įvykį dukroms. Liepė neskambinti ir nieko nesakyti. Buvau įspėta, kad žiūrėčiau televizorių, bus Sovietų Sąjungos vyriausybės pranešimas. Žiūriu, žiūriu, bet pranešimo kaip nėra, taip nėra.

Grįžo iš praktikos dukros, išsivedžiau jas į balkoną. Sutūpėm kaip pelės po šluota. Aš joms sakau: „Tėvelio dabar nėra, jis pabėgęs“. Buvau beveik tikra, kad bute yra pasiklausymo įtaisai. Mes gyvenome penktame aukšte, ir girdėjau, kad dvi dienas kažkas vaikščiojo ant stogo. Bet žiūrėti nėjau. Tikriausiai ką nors darė, kad galėtų klausytis iš mūsų buto.

Turėjome visa šeima važiuoti į Palangą, su Ėringiu dar pavasarį kelialapius buvome užsisakę. Paskambinau į saugumą, pasakiau, kad turime važiuoti į Palangą, turime kelialapius. Pasakė, kad galime važiuoti, bet liepė kasdien iš Palangos skambinti tuo pačiu telefonu į saugumą Vilniuje. Skambindavau vis tam pačiam asmeniui, eidavau, kur nuošaliau, kad žmonės negirdėtų.

Ir ką sakydavote?

Vis klausdavau, gal grįžo Ėringis. Žinojau, kad negrįš, klausdama apsimetinėjau. Ir taip kiekvieną dieną. Saugumiečiui įgriso, man pasakė: „Jei norite klausti apie Ėringį, skambinkite viršininkui.“

Vieną dieną buvau atskridusi į Vilnių, o po pietų tą pačią dieną grįžau į Palangą. Prie mūsų stalo į Kazio vietą buvo pasodinta moteriškė, regis, iš Marijampolės. Ji tuoj manęs pasigedo, mano dukrų ėmė teirautis, kur dingo jų mama. Įtariau, kad ji mums tikriausiai „prisvotinta“.

Daugybė kasdienių situacijų, kai galėjau galvoti ir taip, ir šiaip. Nuėjome į savo sodą, o kaimyno bulvėse staiga atsirado kažkokia mums nematyta moteris. Po langais vakarais matydavome vaikščiojant žmogų, nors gyvenome 5 aukšte. Irgi atrodė, kad mus seka. O gal ne, ką gali žinoti.

Gal ir anksčiau vaikščiodavo, bet nekreipdavote dėmesio?

Gal. Bet kas gali pasakyti? Kai išeidavau iš buto, bijodavau eiti šaligatviu. Eidavau palei namus. Kažkokia vidinė baimė: man atrodė, kad visi mane stebi pro langus. Dabar juokai atrodo, o tada ėmiau nepasitikėti žmonėmis.

Tėvą atrado leisgyvį daboklėje

Ne, nekeiksnodavau. Jaučiau tik liūdesį. Aš Kazį laikiau didvyriu.