Paveldas

Gyvenimas ir darbas Lietuvoje Violetą RUTKAUSKIENĘ išmokė darbštumo, o gyvenimas su šeima JAV suteikė laisvo laiko, kurio gimtinėje nuo visų darbų kaip ir nelikdavo. Tikriausiai nėra nieko labiau varginančio už pernelyg ilgai užsitęsusį laisvalaikį, bet tai jau ne apie Violetą. Savo laisvą laiką ji skiria mielam užsiėmimui – tyrinėja ir gilinasi į Lietuvos heraldikos, vadinasi, ir istorijos dalykus. Kad tai ne šiaip pomėgio tenkinimas, bet ir visuomeniškai reikšmingas užsiėmimas, skaitytojai galėjo įsitikinti iš pokalbių su Violeta Rutkauskiene ciklo Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių (Mokslo Lietuva, pradžia Nr. 5).

Vlado Vildžiūno gale-rijoje Vilniuje rugpjūčio 8 d. atidaryta Seinų krašte gyvenančio, Vilniuje gimusio įvairiapusiško menininko, literato ir visuomenės veikėjo Andžejaus Strumilos (Andrzej Strumiłło) paroda 1975 Pan catalogue. Tapyba 2009, kartu pristatytas ir įspūdingas veikalas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga. Bendrų Europos tradicijų link. Vienas iš knygos sudarytojų ir yra A. Strumila. Knygą 2008 m. išleido Seinuose (Lenkija) įregistruotas Paribio fondas (Fundacja Pogranicze) lenkų, lietuvių, baltarusių ir anglų kalbomis. Be A. Strumilos, parašiusio įvadinį straipsnį, vienas iš knygos sudarytojų ir apibendrinančio straipsnio autorius yra Kšyštofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski), Seinuose veikiančio Paribio fondo vienas iš iniciatorių ir vadovų.

Teodoro Grotthuso fondo keturių valdybos narių vizitas pas Šiaulių universiteto rektorių prof. habil. dr. Vidą Laurušką – mėginimas šį universitetą pritraukti prie dar aktyvesnės veiklos propaguojant T. Grothuso mokslinį palikimą, išsaugant su šia išskirtine mūsų krašto moksline asmenybe susijusius materialius objektus.

Vydūnas gamtoje įžvelgė Kūrėją. Jis meldėsi prie šimtamečių ąžuolų, garbino Kūrėją prie jūros, gūdžioje girioje, evangelikų-liuteronų ir katalikų bažnyčiose. Gamtoje ir jos didybėje Vydūnas jautė Dievą.

2009 m. rugsėjo 3 d. Valdovų rūmų paramos fondas paminėjo savo devintąjį gimtadienį. Į gimtadienio minėjimą susirinko Fondo steigėjai, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, VĮ Vilniaus pilių direkcijos direktorius Saulius Andrašūnas, Pilių tyrimo centro Lietuvos pilys direktorius Eduardas Kauklys. Svečių gretas papildė Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariai – Donatas Baikštys, Aelita Bielinytė ir aktyvus 1987–1988 m. rinkliavų rinkėjas Valdovų rūmams atstatyti Jonas Rimkevičius, surinkęs per 2 700 rublių ir sutelkęs apie 800 rėmėjų.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas neabejotinai įeis į Lietuvos architektūros ir kultūros istoriją, galimas dalykas, taps ir mūsų tautos savivokos reikšmingu objektu. Jeigu Valdovų rūmų atstatymo priešininkai būtų iki galo nuoseklūs, turėtų kritikuoti Trakų salos pilies, Biržų pilies ir Tolminkiemio bažnyčios atstatymą. Tačiau šie objektai neliečiami, kritikuojami tik Valdovų rūmai ir jų atstatytojai, nors visus šiuos objektus atstatant vadovautasi tais pačiais kriterijais, kurie 2000 m. tarptautiniu mastu buvo įteisinti Rygos chartijoje.

Birželio mėnesio pirmosiomis dienomis Theodoro Grotthusso fondo valdybos narių ir steigėjų grupė apsilankė Šiaulių universitete, kur susitiko su rektoriumi prof. habil. dr. Vidu Lauruška. Kalbėta apie Fondo ir Šiaulių universiteto bendradarbiavimo galimybes, siekiant išsaugoti su žymaus mokslininko Teodoro Grothuso (1785–1822) vardu visų pirma Gedučiuose (Pakruojo rajone) išlikusias materialaus paveldo vertybes. Kalbėta ir apie mokslininko veiklos ir asmenybės populiarinimo reikalus.

Kitąmet sukaks 50 metų, kai humanitarinių mokslų daktaras Napalys KITKAUSKAS darbuojasi natūrinių mūro tyrinėjimų ir restauracijos darbų srityje. Ištisa epocha, per kurią formavosi Lietuvos restauratorių savita mokykla, kurios ryškus atstovas ir yra Napalys Kitkauskas. Savo vos ne pusės šimto metų darbų patirtį tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, joje rastus seniausius mūsų šalyje mūrus ir kitų kultūrinių sluoksnių paveldą aptariame su bene labiausiai į šiuos dalykus įsigilinusiu asmeniu.

Pizos universiteto Italijoje profesorių Pietrą Umbertą Dinį (Pietro Umberto Dini) Vilniuje sutikti galima ne taip jau retai, todėl galėtume daryti logišką išvadą, kad mūsų sostinė nėra rami lituanistikos ir baltistikos užuovėja. Veikiau priešingai – pakankamai gyvybingos veiklos centras, nes važiuojama paprastai į tas vietas, kur esama tam tikro judėjimo. Birželio 23 d. Lietuvos mokslų akademijoje prof. P. U. Dinis buvo inauguruotas (o išrinktas – 2007 m.) šios Akademijos užsienio nariu, ta proga perskaitė turiningą inauguracinę paskaitą.

Su prof. Romualdu ŠVIEDRIU tęsiame pokalbį apie jėzuitą misionierių Andrių Rudaminą (1596–1631), Vilniaus akademijos (universiteto) auklėtinį, 1625 m. iškeliavusį į Kiniją ir ten užsiėmusį misionieriška veikla. Mūsų tėvynainis dalyvavo diskusijose su kinų literatais ir norinčiaisiais diskutuoti religiniais ir kitais klausimais. Įrodinėjo Europos mokslo pranašumą pasitelkdamas įvairius prietaisus, taip pat naudojamus ir ast-ronomijoje. Buvo užrašyta 20 Andriaus Rudaminos pokalbių su kinų literatais. Tie pokalbiai 1640 m. buvo paskelbti kinų kalba knygoje Pasikalbėjimai su kunigu (Kouduo richao).