Pabandykime pranašą rasti savo šalyje (2)

Teodoro Grotthuso fondo keturių valdybos narių vizitas pas Šiaulių universiteto rektorių prof. habil. dr. Vidą Laurušką – mėginimas šį universitetą pritraukti prie dar aktyvesnės veiklos propaguojant T. Grothuso mokslinį palikimą, išsaugant su šia išskirtine mūsų krašto moksline asmenybe susijusius materialius objektus.

Neįsivaizduojame žmonijos gyvavimo be ugnies ir rato, vandens ir vėjo jėgų panaudojimo, be siekio įvaldyti oro erdvę ar jūrų stichijas. Neišliko vardai žmonių, kurie tuos svarbiausius žmonijos išradimus padarė. Nebent atsiduotume senovės graikų mitų apžavams ir įtikėtume, kad žmones ugnį prisijaukinti išmokė Prometėjas, prieš tai tą ugnį nugvelbęs iš dievų, o Dedalas sukonstravo pirmą skraidymo priemonę, kuria bėgdamas iš Mino nelaisvės ir pasinaudojo jo sūnus Ikaras. Buvo priskridęs visai arti saulės, bet iš vaško padirbti sparnai ištirpo, Ikaras nukrito į jūrą ir nuskendo.
Abiejų didžiųjų novatorių lemtis liūdna: Dzeuso sprendimu Prometėjas buvo prirakintas prie uolos, o atskridę kalnų ereliai kasdien lesė jo kepenis. Dedalas neteko savo sūnaus Ikaro, tad ir šis kūrėjas gal nėra geriausias ir sektinas pavyzdys. Prieš imantis kai kurių pernelyg drąsių inovacijų gal verta apmąstyti galimus padarinius?

Šiuos nuostabius senovės graikų mitus priminęs Michaelis fon Grothusas (Michael von Grotthuss) nenorėjo pasakyti, kad naujovių nereikia imtis – priešingai. Tą įrodo ir Teodoro Grothuso gyvenimas siekiant ne mokslinių laipsnių, bet mokslo aukštumų. Lietuvos jaunimui jo gyvenimas ir veikla galėtų būti užkrečiantis tarnavimo mokslo idealams pavyzdys. Ir nors pranašu savo šalyje sunku būti, Grothusų giminės Vokietijoje vadovas Michaelis fon Grothusas pasiūlė mokslo pranašo Lietuvoje paieškoti bendromis pastangomis.
Nepaisant fizinės negalios, paveldėtos nepagydomos ligos, T. Grothusas mokslo istorijoje išlieka kaip stebėtina tikslo siekianti asmenybė. Daugeliu atžvilgiu ligi šiol reikiamai neįvertinta, net Lietuvos žmonėms dar pernelyg mažai žinoma asmenybė.

Ko stebėtis, jeigu net tarp plačios fon Grothusų giminės ši asmenybė buvo gerokai primiršta. Tam būta priežasčių. Paties Teodoro Grothuso pažiūros ir gyvenimo nuostatos čia suvaidino tam tikrą vaidmenį.

Įžvalgus skaitytojas pastebės, kad T. Grothusui skirtose Mokslo Lietuvos publikacijose sąmoningai stengiamasi vengti jo aristokratišką kilmę žyminčios dalelytės fon (von). Tokiu būdu vykdome paties mokslininko valią, lygiai kaip ir apsisprendimą dėl vardo Teodoras. Juk tėvai jam buvo suteikę kitą, teisingiau tris kitus vardus – Christiano Johano Dietricho. Jeigu jau mokslininkas Prancūzijoje pasirinko vardą Teodoras ir atsisakė prieš pavardę dalelytės fon (visai galimas dalykas, kad tai Didžiosios prancūzų revoliucijos padarinys), mūsų pareiga šį apsisprendimą gerbti.

Toli gražu ne visi T. Grothuso apsisprendimai ir poelgiai buvo suprasti jo amžininkų ir net artimiausių giminių. Kad ir tokia į testamentą įrašyta mokslininko valia: visą turtą, biblioteką ir mokslo rinkinius jis paliko Jelgavoje veikusiai Kuršo literatūros ir meno draugijai, kurios narys buvo Teodoras. Tiesa, draugijai
T. Grothusas iškėlė tam tikrus reikalavimus, taip pat ir materialaus pobūdžio: iš jo paskolintų pinigų kasmet mokėti po 300 sidabro rublių Gedučių dvaro savininkui ar savininkei mokesčiams padengti ir šeimynykščių naudai. Kita dalis pelno už paskolintus pinigus turi būti kaupiama ir paversta kapitalu, iš kurio įsigijus fizikos ir chemijos prietaisų Mintaujoje, t. y. Jelgavoje, suburti autoritetingą fizikos ir chemijos profesūrą. Dalį turto – baldus, ekipažus, medžioklės įrankius, grynuosius pinigus testamento autorius siūlė krikščioniškai pasidalyti savo dviem seserims arba jų vaikams.

Galime įsivaizduoti, kaip toks apsisprendimas „patiko“ Grothusų giminės atstovams. Paskutinioji mokslininko valia buvo priimta kaip iššūkis to meto rašytoms ir nerašytoms taisyklėms. Garsios giminės įtakos pakako, kad po mokslininko mirties jo testamentas nebūtų įvykdytas. Dėl to šiandien negalime pasakyti, kur išsibarstė knygos iš turtingos Teodoro Grothuso bibliotekos, koks mokslininko ir jo tėvo Evaldo Dietricho Grothuso sukauptų kolekcijų ir rinkinių likimas, pagaliau kur dingo archyvas ir Gedučiuose buvusios mokslinės laboratorijos bent kokie pėdsakai. Teodoro Grothuso testamentas turėjo ir labai pažeidžiamą vietą: jam nepriklausė Gedučių dvaras, nes gyva buvo motina Elisabeth Eleonora fon Grothus (1755–1831), tikroji dvaro savininkė. Buvo padaryta viskas, kad ilgainiui net pats Teodoro Grothuso kapas būtų pamirštas. Mokslininkas buvo paskelbtas psichiniu ligoniu, palikimo dokumentai anuliuoti. Keista, bet Kuršo literatūros ir meno draugijos protestų nepasigirdo, mokslininko geras vardas nebuvo apgintas.
Šiandien žinoma tik tiek, kad Teodoras Grothusas buvo palaidotas Gedučių dvaro miškelyje esančiame rūsyje, tačiau ten 1971 m. atliekant paieškas jo palaikai nebuvo rasti. Manoma, kad po savo motinos Elisabeth Eleonoros mirties T. Grothuso palaikai buvo perlaidoti. Nereikėtų pamiršti, kad Grothusų dvaras ir giminės kapavietė buvo Lieporų (Mygūnų) kaime, o Joniškio pirmoji krikšto įrašų knyga kaip tik ir įrodo Grothusų giminės ryšius su Lieporais ir Joniškiu. Pirmoje Joniškio krikšto įrašų knygoje dr. Stasys Šimaitis aptiko minimą Grotthuss nobile. Tai 1599 metų įrašas, kuriam šiemet sukanka 400 metų. Jame minimas ir Lieporų kaimas netoli Žeimelio. Su Lieporais sietina ištisa Grothusų giminės atšaka, iš šios vietovės kilęs ir Teodoro Grothuso tėvas – Evaldas Dietrichas fon Grothusas, buvęs Lieporų dvaro savininkas.

Užmaršties dulkės storu sluoksniu uždengė ne tik mokslininko kapą, bet ir jo atiminimą. Užmaršties tamsą įveikti pajėgus tik šviesos spindulys. Nieko stebėtino, kad pirmieji tos atminties žadintojai buvo mokslo žmonės. 1906 m. Vilhelmas Ostvaldas savo rengtoje Ostvaldo klasikų serijoje perspausdino prieš šimtą metų parašytą Teodoro Grothuso studiją, kurioje buvo suformuluota pirmoji elektrolizės teorija. Tai buvo ne vien duoklė mokslo istorijai: tolesnė fizikochemijos raida parodė, T. Grothuso įžvalgos neprarado mokslinės vertės net ir mūsų laikais.

Į T. Grothuso vardo garsintojus būtina įrašyti fiziką prof. Antaną Žvironą (1899–1954), kuris pirmasis Lietuvoje 1938 m. savo redaguojamame žurnale Gamta išspausdino prieš trejus metus buvusioms mokslininko 150-osioms gimimo metinėms skirtą dviejų dalių publikaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje pirmas prisiminė T. Grothusą Jonas Janickis (1960). Mokslininko gyvenimo Gedučiuose tyrinėtojų gretose yra Žeimelio mokytojo kraštotyrininko Juozo Šliavo (1930 02 08 –1979 06 10) pavardė. Visuomeninio muziejaus Žiemgalė kūrėjas buvo surinkęs apie Grothusus nemažai įdomios medžiagos, buvo užmezgęs dalykinius ryšius su žymiuoju T. Grothuso tyrinėtoju prof. Janiu Stradiniu Latvijoje.

Sunku būtų pervertinti prof. Janio Stradinio nuopelnus tiriant ir populiarinant T. Grothuso plačiašakę mokslinę veiklą. 1966 m. Maskvoje leidykla Nauka rusų kalba išleido J. Stradinio tarsi ir nestorą, bet didelės mokslinės ir pažintinės vertės knygą Τеодор Гротгус (Страдынь Я. П. Теодор Гротгус. М. Наука 1966 г. 184 с.). Ligi tol Grothusas rusų mokslinėje ir mokslo populiarinimo literatūroje buvo minimas kaip „įžymus Rusijos mokslininkas“. Na, dar „rusų mokslininkas“. Pasirodžius J. Stradinio knygai jau buvo daugiau prabilta apie Kuršą, Latviją ir Lietuvą. Tarybų Sąjungoje lyg ir pavyko įteisinti vadinamųjų Pabaltijo vokiečių mokslinę veiklą ir paveldą. Įdomu, kad interneto tinklapyje viena knygomis prekiaujanti bendrovė šią minkštais viršeliais J. Stradinio knygą Rusijoje parduoda už 800 rublių – bibliografinė retenybė.

Praėjus 35 metams nuo Latvijos mokslininko knygos pasirodymo naują grotusiados puslapį atvertė prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis 2001 m. išleistąja knyga Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss. Jeigu J. Stradinis savo knygoje svarbiausią dėmesį kreipė į T. Grothuso chemijos srities tyrinėjimus, pateikė daug pirmą kartą į dienos šviesą išvilktų archyvinių duomenų, tai J. A. Krikštopaitis parodo šio mūsų kraštiečio nuopelnus fizikai, elektrodinamikos raidai, į knygos kontekstą įvedama Europos to meto mokslinės minties plėtotė ir sąsaja su mūsų krašto kultūros ir socialiniais įvykiais. Gaila, kad į vokiečių kalbą jau prieš keletą metų išversta ši knyga Vokietijoje dėl leidėjo problemų vis nepasirodo, nors būtų neabejotinas įnašas į šio mokslininko vardo propagavimą pasaulyje.
T. Grothuso mokslinės veiklos ir darbų populiarinimui, platesnei sklaidai Lietuvos visuomenėje daug padarė Teodoro Grotthusso fondas. Kaip kad dažniausiai ir būna, lemia atskirų asmenybių pastangos. Vargu ar šio Fondo veikla būtų bent kiek labiau pastebima be pačių šios giminės atstovų pastangų ir indėlio. Juolab, kad Vokietijoje gyvenantys fon Grothusai nekriziniais metais sugebėdavo paremti Fondo veiklą ir lėšomis. 2008 m. netekus Fondo veiklai bene labiausiai atsidavusio valdybos nario Zygfrydo fon Grothuso (Siegfried von Grotthuss), šiuos rūpesčius perėmė Michaelis ir Haris fon Grothusai. Daugelio darbų ir iniciatyvų „variklis“ yra Fondo valdybos narė Marija Čiurlienė (iš motinos pusės Grotuzaitė). Visuomeninėje veikloje visada turi būti asmeninio laiko ir jėgų negailintys asmenys, antraip veikla strigs ir blės.

Paminėtųjų šios giminės atstovų pastangomis Teodoro Grothuso vardas atgimsta, žinomas vis plačiau, neatsitiktinai pateko ir į žymiausių Lietuvos asmenybių šimtuką skulptoriaus Tado Gutausko sukurtame paminkle Vienybės medis, kuris Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais iškilo Vingio parke sostinėje. Tai ir Grothusų giminės narių nuopelnas, kad spėtas gerokai primiršti Teodoro Grothuso vardas pamažu sugrįžta, aktualus mokslo ir platesnei visuomenei.