Mokslų akademija atsisveikino su filosofu Romanu Plečkaičiu
Vasariškai giedrą 2009 m. rugpjūčio 21 d. artimieji ir akademinė bendruomenė į Antakalnio kalvas išlydėjo Lietuvos mokslų akademijos narį korespondentą, ilgametį Vilniaus universiteto profesorių Romaną Plečkaitį. Lietuva neteko aktyvaus piliečio, žymaus pedagogo ir mokslininko, Suvalkija – iškilaus kraštiečio. Profesorius gimė 1933 m. rugpjūčio 11 d. Kalvarijoje, tačiau likimo įnoriu beveik visą amžių praleido Vilniuje. Studijavo anuomečiame Valstybiniame pedagoginiame institute, po studijų keletą metų dirbo šio instituto Filosofijos katedros dėstytoju, nuo 1963 m. iki mirties buvo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentas ir profesorius, kurį laiką kaip antraeilininkas – Filosofijos ir sociologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. Laisvai mokėjo vokiečių, lenkų, rusų, galėjo susikalbėti anglų ir italų kalbomis, mokslinių komandiruočių keliai vedė į Čekoslovakiją, Italiją, Lenkiją, Vokietiją ir kitas Europos šalis. Profesorius tyrė logikos, etikos, visuotinės filosofijos istorijos ir Lietuvos filosofijos istorijos problemas ir iš viso paskelbė daugiau kaip 300 darbų: 6 monografijas, 3 mokomąsias knygas, apie 100 mokslinių ir keliasdešimt mokslo populiarinimo, šimtus enciklopedinių straipsnių. Patys svarbiausi Profesoriaus darbai – Lietuvos ir visuotinės viduramžių filosofijos istorijos, scholastinės bei moderniosios logikos ir tolerancijos teorijos srityse. O fundamentaliausioji studija, kurią jis rengė beveik visą mokslinį gyvenimą, buvo skirta Lietuvos filosofijos istorijai. Be to, į lietuvių kalbą išvertė visas tris Imanuelio Kanto kritikas ir kitų klasikų veikalus. Autorius buvo gerai žinomas už Lietuvos ribų, jo mokslo darbai publikuoti JAV, Olandijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Tapęs profesoriumi, R. Plečkaitis parengė net 28 mokslo daktarus. Humanistikos moksluose tokių rezultatyvių doktorantų vadovų žinome nedaug.
Už šiuos veikalus Profesorius buvo ne kartą pagerbtas Lietuvos ir tarptautiniais apdovanojimais, Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2006), išrinktas prestižiškiausių mokslo organizacijų ir mokslinių žurnalų redaktorių kolegijų nariu. R. Plečkaitis buvo ne tik Lietuvos mokslų akademijos, bet ir Lenkijos menų ir mokslų akademijos narys.
Vilniaus universitete talentingas ir produktyvus mokslininkas išdirbo 46 metus. Kaip prie kapo duobės liudijo akademikas Arvydas Šliogeris ir kiti Filosofijos fakulteto kolegos, ir savo darbais, ir savo buvimu jis nuolat teigė klasikinio akademizmo, mąstymo griežtumo ir mokslinio sąžiningumo standartų svarbą ir vienį. Netekę Profesoriaus, filosofai neteko didžiausio filosofijos istorijos milžino – stiebiantis ant jo pečių buvo, yra ir bus renčiami filosofijos istorijos studijų skliautai.
Velionis gerai pritapo prie Mokslų akademijos bendruomenės. Buvo santūrus, dėmesingas kitų nuomonei, tačiau bet kada galįs pasakyti ir argumentuotai apginti savąją. Diskutuodamas buvo reiklus, kai kada – griežtas. Rūpėjo Akademijos ir nūdiena, ir ateitis, dėl jos jaudinosi. Vertino akademijos nario vardą, visada siekė, kad jis tektų iškiliausiems Lietuvos mokslininkams. Atokvėpio akimirką akademikų bendruomenėje buvo draugiškas, sąmojingas, nė vieno neslėgė autoritetu, atrodė neskubrus, bet laiko nešvaistantis, elgsena gal kiek priminė J. Kantą, jei mūsų įvaizdis apie genialųjį Karaliaučiaus filosofą, susidarytas iš knygų, nėra klaidingas. Akademija velionio labai pasiges. Juolab kad filosofų ratelis tarp akademikų niekada nebuvo gausus.
Profesorius nugyveno sudėtingus ir prasmingus 76 metus. Jie praėjo ne veltui. Netektis, ištikusi Lietuvos mokslą, Akademiją ir akademinę bendruomenę įpareigoja puoselėti tuos idealus, kurie velionį nuosekliai ir kryptingai vedė iki lemtingos rugpjūčio 17-osios akimirkos.
Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas
Nuotraukoje:
Profesorius Romanas Plečkaitis
