Kas skauda istorijos mūzai Klėjai

Graikų mitologijoje Klėja (Klio, Klėjo, lotyniškai Clio) buvo herojinės poezijos ir istorijos mūza – Dzeuso ir Mnemosinės (Mnemės) dukra. Poetų propaguojamas didvyrių kultas be mūzų neilgai būtų tvėręs. Festivaliuose poetiniai deklamavimai ir varžybos neapsieidavo be aukojimų mūzoms. Joms buvo statomos šventyklos (mousaion), o vieną garsiausių pastatė Aleksandrijos bibliotekos mokslininkai netoli Aleksandro Didžiojo kapavietės. Taip atsirado muziejai. Ką besakytume apie labai skirtingus muziejus ir jų kolekcijas, bet juose saugoma ne kas kita kaip žmonijos atmintis. Ta pati didžioji vertybė, už kurią atsakinga buvo Klėjos motina Mnemosinė. Be atminties nebūtų istorijos, nebūtų kultūros.

Pažintis

Kaip mūzą Klėją sekasi jaukintis Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetui? Apie tai prasidedant naujiesiems mokslo metams kalbamės su šio fakulteto dekanu prof. dr. Eugenijumi JOVAIŠA, 2008 m. Lietuvos valstybinės mokslo premijos taikomosios mokslinės veiklos srityje laureatu. Supažindiname su pašnekovu.

Gimė Klaipėdoje, 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1972–1977 m. dirbo Lietuvos TSR kultūros ministerijos Mokslinėje metodinėje kultūros paminklų apsaugos taryboje, nuo 1977 m. – Vilniaus pedagoginiame universitete. 1988 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją Ukrainos Archeologijos institute (nostrifikuota į daktaro 1993 m.). Nuo 1991 m. docentas, nuo 2008 m. – VPU Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros profesorius. Eugenijus Jovaiša yra Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys nuo LR Seimo, Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo esančio užsienyje ekspertas, Valdovų rūmų paramos fondo steigėjas, jo valdybos narys, Nacionalinio dramos teatro Tarybos narys, Kauno miesto muziejaus Tarybos narys. Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003), Tauragės apskrities Garbės ženklu (2006), Trakų istorijos muziejaus Garbės ženklu (2007).
2008 m. jam paskirta Lietuvos valstybinė mokslo premija taikomosios mokslinės veiklos srityje.

Aprašyti tyrimų rezultatai paskelbti E. Jovaišos darbuose:

Žvilgsnis į „Aukso amžių“. Baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus (1998); Lietuva iki Mindaugo (2003); Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.). Istorija (2006); Skalvių istorijos šaltiniai: Vėluikių kapinynas. Istorija (2007); Krašto priešistorė. Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai (2007); Baltiškosios savimonės aspektai proistorės tyrimuose. Istorija (2008).

Prof. E. Jovaiša išleido pirmuosius Lietuvoje kompaktinius diskus apie baltų priešistorę ir Lietuvos istoriją, kuriuos galima rasti visose Lietuvos mokyklose ir užsienio lietuvybės centruose. Anglų, lenkų, rusų kalbomis leisti leidiniai susilaukė ir pasaulio mokslo bendruomenės dėmesio. Kaip projektų autorius, vadovas, sudarytojas ir redaktorius vadovavo mokslininkų kolektyvams kuriant skaitmeninius Lietuvos istorijos tematikos darbus – Lietuva iki Mindaugo (1999), Gimtoji istorija (2002, 2003, 2004), Atstatykime Lietuvos valdovų rūmus (2003), Įdomioji Lietuvos istorija. Valstybė. Menas. Visuomenė (2004, 2005, 2006, 2007). Juose deramą vietą rado naujausių tyrinėjimų rezultatai perteikti įvairiausiomis multimedijos formomis – dvimatėmis ir trimatėmis animacijomis, video medžiagomis, raštu ir garsu. Šie taikomieji darbai įvertinti Lietuvos valstybine mokslo premija.

Ar palyginamus dalykus lyginame

Nėra gerai, kai atsakingi valstybės vyrai ir moterys, žiniasklaida vardydami universitetų rodiklius vartoja tokias sąvokas kaip autsaideriai, atsilikėliai ir panašiai. Vilniaus universitetas daug laimi dėka savo istorinio vardo ir senųjų mūrų. Tačiau ne mūrai ir vardai užtikrina studijų kokybę. Senoji Alma mater nėra atsieta nuo bendro Lietuvos mokslo lygio. Nesirengiu ką nors pulti ar ginti, bet labai nemalonu girdėti, kai žeminamos kitos Lietuvos aukštosios mokyklos, kurios neturi tokių senų mūrų ar tokios garbingos istorijos. Savo šlovę kelti kitų sąskaita yra mažų mažiausiai negarbinga ir tai niekur neveda.

Galiu atsakingai pareikšti, kad visų bent jau humanitarinio pobūdžio šalies universitetų lygis yra maždaug vienodas. Tai pasakytina apie Vilniaus, Vilniaus pedagoginį, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos, Šiaulių universitetus, kurie turi istorikų rengimo padalinius. Visuose juose dirba panašaus išsilavinimo ir kvalifikacijų dėstytojai ir profesūra. Jeigu kiltų mintis palyginti, kurio universiteto istorikai stipresni ar silpnesni, tokie „svėrėjai“ susidurtų su labai dideliais sunkumais. Atrastų seniausioje mūsų Alma mater labai šviesių istorikų, bet susidurtų ir su tam tikrame veiklos etape sustojusiais. Taip pat būtų ir VPU: aptiktų labai solidžių istorikų ir dirbančių ne taip spėriai kaip visiems mums norėtųsi. Tai natūralu, nes kalbame apie žmones ir veiklą, kuri būdinga visiems pasaulio universitetams ir akademiniam pasauliui. Gražiai bendraujame su Vilniaus universiteto istorikais, mūsų santykiai puikiausi su Archeologijos, Viduriniųjų amžių ir kitomis katedromis.

Jaučiu reikalą pabrėžti vieną esminę mintį: kai nenorima ar nesugebama suvokti, kad universitetai savo paskirtimi, misija, tradicijomis yra skirtingi, mėginame juos suvesti ir matuoti tais pačiais matais, pradedi abejoti tokių pastangų ir mąstymo adekvatumu realybei. Norint vertinti ir daryti išvadas pirmiausia būtina suvokti, apie ką kalbame, ar lyginame palyginamus dalykus. Kai to supratimo nėra, nutinka įvairūs kazusai, kurių mūsų gyvenime pakanka.

Gal būtų galima pateikti konkretų pavyzdį?

Kad ir krepšelių sistema šalies aukštajame moksle, sukėlusi daugybę ginčų ir diskusijų. Jas nutraukė š. m. balandžio 30 d. priimtas Lietuvos mokslo ir studijų įstatymas, kuriame ši sistema įtvirtinta. Lieka prisitaikyti prie siūlomos sistemos, antraip liksi autsaideris su visomis iš to kilsiančiomis pasekmėmis. Štai Švietimo ir mokslo ministerija, norėdama pagrįsti krepšelių būtinumą, paskelbė „žinią“: į VPU valstybės finansuojamas vietas abiturientai įstoja su labai žemais balais. Tai visiška netiesa, nes įstojo jaunuoliai, surinkę nuo 19,31 iki 16,43 balo. Labai aukšti balai.

Šiems mokslo metams į valstybės finansuojamas vietas buvo numatyta: į istorijos specialybę – 44, į taikomosios istorijos specialybę – 33 vietos. Ką parodė stojimo rezultatai? 44 krepšeliai „atėjo“ į istorijos ir 33 į taikomosios istorijos specialybę. Jas pasirinko labai pažangūs mokiniai su aukštais balais ir pasirinko būtent VPU. Štai ir išlindo yla iš maišo: atsakingiems pareigūnams reikėtų atsargiau daryti išvadas, norinti pagrįsti sau naudingas išvadas.

Istorikas istorikui nelygus

Vilniaus universitetas rengia visai kitokius istorikus – tai į mokslinį tiriamąjį darbą orientuoti istorikai dalykininkai. Šis universitetas gali sau leisti nuo antro kurso studentą specializuoti Lietuvos istorijos tyrinėjimams, studijų programas sudaryti taip, kad jos užgriebtų tik tam tikras istorijos sritis, didesnį dėmesį skiriant vienai ar kitai epochai, problemai ir tai yra visiškai pateisinama. VPU rengdamas istoriką jį orientuoja į istorijos mokytojo veiklą. Mūsų rengimo būdai ir metodai yra visiškai skirtingi. Rengiame būsimą mokytoją, todėl būtina studentams pateikti sisteminį istorijos matymą. Per istorizmo principus privaloma tolygiai išdėstyti tiek visuotinės, tiek Lietuvos istorijos visų epochų postulatus. Todėl VPU istorijos rengimo programų negalima lyginti su Vilniaus universiteto programomis.

Nuo 2008 m. pradėjome rengti taikomosios istorijos specialistus – istorikus praktikus. Baigęs universitetą toks istorikas gali dirbti tiek mokslinį tiriamąjį, tiek muziejininko ar gido darbą, išmokomas organizuoti užklasinę mokinių veiklą, pagaliau galės reikštis istorinės rekreacijos srityje. Tokios specialybės istorikų nerengia nei senasis, nei joks kitas Lietuvos universitetas.

Todėl mūsų universiteto rengiamų istorikų nereikėtų tapatinti su kituose universitetuose rengiamais istorikais. Esame tradicinis mokytojų rengimo universitetas ir nemenka dalimi specializuotas įvairioms veikloms universitetas. 34 programos VPU skirtos mokytojų rengimui. Senajame universitete tėra 4 mokytojų rengimo programos ir jos neveikia – kodėl? Ten pasirinktas vadinamasis nuoseklusis mokytojo rengimas. Iš pradžių studentas įsisavina istorijos dalyką ir gauna istoriko bakalauro laipsnį, paskui metus rengiamas būti mokytoju. Kitaip tariant, ilginamas studijų laikas, kol studentas įgyja dalyko ir mokytojo kvalifikaciją. Pailgėja studijoms skiriamas laikas, tad studentai ir nesirenka tokios studijų programos – taupo laiką.

VPU pasirinktas lygiagretusis mokytojo rengimo modelis. Vieni studijų metai skiriami pedagoginiam, psichologiniam rengimui, pedagoginėms ir mokyklinėms praktikoms – tai mokytojo rengimo blokas (40 kreditų). Trejus metus skiriame dalyko ir bendrosioms universitetinėms studijoms. Baigęs studentas gauna kvalifikacinį bakalauro laipsnį ir profesinę mokytojo kvalifikaciją.

Labai nesunku paskaičiuoti, koks studijų modelis naudingesnis valstybei, ką pigiau rengti. Pigiau nereiškia blogiau.

Autonomija be autonomijos

Pateiksiu klausimą Jums pačiam. Lietuvoje yra tik dvi mokytojo specialybės, kurioms pakanka pamokų krūvio – matematika ir lietuvių kalba. Visos kitos specialybės nesurenka pamokų krūvio etatui. Kaip suktis kaimo mokyklų mokytojams?

Mokytojams reikia būti įvairiapusiškais, o dar geriau – universaliai pasirengusiems.

Visas pasaulis taip ir daro, bet Lietuvos švietimo sistema labai nerangi, sustabarėjusi. Pamėginsiu pagrįsti savo pareiškimą. 1991–1992 m. teko būti VPU (tuomet Vilniaus pedagoginis institutas) prorektoriumi ir vadovauti mokytojų rengimo reformai pereinant į dvipakopę sistemą. Kultūros ir švietimo ministrui Dariui Kuoliui buvome parengę ir pateikėme labai įdomią mokytojų rengimo sistemą, kai studentas iš karto galėjo rinktis ir antrą specialybę.

Tačiau kai 2007 m. pasiūlėme rengti sudvejintos specialybės – istorijos ir anglų kalbos – mokytojus, tokio leidimo VPU negavo. Pasaulyje seniai rengiami kartais net trijų disciplinų mokytojai. To reikia visoms valstybėms, taip pat ir Lietuvai. Tačiau mūsų švietimo sistemai vadovaujantys valdininkai to nesuprato. Tik šiais metais pradedama galvoti apie dvigubą mokytojo specialybių įtvirtinimą.

Gerai atsimenu, kad mokytojo specialybių sudvejinimo rengiant mokytojus Lietuvoje būta: geografijos ir fizinio lavinimo, botanikos ir namų ruošos darbų.

Taip buvo sovietmečiu: rengti istoriko ir geografo, istoriko ir fizinio lavinimo, istoriko ir tarybinės teisės, istoriko ir komunistinio auklėjimo mokytojai. Ilgainiui visa tai pranyko.

Kieno iniciatyva?

Tų, kurie buvo atsakingi už pedagogų rengimą ir mokyklų būklę. Mūsų universitetas ne kartą kreipėsi dėl mokytojo specialybės sudvejinimo, bet specialybes įteisinančių juridinių dokumentų negaudavo.

O kas sudaro Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkų gretas? Tie patys aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų darbuotojai, atėję į vadovaujančias pareigas, ir tas personalas, nuo kurio panašūs valstybinės reikšmės sprendimai nepriklauso. Gaisrininkai ar policininkai juk švietimo ir mokslo reikalų nereguliavo. Jei kas ir buvo daroma, tai pačių mokslo žmonių rankomis. Visa tai vyko pačioje Lietuvos mokslo bendruomenėje jos narių pastangomis –
ir geri, ir blogi dalykai.

Visiškai teisingai. Tačiau ką daryti mokslo ir švietimo bendruomenei, jei nėra juridinių dokumentų, leidžiančių priimti tinkamus sprendimus? Galime parengti sudvejintų specialybių mokytojus, tačiau jei Studijų kokybės vertinimo centras (SKVS) tokių programų nepatvirtins – ką daryti? Turime autonomiją, bet nesame autonomiški. VPU Statute parašyta, kad vadovaujamės LR Konstitucija, LR įstatymais ir poįstatyminiais aktais, taip pat universiteto Statutu. Žinoma, neturėdami juridinio pagrindo negalėjome imtis to, ko valstybė per savo institucijas neaprobavo. Tik šiemet vasaros pradžioje iš švietimo ir mokslo viceministrės Nerijos Putinaitės išgirdome, kad netrukus turėsime galimybę rengti ir sudvejintų specialybių mokytojus. To laukiame 20 metų.

Lietuviškas vėžlys neskuba. Tačiau nejau mūsų nepriklausomai valstybei geriausias pavyzdys – vėžlys?

Palikime šį klausimą be atsakymo.