Statyti paprasčiau, negu gaivinti turinį ir dvasią (7)
Apie tai kalbamės su ilgamečiu Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu humanitarinių mokslų daktaru Napaliu KITKAUSKU, kuris beveik penkis dešimtmečius darbavosi Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos natūrinių mūro tyrinėjimų ir restauracijos darbų srityje.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas neabejotinai įeis į Lietuvos architektūros ir kultūros istoriją, galimas dalykas, taps ir mūsų tautos savivokos reikšmingu objektu. Jeigu Valdovų rūmų atstatymo priešininkai būtų iki galo nuoseklūs, turėtų kritikuoti Trakų salos pilies, Biržų pilies ir Tolminkiemio bažnyčios atstatymą. Tačiau šie objektai neliečiami, kritikuojami tik Valdovų rūmai ir jų atstatytojai, nors visus šiuos objektus atstatant vadovautasi tais pačiais kriterijais, kurie 2000 m. tarptautiniu mastu buvo įteisinti Rygos chartijoje.
Pradžia Nr. 7
Rygos chartija įtvirtino naują požiūrį Sovietinėje santvarkoje architektų aplinkoje buvo gaji nuostata, kad kiekviena epocha kuria savo architektūrą. Sistemai tai buvo ideologiškai patogi nuostata, bet pavojinga istorijos ir architektūros paveldui, nes siekiant duoti kelią naujajai, šiuolaikinei, suprask, tarybinio laikotarpio architektūrai, kartais ne itin pagarbiai buvo elgiamasi su senuoju paveldu. Vilniaus senamiestyje atsirado architektūros naujadarų ten, kur Antrojo pasaulinio karo metais apgriautus pastatus buvo galima atstatyti ar išsaugoti.
Nesunku buvo remtis ir Lauryno Gucevičiaus pavyzdžiu, kuris gotikinę Vilniaus Katedrą „apvilko“ klasicizmo architektūriniu rūbu. L. Gucevičius laikomas Lietuvos architektūros istorijos vienu žymiausių atstovu, o jo perstatytoji Katedra – klasicizmo architektūros šedevras. Tokių pavyzdžių buvo ne vienas. Žinome, kad architektas Kristupas Glaubicas po 1737 ir 1748 m. gaisrų perstato Šv. Jonų bažnyčią, ją subarokindamas tiek viduje, tiek iš išorės. Bet štai Šv. Onos bažnyčios niekas neperstatė, ranka nepakilo ją „sumoderninti“. Taigi norint diskutuoti galima rasti įvairių pavyzdžių.
Jaučiu, kad Jums tie perstatinėjimai ir sumoderninimai nekelia labai didelio pasigėrėjimo. Jeigu taip, tai kaip mėgindavote spirtis oponentams, kurie siekė priešingų dalykų?
Dalis architektų laikėsi nuomonės, kad tik XX a. į architektūros paveldą pradėta žvelgti iš mokslinių pozicijų. Ligi tol kiekviena nauja epocha propagavo ir gan drastiškai diegė savo stilių, negailestingai perstatinėjo senas bažnyčias ir rūmus. Neretai perstatinėdavo po gaisrų ar niokojamų karų. Kita vertus, jau XVII–XVIII a. kai kuriose šalyse paskelbti pirmieji įstatymai, įpareigojantys rūpintis meno paminklų apsauga (Švedijoje 1666 m., Prancūzijoje XVIII a. pabaigoje). XIX a. romantizmo epochoje daug kur buvo atstatomos pilys, restauruojamos bažnyčios. Tačiau XX a. viduryje–antrojoje pusėje pasaulyje dideliais mastais pradėta statyti daugybė tipinių, taip pat ir stambiaplokščių pastatų. Miestai pradėjo vienodėti, tad senamiesčių apsauga imta ypač rūpintis. Ir Lietuvoje palaipsniui atsirado kultūros paveldo vertybės suvokimas, kriterijai, kuriais pradėta vadovautis pagal mokslinius reikalavimus. Suprasta, kad kiekvieno laikotarpio paveldas yra svarbus, turi savo vertę. Tad šiandien L. Gucevičius už savo Katedrą nebūtų pagirtas, nes to perstatymo metu sunaikino 32 kitus senoje Katedroje buvusius paminklus, o juk kiekvienas iš jų buvo atskiras šedevras. Sunaikinti ir vertingi barokiniai altoriai.
Pagaliau tie patys paminklosaugos įstatymai nebetinka skirtingoms valstybėms. Italijos miestuose Romos imperijos mūrų yra labai daug, kai kurie stovi griuvėsių pavidalu. Ten ir klimatas kitoks, žiemų beveik nėra, tad paminklai tomis klimato sąlygomis ilgiau išsilaiko. Pagaliau tų mūrų statybai dažnai naudota tvaresnė statybinė medžiaga – tašytas akmuo ir pan. Visa tai turint mintyje nesunku suprasti, kodėl tuose kraštuose buvo kuriamos teorijos (pavyzdys – Venecijos chartija, priimta 1964 m.), kad labiau reikia saugoti griuvėsius, o ne atkurti pastatus.
Atkūrimas taikytinas, girdi, labai ypatingais atvejais. Mūsų klimato sąlygomis tos nuostatos ne visados pasiteisina. Pokario metais pilių apgriuvusių sienų viršų imta dengti karūnėlėmis, o kai ir jos nepasiteisino, pradėta įrengti sienų mūro apsaugai stogelius. Atskirais atvejais mūsų klimato sąlygomis senųjų mūrų apsaugai tekdavo atstatyti ir visą pastato tūrį. Neatsitiktinai 2000 m. buvo priimta Rygos chartija, kai iš sovietų imperijos išsilaisvinusios Rytų Europos šalys pradėjo atstatinėti daugelį bažnyčių ir kitų praeities objektų. Tada ir prireikė teorinio pagrindo, kodėl reikia atstatyti vertingus praeities architektūros objektus. Rygos chartija sušvelnina kai kuriuos Venecijos chartijos postulatus. Ypatingomis sąlygomis atskirai tautai ar žmonių bendruomenei reikšmingi pastatai, jų saviraiškai svarbūs objektai gali būti atstatomi, autentiškumas tapo ypatingos svarbos reikalavimu. Soviet-mečiu apie Rygos chartijos nuostatas galėjome tik svajoti.
Istorija ne visada buvo laukiama viešnia Trakų salos pilį sugebėta atstatyti be Rygos chartijos net ir gūdžiais sovietinės imperijos gyvavimo metais.
Tai ypatingas atvejis. Užtektų prisiminti, koks pavojus buvo iškilęs Nikitos Chruščiovo laikais 1960 m., kai Izvestijose pasirodė grėsminga publikacija Ar laikas atstatinėti feodalines pilis? Lietuvos restauratoriai dėl tų atstatymo darbų labai nukentėjo. Kai Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) Karaliaučiaus krašte man teko atstatinėti bažnyčią, išgirdau ir tokį pajuokavimą: visoje Sovietų Sąjungoje bažnyčios griaunamos, o Tolminkiemyje pastatėme naują… Ne mes atstatėme, o Kristijonas Donelaitis savo autoritetu padėjo atstatyti, bet tai buvo išties unikalus atvejis visos Sovietų Sąjungos mastu.
Kai kuriuos, taip pat ir kulto pastatus, atstatinėjo ir Kremlius, tačiau tyliai, nesigiriant, ne taip kaip mes su Trakų pilimi. N. Chruščiovo „atšilimo“ laikais įgavome drąsos ir pradėjome per daug girtis. Tai ir lėmė, kad Maskva ėmė mus smarkiai kritikuoti. Rusijoje nelabai apie visa tai skelbta: žinom, ką darom ir nėra čia ko girtis… To ir buvo siekiama: tegu dirba tyliai, kad tokie pavyzdžiai labai plačiai nesklistų.
Buvo žaidžiami ir tam tikri valdžiai tinkami žaidimai?
Žaidimų pakako. Kad ir Senojo arsenalo buvusioje Žemutinės pilies teritorijoje atstatymas. Jį buvo galima atstatyti daug istoriškesnį. Pirmo aukšto skliautai atkurti maždaug tokie, kokie buvo. Tačiau pertvaros padarytos iš stiklo, grindys – iš marmuro plokščių. O iš tikrųjų turėjo būti lauko akmenų grindinys, nes pirmajame Arsenalo aukšte stovėdavo sunkios patrankos. Tyrimų duomenys rodo, kad antrasis aukštas taip pat galėjo būti skliautuotas. Ten tikriausiai buvo laikomi ginklai, galėjo būti ir salė turnyrams. Panašus rekonstrukcijos variantas, kurio autorius – architektas Sigitas Lasavickas, ir buvo daromas. Tačiau naujam pasiūlytam pritaikymui daug kas pasirodė netinkama, todėl buvo tolstama nuo autentiškumo – atsirado marmuro grindys ir kitos naujovės. Erdvė šiek tiek išlaikyta, bet suskirstyta Arsenalui nebūdingomis pertvaromis.
Paminklosaugoje dirbantis architektas Augis Gučas pasakojo, kaip atvyko aukštas pareigas užimantis paminklosaugininkas iš užsienio. Svečią pavedžiojo po Senamiestį, Taikomosios dailės muziejumi tapusį Arsenalą, o išeinant svečias ir klausia: O kur jūsų Arsenalas? Iš tikrųjų nėra Arsenalo. Tokia buvo to meto paminklų atkūrimo metodika. Buvo atstatyta taip, kad viduje buvo visiškai prarasta senoji statinio paskirtis ir bet kokia užuomina į tą paskirtį.
Restauruojant, rekonstruojant ar atstatant visada kyla istoriškumo išsaugojimo, senos ir naujos funkcijų, pastato dvasinio atgaivinimo klausimas. Skliautą atkurti gali pavykti, bet pastatas taip ir stovės be senojo turinio dvasios. Gali pavadinti arsenalu, bet arsenalo nebus.
Tačiau Arsenalo pastatas juk buvo atstatomas kaip Taikomosios dailės muziejus, o ne kaip arsenalas?
Iš pradžių norėta skirti Lietuvos nacionaliniam muziejui, kuris tada vadintas Istorijos-etnografijos muziejumi. Tačiau Arsenalo pastatą jau beveik atstačius, jis buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui kaip Taikomosios dailės muziejus. Vyravo nuostata, kad istorija nelabai reikalinga. Kad mažiau būtų istorijos buvusį Arsenalą ir padarė Taikomosios dailės muziejumi. Bent jau tokias šnekas teko girdėti. Tiesa, Taikomosios dailės muziejus dirba neblogai, rengia įspūdingas istorinio profilio parodas, bet šiuo atveju kalba apie vyravusį požiūrį į architektūros ir istorijos paveldo atstatymo tuometines nuostatas.
Vykdant Sąjūdžio priesakus Atstatant Valdovų rūmus jau buvo siekta išlaikyti daugiau istoriškumo?
Prieš trejus metus Vilniuje vyko tarptautinė konferencija dėl Valdovų rūmų atstatymo, dabar išleista pranešimų knyga. Ką vokiečiai rašo? Kai po Antrojo pasaulinio karo buvo pradėti atstatinėti Vokietijos miestai, daugelio solidžios architektūros pastatų atstatė tik išorę, o vidų dažniausiai pritaikydavo nūdienos poreikiams. Ir kas atsitiko? Atkūrė pastatus be istorinio turinio, dvasios. Nors miesto siluete tie pastatai stovi, bet dvasios įkvėpti jiems nepavyko. Dabar tų atstatytų pilių ir kitų statinių šiuolaikinę vidaus įrangą vokiečiai ardo ir atstatinėja interjerus.
Ar Valdovų rūmus atstatinėdami galvojote apie jų buvusių interjerų turinio, dvasios atgaivinimą?
Suprantama, apie tai galvojome. Buvo įdomus laikotarpis. Mums pradėjus atstatinėti Valdovų rūmus 2000 m. buvo priimta Rygos chartija. Dar tik ruošėmės atstatymui, kai buvo paskelbtas Valdovų rūmų atstatymo projektų konkursas. Kaip suformuluoti konkurso sąlygas, kokį objektą statysime? Sąjūdžio metai, vyraujanti nuostata visuomenėje buvo tokia, kad būtina atstatyti Valdovų rūmus kaip Lietuvos valstybingumo simbolį. Vadinasi, atstatyti kiek galima istoriškesnius, autentiškesnius. Būtent kaip Valdovų rūmus ir reikia atstatyti, o ne reikšti mūsų sumodernintas vizijas. Toks buvo Sąjūdžio ir Lietuvos visuomenės priesakas.
Taip Jūs ir kiti panašiai galvojantys suvokėte. Ko gero, buvo ir kitaip suvokusiųjų. Unikalus objektas, su tokio užmojo ir masto atkūrimo problema Lietuvos restauratoriai ir architektai dar nebuvo susidūrę. Ar nevirpėjo kinkos?
Kai patiems patirties nepakanka, reikia pasižvalgyti po šalių kaimynių architektūrą, kokia tuo laikotarpiu buvo paplit
usi. Reikia pasimokyti. Jeigu Sąjūdis, tauta įpareigojo to darbo imtis, tuo keliu ir reikėjo eiti. Siekti istoriškumo ir būtent iš tos sampratos išeinant imtis darbo.
Dar 1983 m. teko dalyvauti konkurse, kuris buvo skirtas Nacionalinės dailės galerijos pastatui Vilniaus senamiestyje suprojektuoti. Konkursą paskelbė Lietuvos architektų sąjunga ir Lietuvos statybos reikalų komitetas. Naujas didelis statinys senamiestyje reikalavo drąsaus sprendimo. Projekto sėkmė priklausė nuo daugelio veiksnių: pasirinkimo vietos, architektūrinio sprendimo atitikimo Senamiesčio dvasiai ir panašiai. Savo projektus pasiūlė 24 architektų grupės. Viena grupė siūlė užstatyti Vokiečių (tada Muziejaus) gatvės vidinę dalį, kuri atsirado pokario metais. Kiti projektavo skvere priešais Šv. Paraskevijos (Piatnicos) cerkvę, esančią Pilies ir Didžiosios (tada M. Gorkio) gatvių sankirtoje. Dar kita grupė siūlė galeriją statyti Katedros (tada Gedimino) aikštėje, taip pat ir kitoje Katedros pusėje. Žodžiu, architektai davė valią vaizduotei. Augis Gučas, aš ir dar keli jauni architektai pasiūlėme Nacionalinei dailės galerijai atstatyti Žemutinės pilies rūmus (tada dar nevadinome Valdovų rūmais). Kadangi jau buvau tyrinėjęs Katedrą, išlandžiojęs tuometinius Pionierių rūmus, kurie buvo Žemutinės pilies rytinio korpuso dalis, žinojau šios teritorijos istoriją ir architektūrinę raidą, ėmėmės šio projekto. Man teko kurti siūlomos galerijos fasadus, kuriuos projektuodamas rėmiausi P. Smuglevičiaus piešiniais.
Leista pasišvaistyti idėjomis Nauji laikai – naujos dainos. Niekas mūsų architektų nerengė atstatinėti pilių ar rūmų. Ar ne vėloka buvo mokytis, kai jau teko atstatinėti? Galima priskaldyti daug malkų.
Išties mūsų kolegos architektai buvo mokomi projektuoti naują architektūrą. Iniciatyvesni sklaidydavo užsienio žurnalus ir kai kurias pasisemtas modernios architektūros idėjas perkeldavo į mūsų aplinką. Iš kitų sąjunginių respublikų atvažiavę kolegos stebėdavosi ir mėgindavo net mokytis iš mūsų architektūros. Toks buvo mūsų architektų išprusimas ir akiratis: tą mokyklą išėję žmonės ir turėjo atstatinėti Valdovų rūmus. O kas kitas to būtų galėjęs imtis? Tokia realybė.
Kita galima atstatytojų grupė – restauratoriai, daugiau ar mažiau pačiupinėję istorinius mūrus. Sigitas Lasavickas, Žibartas Simanavičius, dar vienas kitas, bet tai buvo iš aktyvios veiklos besitraukianti karta. Per tą dvidešimtmetį labai nedaug kas iš vyresnių architektų užsiliko, nors jų patirtis būtų labai pravertusi.
Valdovų rūmų atstatymo konkurso sąlygos buvo taip suformuluotos, kad tiktų ir vienai galimų atstatytojų grupei, ir kitai. Leista pasišvaistyti idėjomis. Sąlygose nebuvo atspindėta, kad šis objektas – tautos lūkesčių įprasminimo simbolis ar panašiai, ir be reikalo žaisti idėjomis nereikėtų. Nebuvo priminimo, kad lenkai atkūrė Varšuvos karališkąją pilį laikydamiesi istoriškumo principo, ir mums reikėtų eiti panašiu keliu.
Visiška analogija su Varšuvos karališkaisiais rūmais gal ne visai dera, nes tie rūmai buvo sugriauti tik Antrojo pasaulinio karo metais, o Valdovų rūmai Vilniuje po 1655 m. karo su Maskva jau niekada neatsigavo. Tad lenkų uždavinys – atstatyti Varšuvos karališkuosius rūmus buvo gal paprastesnis, nes buvo išlikę daugiau autentiškų duomenų.
Lenkai turėjo geresnių galimybių atkurti Varšuvos rūmų vidų, patalpų interjerus. Bet karo metais taip pat labai nukentėjusiame Varšuvos senamiestyje šio principo ne visada buvo laikomasi. Stengtasi atstatyti pastatų fasadus, išlaikyti istorines gatvių išklotines, o daug kur vidus buvo įrengiamas šiuolaikiškai. Labai norint pavyzdžių galima rasti ir vienokių, ir kitokių, bet Karališkiesiems rūmams skirtas prioritetas.
Mokslu visa tai ne kažin kiek kvepėjo?
Ir šiais laikais gali ne visada kvepėti. Kad ir vokiečiai, norėdami atstatyti kokią svarbesnę istorinę rezidenciją, sugrąžinti jos ankstesnį turinį, išardo pokario metų intarpus, derina prie istorinių fasadų, bet tą daro ne visuose pastatuose. Visko galima rasti ir Vokietijoje. Bet grįžkime prie mūsų reikalų.
2000 m. Lietuvos restauratoriai šventė savo veiklos 50 metų sukaktį. (1950 m. įkurtos Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės, vėliau išaugusios į Respublikinį paminklų restauravimo trestą ir Paminklų konservavimo institutą (dabar AB Paminklų restauravimo institutas). Išleistas ir jubiliejui skirtas leidinukas. Trys kolegos, matyt, tikėdamiesi dirbti prie atstatomų Valdovų rūmų (tuo metu dar nebuvo pradėti atstatinėti) tame leidinuke išdėstė savo apmąstymus, apskritai istorinių pastatų atstatymo senamiesčiuose principus, kaip kad juos įsivaizdavo. Vyravo nuostata, kad tiesmukai rekonstrukcijos ar atstatymo nereikėtų laikytis, bet stengtis diegti interpretacijos galimybes. Žodžiu, atstatomuose rūmuose reikėtų leisti pasireikšti ir šiuolaikiškai į architektūrą žvelgiantiems architektams.
