Braunantis per gyvenimo kasdienybės materiją
Lenkų institutas Vilniuje ir Lomžos visuomeninė draugija Stopka pakvietė į susitikimą su prof. Andžejumi Strumila (Andrzej Strumiłło) ir jo knygos Factum est. Dienoraščiai, 1978–2006* pristatymą. Renesansiško užmojo asmenybė
Galima tik pritarti vieno leidinio redaktoriui, pažymėjusiam, kad Andžejus Strumila – tai išties renesanso epochai būdingo užmojo kūrėjas. Nė kiek neperdėtas palyginimas. Visa profesoriaus povyza primena biblinius pranašus, bent jau tuos, kurie į mus žvelgia iš renesanso epochos dailininkų drobių. A. Strumilos palyginimas su pranašu ar apaštalu, kokius esame įpratę matyti senųjų dailininkų paveiksluose, nėra atsitiktinis ar pritemptas. Juk ir Rimanto Vincento Gibavičiaus ekslibrise (1984 m.) A. Strumila pavaizduotas kaip Šv. Kristoforas, brendantis per upę.
Išvaizda šiuo atveju nėra svarbiausia, nes lygindami mintyje turime visų pirma profesoriaus darbus, jo įvairiašakę veiklą. Dirba tapybos, grafikos, priešinio, fotografijos, iliustracijos, knygos meno, parodų organizavimo, scenografijos srityse, bet ne tik. Išleido dvi poezijos knygas, leidinių apie gamtą ir kultūrą, tarp jų skirtą Nepalui. Remdamasis savo meninėmis kelionėmis sukūrė piešinių ir fotografijų ciklų, skirtų Kinijai, Indijai, Mongolijai, Vietnamui. Padarė 11 tūkst. fotografijų negatyvų, skirtų Manhetenui Niujorke. Negana to, Krokuvos etnografijos muziejui bei Azijos ir Ramiojo vandenyno muziejui Varšuvoje profesorius sukaupė Tolimųjų ir Vidurio rytų dailės bei kultūros objektų kolekciją.
Jeigu viso to, kas pasakyta, Andžejaus Strumilos įvairiapusiškumui pagrįsti atrodytų per maža, galima pateikti ir daugiau svarių argumentų. Profesorius daugelį metų palaiko glaudžius ryšius su Lietuvos kultūros, meno ir politikos aplinkos žmonėmis, o jo kūriniai (tapybos, fotografijos, skulptūros) buvo eksponuojami Kaune, Šiauliuose ir Vilniuje. Lenkijoje A. Strumila buvo vienas iš tarptautinių skulptūros plenerų Integrart organizatorių, juose dalyvaudavo ir Lietuvos skulptorių. Neatsitiktinai Vladas Vildžiūnas, Stanislovas Kuzma, gal ir kai kurie kiti Lietuvos skulptoriai, mažiau pažįstami šių eilučių autoriui, dalyvavo Vilniuje Lenkų institute pristatant Andžejaus Strumilos dienoraščių knygą.
Ir dar vienas svarus argumentas, norint parodyti šios plataus užmojo asmenybės įvairiapusiškumą: savo sodyboje Mačkova Rudoje, kur teka Juodoji Ančia (Čarna Hanča) Seinų krašte, profesorius turi arabiškų žirgų veislyną.
Pavardėje jau glūdėjo pavojus
Nepasakėme vieno svarbaus ir ypač intriguojančio dalyko: Andžejus Strumila gimęs Vilniuje, ir pagal oficialius dokumentus šiemet jam sukaktų 80 metų. Visai galimas dalykas, kad bent artimiausių bičiulių rate šį garbų jubiliejų A. Strumila minėjo jau praėjusiais metais. Dienoraščių knygoje rašo, kad iš tiesų į šį pasaulį Vilniaus universiteto klinikoje jis atėjo 1927 m., o metais „pajaunino“ mylinti motina, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėdama nuo išvežimo priverstiniams darbams į Vokietiją.
Deja, motina buvo bejėgė išgelbėti savo vyrą Rapolą Strumilą nuo bolševikų. 1939 m. rugsėjį, kai Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir padėjo nacistinei Vokietijai užbaigti Lenkijos dalybas, Rapolas Strumila bėgo į dar laisvą Lietuvą, bet toli nepabėgo. Baigėsi tuo, kad bolševikų buvo išvežtas į Komių kraštą ir 1945 m. gruodį Kotlaso lageryje mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Strumilų giminės istorijoje tai nebuvo pirmas persekiojimo atvejis. Po sumaiščių Rusijoje nuo bolševikų iš Minsko krašto turėjo bėgti Andžejaus senelis, o tame krašte Strumilų giminės lizdas minimas bene nuo XV amžiaus. Jeigu jau siekiame tikslumo, tai visa pavardė skambėjo Strumilos-Petraškevičiai (Strumiłło-Pietraszkiewicz). Su dviguba pavarde Andžejui teko atsisveikinti pokario metais, nes norint studijuoti aukštojoje mokykloje geriau buvo neturėti represuotų šeimos narių ir giminių.
A. Strumila mėgsta lankytis knygynuose, ypač antikvariatuose, į kuriuos jį traukia senų knygų kvapas. Vartydamas knygas dažniausiai randa ir savo giminės pavardę. Antai Edmundas Malachovičius monografijoje Rasų kapinės Vilniuje (lenkų kalba) rašo apie Strumilų kapus. Kartu jis užsimena ir apie tebegyvuojantį Andžejų Strumilą. Lenkiškame herbyne (Herbarz Polski) 1862 m. išleistame Lvove remiantis Kaspero Niesieckio herbynu, kalbama ir apie Strumilas. Tą patį galima pasakyti ir apie Kurniko (Kórnik) bibliotekos Lenkų riterijos herbai (Herby Rycerstwa Polskiego) ir Juzefo Šymanskio (Józef Szymański) Herbyną (1993). Juose taip pat galima rasti žinių apie Strumilas. Andžejus Janečekas (Andrzej Janeczek) knygoje Lenkų–rusų pasienio apgyvendinimas (lenkų kalba) rašo apie Strumilą iš Dmošino (kitur rašoma Dymošinas) Mozūrų žemėje, kuriam už karinius nuopelnus karalaitis Vladislovas Varnietis 1442–1443 m. suteikė Lvovo vaivados pareigas. Tiesa, šis Strumila buvo kito herbo – Dembrovos (Dąbrowa) – atstovas.
Nėra ko stebėtis, kad A. Strumila, skaitydamas Ježio Ochmanskio studiją Lietuvių etninės ribos Rytuose, atkreipia dėmesį į M. Strijkovskio Kronikos frazę, kad 1506 m. Krymo totoriai atėjo prie „Minsko pilies Lietuvos viduryje“. Tame žygyje totoriai turėjo susiremti ir su Strumilų-Petraškevičių giminės atstovais, kurie tuo metu jau buvo šio krašto gyventojai ir jo gynėjai.
Buvo gyvuoju traukinio skydu
Įdomu, kad kai dailininkas R. V. Gibavičius tuo metu Niujorke viešėjusiam Strumilai nusiuntė ekslibrisą, kuriame šis vaizduojamas brendantis per upę kaip Šv. Kristoforas, pastarajam pirmoji į galvą šovusi asociacija buvo vėsi Žeimenos upė, tokia miela prisiminimuose iš vaikystės dienų. Kad ir koks didelis pasaulis, bet jis sugrąžina į vaikystėje regėtus vaizdus ir patirtus įspūdžius.
A. Strumila prisimena buvus gražią vaikystę. Žeimena ties Švenčionimis, smėlėti ežerų krantai Ignalinos krašte, Svirių, Višnevo, Lentupio, Pastovių, Eišiškių, Gedimino pilies Lydoje vaizdai – tai vis jo vaikystės prisiminimų gyvos vietos. Taip pat dailyraščio pamokos Švenčionių mokykloje, patarnavimas per mišias Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje, gimnazija Lydoje, kur pajuto artėjančio karo rūstų dvelksmą. Harcerams, tarp kurių buvo ir dvylikametis Andžejus, teko kasti priešlėktuvinių slėptuvių rūsius prie Lydos geležinkelio stoties, o po 1939 m. rugsėjo 1-osios nakties – talkinti evakuojant nacių aviacijos subombarduoto Lydos aerodromo likučius. A. Strumila tvirtina visą gyvenimą smerkęs savo bailumą, kad prie Minojtų nestojo su karabinu rankose priešais atšliaužiančius sovietų tankus. Būdingas lenkiško patriotizmo pasireiškimas, vertas pagarbos už ištikimybę savo tėvynei, nors maža ką bendro turintis su pragmatišku ir šaltu protu.
Kaip jau sakyta, toje visuotinėje karo suirutėje Andžejaus tėvas pasitraukė į Lietuvą, kurios karo veiksmai dar nebuvo palietę, o Andžejus gelbėjosi bėgdamas pas senelius, gyvenusius Novojelnioje ties Lydos–Baranovičių trasa. Naktimis miegodavo pasislėpęs palėpėje senelio karste, kuris kvepėjo obuoliais. Mat patogi vieta žiemą laikyti obuolius.
1941 m. prasidėjo jo darbinė veikla: Novojelnios geležinkelio stotyje į vagonus krovė akmenis. 1941 m. birželio 22 d. vėl karo veiksmai… Šį kartą mirtinai susirėmė dar taip neseniai buvę sąjungininkai – Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Po vokiečių aviacijos antskrydžių Novojelnioje degė parduotuvės ir sandėliai, kartu su kitais ir Andžejui teko tempti iš liepsnos druskos maišus ir nuo karščio išsipūtusias konservų dėžutes.
Įsiminė siekis įgyti amatą pas stalių Naugarduke. Stalius netikėtai mirė – sušalo į ožio ragą. Septyniolikmetis Andžejus karstą su staliaus palaikais užsikėlė ant nugaros ir atnešė į bažnyčią.
Įstojo į baltarusių mokytojų seminariją, bet netrukus buvo pašalintas kaip lenkas. Pagaliau darbas geležinkelyje – Deutsche Ostbahn. Žiemos speigui spaudžiant, turėjo sėdėti priešais garvežį stumiamoje smėlio pilnoje platformoje tarytum gyvas skydas. Kas trečias vokiečių traukinys Rytų fronte išlėkdavo į orą, bet Andžejui pasisekė. Antraip šiandien nebūtų nei jo menų, nei prisiminimų.
1944 m. su patrankų gaudesiu frontas grįžo iš Rytų, vokiečiai nešė kudašių, o traukiniai su raudonais lozungais pajudėjo į Vakarus. Andžejui teko darbuotis dabar jau sovietinėje geležinkelio tarnyboje: dieną ir naktį platinti geležinkelio bėgius. Dienos uždarbis – 500 g duonos ir „machorkos“ davinys. Varšuvoje sukilimas, Andžejaus tėvas suimamas, nors ryšių su Varšuva gal ir nepalaikė. Tačiau ne vien lenkai tuo metu visomis mintimis buvo Varšuvos sukilėlių pusėje.
Atsiskyrėlio gyvenimas Mozūruose
Po daugybės gyvenimiškų, kartais ir visai nežmoniškų peripetijų Andžejus Strumila atsidūrė Lodzėje. Ten prasidėjo jo gana vingiuoti keliai į menus. Dėdė iš Londono atsiunčia vaikinui aliejinių dažų. Andžejus tapo Lodzės kiemus. Paskui nukakęs į Lenkijos pamarį tapo ir piešia Gdanską, Marienburgo pilį, Olyvą, Sopotą, Tčevą. Sekasi visai neblogai. 1945 m. įstoja į Lodzės universitetą ir Valstybinę vaizduojamojo meno aukštąją mokyklą, kuriai vadovavo dailininkas Vladislavas Strzeminskis. 1950 m. baigė ir Krokuvos dailės akademiją. 1949–1953 m. buvo šių meno mokyklų asistentu.
Dar studijuodamas A. Strumila kartu su Andžejumi Vrublevskiu, Andžejumi Vaida ir kitais įsteigė savišvietos būrelį, kurio nariai siekė rasti tokią šiuolaikinio meno formą, kuri padėtų perteikti karo ir pokario kartos patirtį, nes, jų įsitikinimu, tradicinė spalvinė estetika, tuo metu vyravusi Lenkijos dailės mokyklose, su šia užduotimi susidoroti nepajėgė.
1953 m. kovas. Kartu su grupe dailės mokyklos pedagogų delegacija A. Strumila vyksta į Maskvą ir Leningradą. Miršta J. Stalinas, lenkų delegacija iš arti turėjo progos pamatyti pašarvotą „tautų didį vadą“. Garbės sargyboje stovėjo ištikimiausi vado bendrai – Molotovas, Berija, Kaganovičius ir Malenkovas. Tie, kurie buvo atsakingi už Strumilų ir šimtų tūkstančių kitų panašių šeimų likimus.
Ši pirmoji kelionė į užsienį buvo tarsi grįžimas į karo metų patirtį, kai Strumilų šeimai jau buvo tekę susidurti su sovietiniu režimu. Prisiminimai ir matytoji realybė taip paveikė, kad A. Strumila suprato negalėsiąs dirbti režimo labui. Jis atsisakė pedagoginio darbo Krokuvoje ir pasirinko savanorišką „tremtį“ į Mozūrijos kaimą Kryžiai (Krzyże). Ten gyveno atsiskyrėlio gyvenimą be elektros, radijo ir dviračio, džiaugdamasis dviem augančiais vaikais ir stebėdamasis, kaip mažai žmogui reikia iš gyvenimo.
Atsiskyrėlio gyvenimas baigėsi 1956 m. spalį, kai ministras Lucjanas Motyka pakvietė Strumilų šeimą persikelti į Varšuvą. Parūpino jiems tegul ir kuklų dviejų kambarėlių butą. Užtat sostinėje. A. Strumila dėstė įvairiose dailės mokyklose, o svarbiausia, kad šis darbas ne tik leido išlaikyti šeimą, bet ir teikė galimybę per atostogas keliauti po pasaulį, plėsti akiratį, o tai ano meto sąlygomis nebuvo paprastai pasiekiama ir kaimynams lenkams. Likimas, teisingiau nepasotinamas pažinimo alkis, A. Strumilai padėjo pažinti egzotiškus ir labai įvairius Azijos kraštus – Vietnamą (lankėsi per karą toje šalyje), Chabarovsko kraštą, Gobį, Altajų, Himalajus. Indijoje lankėsi 11 kartų.
1977–1980 m. A. Strumila – Krokuvos dailės akademijos profesorius, dirbantis pagal sutartį. 1987–1988 m. dėstė Katalikų teologijos akademijoje Suvalkuose. Laimėjęs konkursą tapo Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriato Graphic Presentation Unit Niujorke vadovu (1982–1984 m.). Šį tarptautinį pripažinimą laiko didele savo kūrybinio gyvenimo sėkme.
Dabar pasaulis ateina pas jį
Įdomiausia, kad tapęs pasaulio žmogumi ir šiandien tvirtina labiausiai vertinąs vienatvę. Matyt, šį būvį tapatindamas su mąstymo, gilinimosi į įvykių ir reiškinių esmę bei kūrybos galimybėmis. Mėgsta medžioti, būti gamtoje, daug jėgų ir laiko skiria visuomeninei ir ekologinei veiklai. Daugiau kaip 20 metų organizuoja meno ir kultūros žmonių susitikimus ir menininkų plenerus. Buvo Nepriklausomo lenkų kultūros kongreso, vykusio 1981 m. gruodį, dalyvis. Vis dėlto mintys apie žmogaus gyvenimo baigtinumą aplanko vis dažniau, nors įkyri čigonė prie Grand Hotel ir išpranašavo jam gyventi iki 92 metų. Kaip žmogus, neatmetantis paklaidos galimybės, jis linkęs atkreipti dėmesį ir į tokią skaičių seką kaip 62, 72 ar 82. Pirmąsias dvi ribas jau sakosi sėkmingai įveikęs.
Svarbiausia A. Strumilos gyvenime buvo ir lieka kūryba. Jis yra atlikęs apie 3600 užsakymų įvairioms pasaulinėms organizacijoms – Jungtinėms Tautoms, FAO, UNESCO, UNICEF. Turėjęs laimės lankytis daugybėje kraštų, susipažinti su tų kraštų žmonių gyvenimu, vis dėlto grįžo ten, iš kur ir vyko pažinti pasaulio. Namus pasistatė Mačkova Rudos kaime Seinų krašte, kur teka Juodoji Ančia ir kur dabar iš daugelio šalių atvyksta žmonių, norinčių aplankyti Menininką ir Žmogų. Buvo laikai, kai jis vyko pamatyti ir geriau pažinti pasaulį. Dabar, kai jam 80, pasaulis ateina pas jį.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje:
Prof. Andžejų Strumilą sveikina Lenkų instituto direktorius Mariušas Gaštolas (Mariusz Gasztoł); sėdi knygos „Factum est“ rengėjai: redaktorė Veslava Čartoryska (Wiesława Czartoryska) ir recenzentas poetas kunigas Jerzy Sikora
