Energetikos problemų sūkuryje
Lietuvos žmonės gyvena nesibaigiančiame energetikos problemų sūkuryje. Tai reiškia, kad esame globalaus pasaulio dalis ir visų laukia dar ne vieni nerimo metai. Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko uždarymas ir naujos atominės elektrinės statybos reikalai yra bene didžiausia ir ne pirmus metus besitęsianti Lietuvos gyvenimo aktualija. Didžioji žiniasklaida noriai atsiliepia į politikų ir verslo liūtų skandalus skandaliukus, bet mokslo žmonės retai tampa „dienos didvyriais“. Mokslo Lietuva kalbins Lietuvos energetikos instituto vadovus, taip pat įvairių laboratorijų vadovus mėgindama aiškintis, kokią vietą tų visiems svarbių problemų sprendime užima instituto mokslininkai ir apskritai Lietuvos mokslas. Kas naujo instituto laboratorijose ir mokslininkų galvose? Nuo to didžia dalimi priklausys ne tik mūsų visų gerovė, bet ir ateitis. Kas laukia Lietuvos žmonių – septyneri liesų, o gal apyriebių karvių metai? Pirmuosiuose pašnekesiuose su Lietuvos energetikos instituto direktoriumi Lietuvos MA nariu korespondentu prof. habil. dr. Eugenijumi UŠPURU mėginsime aiškintis, kokią vietą šalies branduolinės energetikos procesuose, problemų sprendimuose užima instituto mokslininkai. Priminsime, kad mūsų pašnekovas yra 2005 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas (su A. Kaliatka, J. Augučiu, S. Rimkevičiumi ir K. Almenu už darbų ciklą Deterministiniai ir tikimybiniai tyrimai, inžineriniai sprendimai ir jų įgyvendinimas gerinant Ignalinos AE saugą ir patikimumą (1994–2004 m.). Nors pradėta nuo nulio Tikriausiai sutiksite, kad 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio AE ketvirtojo bloko katastrofa pasaulyje gerokai padidino branduolinės energetikos priešininkų gretas. Simpatijų nepadaugėjo ir Lietuvoje. Ko gero, net ir tarp kai kurių mokslininkų būta branduolinės energetikos priešininkų?
Visiškai nesutinku su tokiu teiginiu. Niekada mokslininkai, ir ypač mūsų institute, nebuvo branduolinės energetikos priešininkai. Sakyčiau, kad buvo net priešingai. Tiesa, būta ir savotiškų paradoksų. Lietuva buvo paskelbusi nepriklausomybę, pasaulyje buvo pripažinta kaip nepriklausoma valstybė, bet Ignalinos AE vis dar tebebuvo priklausoma nuo Maskvos. Pasitaikydavo kuriozų. Su tuometiniu Lietuvos energetikos instituto direktoriumi prof. Jurgiu Vilemu važiuodavome į Maskvą, prie mūsų instituto pavadinimo būdavo užrašyta Lietuvos Respublika, o prie Ignalinos AE tebefigūravo užrašai „TSRS“, teisingiau „CCCP“. Tačiau po 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. pučo Ignalinos AE de jure perėjo Lietuvos jurisdikcijai.
Tuo metu pasaulyje, taip pat pačioje Lietuvoje būta nemažai abejonių, ar sugebėsime eksploatuoti Ignalinos AE, nes visas branduolinės energetikos mokslinis potencialas, visos techninės ir mokslinės paramos organizacijos buvo Rusijoje. Labai svarbi užduotis buvo Lietuvoje pakeisti esamą padėtį. Tada inžinieriui Kaziui Almenui, kuris iš JAV grįžo gyventi ir dirbti į Lietuvą, kilo mintis griebtis bent kokių nors priemonių, kad pasaulis nesakytų, jog Ignalinos AE saugos vertinimo darbus ir toliau viską tebedaro tik Rusijos mokslinės ir techninės organizacijos.
Nuo ko buvo pradėta pertvarka?
1991 m. įsteigta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI), nes ligi tol Lietuvoje nebuvo šios srities reguliuojančios institucijos. 1992 m. kovo 19 d. buvo įkurta Ignalinos AE mokslinės saugos analizės grupė. Nuo pat pradžių jai vadovavo K. Almenas, tame darbe teko dalyvauti ir man. Pradėjome nuo paprastų dalykų, toliau ėmėmės vis sudėtingesnių. Dabar Lietuvoje galime atlikti bet kokius Ignalinos ES saugos analizės skaičiavimus, saugos pagrindimus, apsieiti be užsienio pagalbos. Pasauliui įrodėme, kad su savo AE saugos darbais ir saugia eksploatacija galime tvarkytis patys. Nuo 1994 m. šiai Ignalinos AE mokslinės saugos analizės grupei, kurią sudarė 7 asmenys, teko vadovauti man. Darbuotojų grupėje daugėjo, 1999 m. ji peraugo į atskirą Branduolinių įrenginių saugos laboratoriją. Aš buvau pirmasis jos vedėjas, o 2004 m. man tapus Lietuvos energetikos instituto direktoriumi, šios laboratorijos vedėjo pareigas perėmė dr. Sigitas Rimkevičius.
Labai svarbius darbus institute atlieka Branduolinės inžinerijos problemų laboratorija, kuriai vadovauja prof. habil. dr. Povilas Poškas. Joje tyrinėjami radioaktyviųjų atliekų tvarkymo, kuro saugojimo ir laidojimo įrenginių saugos bei poveikio aplinkai įvertinimas, atominių elektrinių eksploatavimo nutraukimo įvairių veiksnių įvertinimo ir kiti labai svarbūs klausimai.
Taigi su senąja Lietuvos žinion perėjusia Ignalinos AE puikiausiai susitvarkėme, visas būtinas mokslinis potencialas vykdyti branduolinių jėgainių saugos vertinimo darbus dabar yra Lietuvoje ir ne vien mūsų institute. Šios srities problemas sprendžia Fizikos institutas, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir kai kurios kitos institucijos.
Kaip ir dera branduolinėje valstybėje Ar Ignalinos AE personalas jau pripažįsta mūsų šalies mokslinių institucijų kompetenciją, o gal vis dar noriau tebesidairo į kitų valstybių specialistus?
Ignalinos AE vadovybė nori, kad būtiniausius saugos vertinimo darbus elektrinėje atliktų Lietuvos mokslo institucijos, nes žino, kad su šiais uždaviniais puikiausia susitvarkysime. Be to, jiems lengviau mus kontroliuoti, reikalui esant gal net paraginti. Kad ir ką sakytume, tai ir gamybos sritis. Jei AE nori atlikti kokią nors modernizaciją, tai be VATESI leidimo jos pradėti negalės, o jeigu reikiamus dokumentus dėl saugos pagrindimo modernizacijai pateiks per vėlai, gali nebespėti laiku atlikti darbų. Lietuvos institucijas galima raginti vienus ar kitus darbus spartinti, o užsienio institucijų neparaginsi. Žinome, kad darbus reikia atlikti ne tik kokybiškai, bet ir laiku. Šiandien Lietuvoje dirbame kaip ir dera branduolinei valstybei.
Prisiminkime ir tas ne tokios jau tolimos praeities pamokas. Lietuvos žalieji ir net kai kurie Sąjūdžio vadovai nepriklausomybės pradžioje buvo ne tokie jau vieningi Ignalinos AE klausimu. Užtektų prisiminti, kaip Sąjūdžio ir žaliųjų organizuotoje akcijoje susikibus rankomis žiedu buvo apjuosta Ignalinos AE. Tarp organizatorių buvo ir Zigmas Vaišvila, iki 1989 m. Fizikos instituto mokslo darbuotojas, teorinės atomo branduolio fizikos mokslo atstovas.
Tada labai gerai pažinojau Zigmą, dabar kažkaip netenka bendrauti. Galiu suprasti akcijas prieš Ignalinos AE, kuriose dalyvavo Sąjūdis ir žalieji, o vienas iš iniciatorių buvo Z. Vaišvila. Visai kita tada buvo AE jurisdikcija, ji dar nepriklausė Lietuvai. Tada nesmerkiau žaliųjų ir dabar tebetvirtinu: žalieji reikalingi bent jau tam, kad branduolininkai neužsnūstų. Kad nekiltų pagunda galvoti: jei AE saugi, tai kam tą saugą ir toliau gerinti… Branduolinė energetika – tokia veiklos sritis, kurioje kiekvieną dieną būtina didinti saugą. Sustojęs bemat atsiliksi nuo pasaulyje vis kintančių, griežtėjančių saugos reikalavimų. Šia prasme žaliųjų visuomenės aktyvinimas yra labai reikalinga veikla.
Akcijomis prieš Ignalinos AE ir Kruonio HAE siekta, kad nebūtų statomas numatytas trečiasis Ignalinos AE blokas. Į šią elektrinę visuomenė žvelgė kaip į Tarybų Sąjungos pagimdytą monstrą. Ignalinos AE buvo tapatinama su prastu TSRS įvaizdžiu.
Ignalinos AE perėjus Lietuvos jurisdikcijon ir ypač tada, kai Tarybų Sąjunga paskelbė blokadą prieš Lietuvą, ši elektrinė mūsų šaliai padėjo išgyventi. Per blokadą Lietuva nepajuto elektros energijos stygiaus. Lietuvos žmonės labai greitai suprato, kokį didelį turtą paveldėjo. Pasikeitė visuomenės požiūris į Ignalinos AE. Branduolinio kuro galima įsivežti ilgesniam laikui, tai ne dujos ir nafta, kai „kranelius“ galima bet kada užsukti.
Kai Z. Vaišvila tapo trečiosios vyriausybės, vadovaujamos Gedimino Vagnoriaus, vicepremjeru, kuravo ir energetikos reikalus Lietuvoje. Tai vyko 1992 m., kai buvo įkurta Ignalinos AE saugos analizės grupė. Z. Vaišvila buvo vienas iš tų asmenų, kurie priėmė tą sprendimą. Vyriausybėje energetikos ministras buvo prof. Leonas Ašmantas, buvęs Lietuvos energetikos instituto darbuotojas (1962–1990).
Švedų požiūris į atominę energetiką Lietuvoje tikriausiai mažai kas abejoja, kad išties daug nuveikta gerinant Ignalinos AE RBMK tipo reaktorių saugumą, abejonių dėl jų saugumo nereiškia kitų šalių branduolinės energetikos specialistai. Jie pripažįsta, kad Ignalinos AE antrasis blokas puikiausiai galėtų dirbti bent tol, kol būtų pastatyta nauja Ignalinos AE. Tačiau ES vadovų ir politikų nuomonė kitokia. Kartais susidaro įspūdis, kad per pastaruosius 15 metų jų mąstysena nedaug pasikeitė. Antai ir mūsų kaimynės priešingame Baltijos jūros krante Švedijos Karalystės ambasadorė Malin Šarė (Malin Kärre), baigdama kadenciją Lietuvoje, vėl kalbėjo apie Ignalinos AE reaktorių nesaugumą („Verslo žinios“, 2008 09 09, p. 15). Beje, švedai gana santūriai kalba ir apie savo šalies atominės energetikos ateitį.
Kiekvienos šalies atomines elektrines reikia nagrinėti individualiai, taip pat ir tai, kiek reikalinga plėtoti branduolinę energetiką. Net visiškai vienodų atominių elektrinių saugos analizė turi būti atliekama atskirai. Taip pat ir Ignalinos AE: abiejų blokų saugos analizė buvo atlikta kiekvienam iš jų atskirai. Šalys labai skiriasi. Lietuvai dar tik svajojant apie nepriklausomybę, Švedijoje referendumu buvo nuspręsta uždaryti savo šalies atomines elektrines, ir tas sprendimas turėjo būti įgyvendintas iki 2012 metų. Vis dėlto tai nebus padaryta bent iki minėtų metų.
Tai buvo gana keistas referendumas: 33 proc. pasisakė už atomines elektrines, 33 proc. neturėjo nuomonės, o 34 proc. pasisakė už atominių elektrinių Švedijoje uždarymą. Pati tuometinė Švedijos vyriausybė buvo nusiteikusi prieš atominę energetiką, tad buvo priimtas sprendimas uždaryti atominius reaktorius.
