Kūrybiškumas ir inovatyvumas – vienintelė viltis išlikti

Rugsėjo 10 d. tolesnio mokslinio bendradarbiavimo sutarties protokolą pasirašė Lietuvos ir Lenkijos mokslų akademijos. Parašus ant protokolo padėjo Lietuvos MA prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas ir Lenkijos MA prezidentas akad. Michalas Kleiberis (Michał Kleiber). Pasirašyme dalyvavo Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski), Lietuvos MA prezidiumo nariai.

Prof. Michalo Kleiberio vizitas į Vilnių sutapo su Europos mokslinių tyrimų tarybos Mokslinės tarybos posėdžiu, kuriam vadovavo Europos mokslinių tyrimų tarybos prezidentas prof. Fotis C. Kafatos. Nuo 2005 m. prof. M. Kleiberis yra šios Tarybos narys. Be to, jis yra Europos medžiagų forumo prezidentas. 1995 m. M. Kleiberis tapo Lenkijos MA Fundamentinių technologinių problemų instituto direktoriumi, jo mokslinių tyrimų kryptys – kietų kūnų ir skysčių mechanika, informatikos ir kompiuterijos mokslai, taikomosios matematikos problemos. 2001–2005 m. buvo Lenkijos mokslo ir informacinių technologijų ministras ir Mokslo tyrimų komiteto pirmininkas. 220 mokslinių straipsnių autorius ar bendraautoris, parašė 7 mokslines knygas.

Iš tiesų politinės permainos, kurias sveikinome su dideliu džiaugsmu ir viltimis, labai skirtingais aspektais atsiliepė ir Lenkijos mokslui. Šiandien visos naujos ES narės yra patekusios į gana sudėtingą padėtį. Norint, kad mokslas dabartiniame pasaulyje būtų konkurencingas, reikia labai didelių pinigų. Tuo metu, kai prasidėjo mūsų šalių politinė transformacija, mokslui ėmė kilti naujų reikalavimų ir poreikių. Globalizacija mokslui kelia visai naujus uždavinius. Mažose šalyse, kaip Lietuva, ir didesnėse, kaip Lenkija, problemos labai panašios. Norint pasiekti sėkmės moksle, reikia atitikti svarbiausią kriterijų, kuris dažnai vadinamas kritine mase (angl. critical mass). Tam, kad būtų pasiekta pastebimų laimėjimų, turi būti pakankamai kompetentingų asmenybių, bet ne mažiau nei smegenų reikia tinkamos aparatūros ir galimybių mokslininkams išvažiuoti į įvairius mokslo renginius. Kitaip tariant, turi būti užtikrintas komunikacijos kriterijus.

Visa tai kelia naujus iššūkius mokslui ir mokslininkams. Tokioms šalims, kaip Lenkija ir Lietuva, dideles galimybes atveria dalyvavimas Europos Sąjungos, skiriančios labai solidų finansavimą moksliniams tyrimams, veikloje.

Pinigai dideli, bet kažkodėl sunkiai pasiekia Lietuvos mokslą. Įtariu, kad nelengvai ir Lenkijos.

Iš tikrųjų tik labai maža dalis tų pinigų tenka mūsų šalių mokslininkams. Nesugebame tinkamai pasinaudoti ES galimybėmis.

Dėl kokių priežasčių?

Daugelyje svarbiausių mokslinių tyrinėjimų sričių esame nekonkurentiški. Mūsų šalių moksliniai tyrinėjimai buvo sutelkti į tokias bazines sritis kaip matematika, fizika, chemija, bet mažiau rūpintasi, kaip praktiškai panaudoti tyrimų rezultatus.

Kokią dabar matote išeitį iš tos padėties?

Pirmiausia būtina labai įdėmiai stebėti visas susidarančias galimybes, kurias mokslininkams teikia ES. Tarp tų galimybių yra viena, kurios mes kartais nepastebime ir nelabai rūpinamės ją pastebėti. Tai struktūrinių fondų lėšos, kurias reikia mokėti taip įsisavinti, išmintingai ir ūkiškai panaudoti, kad didžioji tų lėšų dalis tektų mokslo infrastruktūrai tobulinti.

Žmogiškasis veiksnys ne toks svarbus?

Vadinamasis žmogiškasis kapitalas (angl. human capital) yra labai svarbus – tai akivaizdu. Infrastruktūros tobulinimas ir žmogiškasis kapitalas – tai dvi sritys, kurias būtina turėti mintyje prieš skiriant lėšų iš struktūrinių fondų. Turime atsiminti, kad mokslo reikalams iš ES lėšos skiriamos išimtiniais atvejais tik konkursų būdu. Štai tuos konkursus mūsų šalys – Lenkija ir Lietuva – pralaimi.

Ką tada turėtume manyti apie konkurencijos principą, jeigu pralaimime tuos konkursus?

Konkurencija yra teigiamas dalykas, bet, deja, esame tame išsivystymo etape, kai mums kyla didelių sunkumų. Tačiau nesulauksime laiko, kad moksle būtų atšauktas konkurencijos principas, nes konkurencija būtina, privalo būti ir visada bus. Mano įsitikinimu, reikia pasinaudoti tais ES pinigais, kurie yra mums pasiekiami. Tai struktūrinių fondų lėšos, kurios skiriamos mūsų šalims šiam etapui iki 2013 metų. Vėliau bus kita skyrimo tvarka, bus kitų šių lėšų gavimo ir panaudojimo sąlygų ir su tuo susijusių problemų. Įvairių šalių vyriausybės tas struktūrinių fondų lėšas nukreipia keliams tiesti, tiltams statyti, nuotekoms šalinti ir kitoms sritims. Visa tai svarbu. Bet negalima pamiršti ar neįvertinti mokslo infrastruktūros, nes tai svarbiausia, kad ateityje remdamiesi mokslu galėtume sėkmingai konkuruoti.

Kūrybiško požiūrio svarba

Išties labai svarbūs sprendimai tų, kurie tvarko tuos reikalus. Norint protingai spręsti, reikia turėti ateities viziją. Būtina gerai suvokti, kad ES šiame vis labiau globalėjančiame pasaulyje neturi kitos išeities – tik remtis kūrybiškumu ir inovatyvumu. Jeigu to nesuprasime, jeigu šito principo neįgyvendinsime, tai jokios kitos galimybės ES neliks.

Europos nepanaudotas galimybes puikiausiai panaudos kinai, japonai ir kitų darbščių, kūrybingų tautų atstovai.

Tik vakar (kalbėjomės rugsėjo 10 d. – G. Z. pastaba) grįžau iš didelės kelionės po Taivaną, Japoniją ir Kiniją, tad dar sunku apsiprasti su laiko juostos staigiu pasikeitimu. Tai išties didžiulės valstybės, kuriose yra labai kūrybingų žmonių. Jeigu norime, kad Europa ir toliau pasaulyje atliktų svarbų vaidmenį, tokį, kokio mes visi geidžiame, turime nesiskųsti, nesiguosti, bet imtis konkrečių sprendimų. O tie sprendimai turi būti palankūs praktiškiems dalykams ir didinti visuomenės inovatyvumą, verslumą, išradingumą.

Ar Lenkijos mokslininkai, apskritai šalies visuomenė pasirengusi tiems iššūkiams?

Manau, kad ne. Šios dalies Europos šalių visuomenės nesuvokia naujų iššūkių ir pavojų – tai didelė problema. Nesu linkęs kaltę versti tik sprendimus priimančiai valdžiai, nes tai rinkimų keliu į valdžią atėję asmenys – jie atėjo ir išeis. Reikia informacinių veiksmų, kurie didintų visuomenės informuotumą ir sąmoningumą. Tai patikimiausias raktas į sėkmę: būtina kalbėti ir aiškinti žmonėms, kas yra mokslas, kokią reikšmę jis turės ateityje, kodėl turime mokslui skirti lėšų. Kartais gal kokio tilto būtų galima nepastatyti, naujo kelio nenutiesti, bet tuos pinigus nukreipti į mokslinius tyrimus.

Kas turėtų atlikti tą didžiulį aiškinamąjį darbą? Spauda, televizija?

Pirmiausia reikia siekti, kad inovatyvumui būtų sudarytas palankus kultūrinis klimatas. Mūsų šalyse – Lenkijoje, Lietuvoje ir kitose panašiose – tik tai tegali užtikrinti sėkmę. O pats šis dalykas turi labai daug aspektų.

Kitaip negu išsivysčiusiose šalyse – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – mūsų šalyse nėra kūrybinio elgesio kultūros. Mūsų visuomenėje nekalbama ir nerašoma apie mokslininkus, inovatyvumą ir kūrybiškumą. Mūsų žiniasklaidoje vyrauja politika, bet blogiausia, kad vienadienė politika, kuri svarbi dieną ar kelias. Politikų rietenos tampa esminis spaudos dėmesio objektas. Bet iš tos netvarkos negimsta jokių vertybių ar augimo galimybė.

Mes turime išmokti kalbėti apie išties svarbias problemas. O svarbiausia – tai visuomenės sąmoningumas, nes būtina suprasti, kad esame globalių iššūkių akivaizdoje ir iš to kyla uždaviniai, kuriuos būtina spręsti. Nepasieksime sėkmės, jei nesuvoksime, kad tik per švietimą, mokslinius tyrinėjimus galime didinti savo visuomenės kūrybingumą ir inovatyvumą.

Koks vaidmuo šiuose procesuose tenka universitetams?

Be mokslo labai svarbi vieta tenka edukacijai. Nelabai gerai esu susipažinęs su Lietuvos švietimo reikalais, bet manau, kad padėtis panaši į esančią Lenkijoje. Mums kyla daug sunkumų, siekiant sukurti tinkamą švietimo modelį. Viena svarbiausių problemų – tai tarp visų lygių mokyklų integruotos švietimo koncepcijos stoka.

Mintyje turite nuolatinį, peraugantį į kitą aukštesnę pakopą mokymosi ir studijų modelį?

Taip, tolydinį arba tęstinį edukacijos modelį, kuris tęstųsi visą žmogaus gyvenimą. Kiekvienas žmogus turi būti pasirengęs keisti savo profesiją. JAV yra populiarūs vadinamieji korporaciniai universitetai, rengiantys ir tobulinantys įmonių darbuotojus viso jų darbingo gyvenimo metu. Didelės kompanijos turi nuolatinę sistemą, kaip mokyti savo darbuotojus. Gaila, bet Lenkijoje mes to neturime ir nelabai kreipiame dėmesio į mokymosi visą gyvenimą būtinybę. Pasiteisinama, kad tam reikalui nėra pinigų. Tačiau pinigų reikia rasti, nes tai labai svarbu. Tai svarbiausia būtinybė.

Liūdno atminimo socializmo sistemoje veikė įvairūs liaudies ūkio darbuotojų ir specialistų tobulinimo kursai, buvo tam tikra sistema. Bet dabar Lietuvoje daug kas palikta savieigai. Valstybinės institucijos savo darbuotojus tobulina, nes privalo vykdyti ir Briuselio reikalavimus. Tačiau daugybės darbuotojų tokia ar panaši tobulinimo sistema neaprėpia, tuo rūpinasi toli gražu ne visi darbdaviai.

Labai gaila, nes tai nepaprastai svarbus dalykas. Jau sakiau, kad privalome mūsų visuomenių kūrybingumą kilstelėti į visai kitą lygmenį. O to pagrindas – švietimo sistema, kuri privalo spręsti šią esminę užduotį.

Intelektualai užmigo žiemos miegu

Tai didžiulė problema. Lenkijoje nustojo gyvuoti ištisa visuomeninė klasė, mintyje turiu intelektualus. Tokių nebėra. Jei kokia originalesnė mintis pagarsinama, tai ji dažniausiai apšaukiama kaip paprasčiausia kvailybė. Deja, taip yra, nes nebeturime autoritetų ir tai didžiulė šiandieninės Lenkijos problema.