Nuo dilogijos prie trilogijos

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Žymus lenkų istorikas Henrikas Visneris (Henryk Wisner) su dideliu atsidėjimu tiria 80 metų (1588–1668 m.) trukusį jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės, vadinamos Abiejų Tautų Respublika, arba trumpai – Respublika, laikotarpį, kai šalį valdė trys Vazų dinastijos valdovai: Zigmantas Vaza (lenkų istoriografijoje – Zigmantas III Vaza, 1587–1632 m.), du jo sūnūs – Vladislovas Vaza (lenkų istoriografijoje Vladislavas IV, 1632–1648 m.) ir Jonas Kazimieras (1648–1668 m.). Galime pasidžiaugti turį išsivertę dvi šio mokslininko knygas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai (1991 m.) ir Jonušas Radvila. Kėdainių šešėlyje (2000 m.). Mūsų istorijos specialistams, aišku, gerai pažįstami ir kiti gausūs šio mokslininko darbai.

2001 m. antru leidimu išėjusi H. Visnerio knyga Najjaśniejsza Rzeczpospolita. Szkice z czasów Zygmunta III i Władysława IV Wazy su po metų išleista knyga Rzeczpospolita Wazów. Czasy Zygmunta III i Władysława IV sudaro tarsi viena tema susijusių dviejų savarankiškų dalių studiją – dilogiją. Tačiau praėjo šešeri metai, ir pasirodė naujas tos pačios temos tęsinys – monografija Rzeczpospolita Wazów. III. Sławne Państwo, Wielkie Księstwo Litewskie (Warszawa, Wydawnictwo Neriton, Instytut historii PAN. – 2008. – P. 300), t. y. Vazų Respublika. Šlovingoji Valstybė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šį darbą pats autorius apibūdina kaip trečiąją ciklo Rzeczpospolita Wazów dalį (p. 11). Taigi prieš akis turime trilogiją.

Trečiosios dalies paantraštė Šlovingoji Valstybė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nedviprasmiškai sako, kad ši monografija skiriasi nuo pirmųjų dviejų dalių temos apibrėžtumu. Autoriui maga parodyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (DK) – ne kokia provincija, bet šlovinga valstybė. Juk Europos istorija žino ne vieną didžiąją kunigaikštystę, bet ne visos vadinamos valstybėmis, juolab šlovingomis valstybėmis. Mūsų mokslininkas, atmetęs kai kurių savo tautiečių ir kitataučių tendencijas sumenkinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą po 1569 m. Liublino unijos, nuosekliai grindžia mintį, jog Abiejų Tautų Respublikoje Lietuva, nepaisant visokių prievarta ir gera valia padarytų Lenkijos Karalystei nuolaidų, išlaikė tiek suverenios valstybės požymių, kad ji traktuotina kaip valstybinis darinys. Ši mintis pradėta jau pirmojoje trilogijos dalyje. Jos antrojo leidimo įvadėlyje H. Visneriui net teko vieną tokį priekaištą atremti: „Žymusis XVII a. tyrėjas Vladislavas Čaplinskis (Władysław Czapliński), recenzuodamas pirmąjį leidimą, yra nurodęs, jog autorius verčiąs žiūrėti į Respubliką pro lietuviškus akinius“ (p. 9).

Iš tikrųjų čia ne „lietuviškų akinių“ dalykas: kiekvienas lietuvių pusės savarankiškumo atvejis H. Visnerio pagrįstas dokumentais. O kad jie ne sykį būdavo priversti priimti Lietuvos DK valstybei nenaudingą Lenkijos Karalystės reikalavimą, anaiptol nerodo, jog netekta suverenumo. Vazų valdymo laikais, istoriko nuomone, Lietuvos DK visada galėjo rinktis kitą alternatyvą, bet jos atkakliai vengė, nes ji būtų reiškusi pasidavimą Maskvos carų valiai. Mes šį alternatyvų rinkimąsi nusakytume kiek buitiškai: Lietuvos DK valdantieji sluoksniai iš dviejų blogybių rinkosi mažesniąją, šiuo atveju – ryšį su Lenkija. H. Visneris uniją su Lenkija apibūdino kaip „pasilikimą ne tiek lenkiško, kiek lotyniško pasaulio sferoje“. Vis dėlto ir po unijos, kaip toliau tęsia santykių apibūdinimą, lietuviai baiminęsi dėl Lenkijos vyravimo ir jautę nusivylimą, kurį žadinęs patirtos skriaudos jausmas (Najjaśniejsza Rzeczpospolita…, p. 24).

Pirmosiose dviejose knygose Lietuvos DK vadovų pastangos išlaikyti kiek įmanoma didesnį valstybės savarankiškumą ir nenutraukti unijos ryšių su Lenkija buvo išsklaidytos bendrų Abiejų Tautų Respublikos problemų nagrinėjime, todėl tas lietuviškas „separatizmas“ liko tarsi prislopintas. Trečiajai knygai, jeigu neapsirinkame, keliamas tikslas išryškinti Lietuvos DK valstybinio suverenumo parametrus esminiais aspektais. Tačiau dėl šios dalies ketinimų leiskime kalbėti pačiam profesoriui: „Teikiamas darbas, trečiasis cikle Rzeczpospolita Wazów, neturi tikslo pasverti abiejų pusių tiesų. Tačiau jis privalo, nurodydamas, jog jų yra dvi – lenkų ir lietuvių, priminti, kad į naująją sąjungą, kitaip tariant, į sąjungą nauju pavidalu, Lietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nes pavadinimai vartojami pakaitomis, stojo (beje, ne be pagrindo) kupina nepasitikėjimo partnere. Autoriaus tikslas – parodyti, kaip Liublino unijos akto ir jį lydinčių dokumentų [...] pagrindu funkcionavo Lietuvos valstybė ir jos bajorų luomas, o kartu su tuo, kokią ji darė įtaką Abiejų Tautų Respublikos veiklai ar bent veiklos galimybei“ (Rzecpospolita Wazów, III, p. 11). Taigi mokslininkas nesiima būti konfrontuojančių pusių teisėju... To iš jo nė nederėtų reikalauti.

Kadangi pirmosiose dviejose knygose plačiai išnagrinėtos Respublikos kariuomenės ir diplomatijos problemos, šioje dalyje apie jas jau nekalbama. Taip pat neaptariamas švietimas, apskritai lavinimas, literatūra ir menas.

Lietuvos DK statuso apibūdinimas Vazų valdymo laikais pradedamas skyriuje Abiejų Tautų Respublika unijos akto ir jo papildymų požiūriu (p. 12–31). Skyriuje pateikiama unijos akto analizė rodo, kad šiame pagrindiniame jungtinės valstybės dokumente esama nemaža formulavimų, leidžiančių abiem susitariančioms pusėms skirtingai traktuoti svarbias nuostatas. Kuriais ne kuriais atvejais unijos akto nuostatos sudarė sąlygas diskriminuoti lietuvius. Knygos autorius nepraleido progos ir iškėlė kelis tokius pavyzdžius. Antai, kalbėdamas apie Respublikos Senato sudarymą nustatantį dokumentą, jis sako: „Nežinoma, ar jo parengime dalyvavo Didžiosios Kunigaikštystės atstovų, tačiau bet kuriuo atveju jis buvo jai skriaudus. Mat Senatas sudarytas ne sujungiant Karūnos senatą su Lietuvos Ponų Taryba, bet prijungiant prie Karūnos senatorių lietuvių pareigūnus, kurių titulai analogiški, t. y. vyskupus, vaivadas, kaštelionus, kaip išimtį Žemaičių seniūną (Žemaičių kunigaikštystėje nebuvo vaivados), taip pat ministrus: didįjį ir rūmų maršalkas, kanclerį, pakanclerį ir krašto iždininką“ (p. 17). Pagal šį principą sudarytas jungtinės Respublikos senatas, kaip matome iš pateiktų knygoje duomenų, reiškė aiškią skriaudą „lygiateisei“ partnerei: Lenkija turėjo 113 senatorių, o Lietuvos DK – tik 27 (p. 16). Apie Lietuvos senatorius, jų skyrimo aplinkybes ir varžybas su lenkų senatoriais plačiai ir įdomiai rašoma dar viename skyriuje – Senatoriai – Didžiosios Kunigaikštystės senatas? (p. 135–144).

Ir po 1569 m. Liublino unijos traktuodamas Lietuvos DK kaip valstybę, H. Visneris skyriuje Pavadinimas, herbas, vėliava (p. 32–40) apibūdina išorinius valstybingumo atributus. Pasirodo, šalia dviejų mums įprastų ir tada pramaišiui vartojamų pavadinimų Lietuva ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vazų valdymo laikais dokumentuose būdavo rašoma ir taip: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublika, Lietuvos Respublika ar tik Respublika.

Plačiame skyriuje Sienos ir teritorija (p. 64–98) išryškinamos Lietuvos DK valdančiųjų sluoksnių pastangos Vazų valdymo laikotarpiu išlaikyti savo valstybės teritoriją ir ją ribojančių sienų neliečiamumą. Čia primenama, kad 1587 m., Vazų karaliavimo išvakarėse, Lietuvos DK užėmė apytikriai trijų šimtų tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą. Visai tiksliai jo nusakyti negalima, nes tuo metu vykęs sienų su Lenkija, Kuršu ir Maskva nustatymas. Vėliau, XVII a. pradžioje, dėl permainingų kovų kito sienos su Maskva. Tačiau šiaip ar taip Lietuvos DK vadovai visomis priemonėmis stengėsi ne tik išlaikyti to meto valstybės sritis, bet net atgauti prarastąsias.

Įdomūs pavyzdžiai, kaip Lietuvos DK administracija, remdamasi 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutais, neleisdavo be Ponų Tarybos sutikimo peržengti savo valstybės sienų net Lenkijos Karalystės kariuomenės daliniams (p. 67). Apskritai žmonės per Lietuvos–Lenkijos sieną keliavo laisvai, bet vežamos prekės būdavo apdedamos muito mokesčiais (p. 68).

Skyriuje randame svarbių duomenų apie to meto Lietuvos DK ūkį, kelius, administracinį pasiskirstymą (vaivadijas, pavietus), miestus. Čia įdomu pažymėti, kad, 1648 m. gegužės 20 d. Merkinėje mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vladislavui Vazai, suvažiavę Lietuvos magnatai derybose su Lenkijos ponais rūpinosi kelti Vilniaus, kaip po Krokuvos antrosios metropolijos, reikšmę. Jonušas Radvila pasiūlė mirusio karaliaus kūną laidoti Krokuvoje, o širdį – Vilniuje. Galiausiai taip ir buvo padaryta: 1649 m. birželio 26 d. Vladislavo Vazos širdis ir viduriai, sudėti į dvi urnas, buvo iškilmingai palaidoti katedros požemiuose (p. 86).

Šio skyriaus „autonominį“ poskyrį sudaro puslapiai, kuriuose aprašoma Lietuvos DK religinių bendruomenių struktūra (tai rodo net antraštė Struktury kościelne, p. 87). Per Zigmanto Vazos rinkimus jungtinės Abiejų Tautų Respublikos valdovu Didžiojoje Kunigaikštystėje būta keturių religijų bendruomenių: krikščionių, musulmonų, judėjų ir karaimų. Savo ruožtu krikščionys dar skyrėsi į evangelikus (arba kalvinus), (Romos) katalikus, liuteronus ir stačiatikius, o nuo 1579 m. dar unitus (p. 87). Matyt, lenkų istoriografijoje evangelikais vadinami vien Šveicarijos reformacijos Kalvino ir Cvinglio krypties sekėjai, kurie lietuviškai vadintini evangelikais reformatais arba sutrumpintai – tiesiog reformatais. Evangelikų pavadinimas yra bendras ir reformatams, ir liuteronams, kurių oficialus vardas skamba taip – evangelikai liuteronai. Reformatai savęs nevadina nei kalvinistais, nei tuo labiau kalvinais: šie vardai jiems primetami. Tai reikėtų žinoti mūsų publicistams, istorikams ir religijų tyrėjams.

Baigiant trečiosios H. Visnerio knygos apžvalgą, tenka apgailestauti dėl vieno dalyko: tokio turiningo ir gilaus veikalo neįmanoma deramai aptarti pristatomajame straipsnyje. Reikia manyti, kad kvalifikuoti Lietuvos senosios istorijos tyrėjai nepraleis progos su autoriumi pasvarstyti vieną kitą problemą. Seniai žinoma, kad kuo plačiau užgriebiamas baras, tuo didesnė galimybė rastis skirtingoms nuomonėms. Tačiau dėl vieno dalyko neturėtų niekas prieštarauti: gerbiamasis profesorius Henrikas Visneris savo trilogija ir kitais darbais „pro lietuviškus akinius“ atskleidė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį, kuris patiems lietuviams iki šiol rodėsi ne ypač perspektyvus. O gal jie stokojo „lietuviškų akinių“?

Henriko Visnerio knygos viršelio faksimilė