Kur mitai kalbasi su modernybe (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 19

Paplitusi nuomonė, kad lietuviai yra išdraskyta ir besidraskanti tauta, kupina gerų idėjų, bet nelabai gebanti įgyvendinti jas iki pabaigos – greitai susipyksta ir išeina šnipštas. Vis dėlto vieną solidžią idėją pavyko atvesti jeigu ir ne iki pačios pabaigos, tai bent iki etapo, kai galima ir patiems pasidžiaugt, ir kitiems parodyt. Tai Lietuvos etnokosmologijos muziejus, sumanytas vieno žmogaus, išpuoselėtas ir iškilęs ilgose diskusijose ligi apčiuopiamų kontūrų, o pastatytas daugelio institucijų, organizacijų ir geranoriškai nusiteikusių asmenų pastangomis. Todėl muziejaus atidarymo iškilmėse visi galėjo jaustis truputį varduvininkais. Tautos susikalbėjimo simbolis – Lietuvos etnokosmologijos muziejus.

Gražus dalykas – idėja, bet daugybė veiksnių turi susiklostyti palankiai, kad ji virstų kūnu. Ir šiandien, kai Etnokosmologijos muziejus pradeda veiklą, jo kūrėjas ir muziejaus direktorius Gunaras Kakaras pripažįsta, kad vienas žmogus tokių idėjų įgyvendinti nepajėgus. 1969 m. buvo aptikta labai gera vieta būsimai astronomijos observatorijai Kulionių kaime, Molėtų rajone. Ilgus metus šaltom žiemom bendraminčiai Gunaras Kakaras ir Libertas Klimka svarstė būsimojo muziejaus įkūrimo galimybes. Vienas – astronomas, kitas – fizikas, pamažu pomėgių vedamas į mokslo istorijos ir etninės kultūros tyrinėjimo sritis. Veikiausiai būtent šių asmenybių interesų sandūra, praturtinta ne vienų metų diskusijomis, pamažu padėjo kristalizuoti vaisingą idėją, kad reikia steigti tokį muziejų, kur modernioji kosmologija persipina su senuoju etniniu paveldu. Abiem mokslo vyrams užteko realybės jausmo, kad suprastų, jog ši jų idėja yra pasmerkta, nes jokia institucija nesiryš švaistyti didžiulių pinigų tokiai idee fixe įgyvendinti. Viena iš daugybės utopijų, kuriai ir turėjo būti lemta likti vien gražia idėja.

Gunaras prisipažįsta buvęs pakankamai naivus, bet vis dėlto ryžosi tą idėją paviešinti Literatūros ir meno puslapiuose. Į jo straipsnį atsiliepė būrelis asmenų, kuriuos šiandien Gunaras vadina Etnokosmologijos muziejaus „krikštatėviais“. Tai muzikas kompozitorius Giedrius Kuprevičius, mokslo istorikas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis, sociologas prof. Romualdas Grigas, filosofas prof. Krescencijus Stoškus, tikriausiai ir dar vienas kitas asmuo. Tuomet, gūdaus sovietmečio metais, jie dar nebuvo įvertinti aukštais moksliniais laipsniais ir vardais, bet jau tada pasižymėjo ypatingu visuomeniniu jautrumu. Kitaip tariant, jiems pakako reikiamo kiekio keistumo, norint suprasti ir įvertinti kitų keistuolių pasiūlytą idėją.

Šis supratimas, taigi savaime ir įvertinimas, Gunarui Kakarui suteikė sparnus siekti daugiau. Tas siekis jį vedė vis toliau nuo grynai astronomijos mokslui būdingų uždavinių, kreipė labiau į kultūrinės, muziejinės veiklos sritį. Aišku, neapsieita be konflikto su moksline aplinka. Baigėsi tuo, kad pajuto gilų vidinį palengvėjimą galėdamas pasakyti, kad jau esąs ne mokslo, bet kultūros žmogus. Tuo gal skiriasi nuo savo bendraminčio Liberto Klimkos, kuris šias dvi veiklos sritis – mokslą ir kultūrą – vis dėlto sugebėjo susieti. Veikiausiai irgi ne be tam tikro dramatizmo.

Gunaro praradimus, ko gero, kompensavo fantastiškas jausmas, kad tave supranta labai daug žmonių iš skirtingiausių veiklos sričių – Kultūros, Finansų, Ūkio, Švietimo ir mokslo ministerijose. Štai tie žmonės ir tapo savotišku Gunaro Kakaro elektoratu. Bet ir šie asmenys, kad ir patys geranoriškiausi, mažai ką būtų padėję idėjos autoriui, jei ne pastarojo bendradarbiai ir, žinoma, artimiausias žmogus – žmona Marija.

Regis, abipusis gilus vienas kito supratimas ir palaikymas – ne toks jau visuotinis reiškinys mūsų gyvenime. Tiesą sakant, neteko girdėti oficialių renginių metu tokių iš širdies plaukiančių žmonos žodžių savo vyrui. Paprastai vyrai savo brangiausiųjų atsiprašinėja už pernelyg didelį dėmesį, skirtą darbui – dažniausiai „apkarpant“ šeimai skirtą laiką. Tačiau šiame renginyje ponia Marija dėkojo Gunarui, kad šis taip atkakliai siekė savo idėjos įgyvendinimo, ir pasiekė tikslą. Pamažu, žingsnis po žingsnio: 1980 m. Molėtų observatorijoje G. Kakaro ir L. Klimkos iniciatyva pradėjo veikti visuomeninis astronomijos muziejus, 1990 m. įgijęs respublikinio muziejaus statusą, 2008 m. lapkričio mėn. po rekonstrukcijos muziejus pradėjo naują savo veiklos etapą kaip Etnokosmologijos muziejus. Dar anksti spėlioti, ar kaip originalus kultūros ir turizmo objektas, šis muziejus sugebės pritraukti kitų šalių lankytojus, nors prieš pradedant rekonstrukcijos darbus šis tikslas buvo vienas svarbiausių. Tikimasi, kad kasmet muziejuje apsilankys 80 tūkst. lankytojų (ligi šiol – 25 tūkst.).

Už įprastumo ribų

Muziejaus direktoriaus Gunaro Kakaro ir renginį vedusio muzikologo Viktoro Gerulaičio lūpomis Lietuvos etnokosmologijos muziejus nuo šiol skelbiamas atviru visuomenei, nors tai veikiau simbolinis atsivėrimas. Dar kalbėsime, kokį vaidmenį šio muziejaus tapsme atlieka muzika, o kol kas pasiduokime kvietimui ir iš pirmosios skraidančios lėkštės leiskimės į požeminį tunelį, kuris mus išves į dviejų didingų bokštų ir antrosios skraidančios lėkštės papėdę. Gal iš tiesų norint judėti dangaus link kartais pravartu apsilankyti ir požemyje.

Požeminė galerija veda vis aukštyn, kol po natūralia kalva eidami kalvos viršūnėje pasiekiame naują triaukštį administracinį pastatą ir bokštus. Kelionė neprailgsta, nes kelią įvairina baltiškosios kultūros kosmogoniniai simboliai, kurių pėdsakai mus pasiekė per liaudies meno formas, pavyzdžiui, nepaprastai gausiai dekoruotas prieverpstes. Šiandien tai meno dalykai, o gilioje senovėje turėjo ne tik praktinę reikšmę, bet ir sakralinę paskirtį. Jau nekalbame apie senus kryžius ar stogastulpius, kur ornamentų ir simbolių šėlsmas ir šiandien primena archaišką ir labai glaudžiai su Gamta bei Visata susijusią kultūrą. Ji jaudino mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, jo kūryba tiesiog persmelkta tuo pirmapradžiu pasaulėvaizdžiu. Nuostabu, kad liaudies mene ir miškų krašto genijaus kūryboje įprasminti daugiabalsiai kosmogoniniai simboliai prabyla pažadinti ne tiek žinojimo, kiek intuityvių nuojautų. Neatsitiktinai garsiojo prancūzų skulptoriaus Ogiusto Rodeno Mąstytojo nuotrauka rado vietą vienoje iš požeminės galerijos nišų. Ji tarsi apibendrina šį minties kelią nuo archaiškų simbolių iki tobuliausių žmogaus kūrybinio pasireiškimo formų.

Šiandien visa tai tėra dar tik užuomina į būsimą muziejaus ekspoziciją. Jos prasmė tikriausiai atsispindės muziejaus kūrėjų sampratoje, kas yra etnokosmologija. Štai ką jie atsako internete į vieno skaitytojo priekaištą, esą žmonės nesupras pačios sąvokos: „Etnokosmologija – tai žmogaus ir žmonijos santykių su Kosminiu pasauliu atspindys ir pasireiškimas kultūroje: tautos gyvenimo tradicijose, apeigose, materialiniame ir verbaliniame pavelde, moksle, technikoje, literatūroje, mene, filosofijoje, religijose, futurologijoje ir mokslinėje fantastikoje. Savo tyrimuose, analizėje, vertinimuose ir apibendrinimuose etnokosmologija naudoja metodus ir terminiją, būdingą tai veiklos sričiai, iš kurios yra išskirta vienokia ar kitokia sąsaja su Kosminiu pasauliu. Iš čia seka etnokosmologijos tarpdiscipliniškumas, sąsajų su Kosminiu pasauliu pasireiškimų įvairiose žmogaus veiklose nelygiavertiškumas, prieštaringumas ir įvairovė. Etnokosmologija laiko skalėje apima istorinį paveldą, dabartinių žmonijos veiklų sąsajas su Kosminiu pasauliu, nežemiško proto ir nežemiškų civilizacijų problemą ir – kas ypač aktualu etnokosmologijai – prognostinį, futurologinį žmonijos veiklų, tų veiklų pasekmių ir lūkesčių pobūdį.“

Kosmosas ir muzika

Be muzikos sunkiai įsivaizduojamas tikrasis dvasios pakylėtumas. Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzikinės improvizacijos šventės dalyvius nuvedė labai toli į muzikinių kosminių įvaizdžių pasaulį. Kad kosmogonijos sąvoka puikiausiai taikytina ir muzikai, tikriausiai neprieštaraus ir pats kompozitorius. Muzikos galiomis pažadinti vaizduotę – toli gražu ne vienintelis G. Kuprevičiaus nuopelnas Etnokosmologijos muziejui. Ne toks jau dažnas atvejis, kai į aukšto rango valdininko kėdę sėda kūrėjas intelektualas. G. Kuprevičiui tapus LR kultūros viceministru, G. Kakaro idėja įgavo ne tik supratimą, bet ir realų palaikymą, be kurio nebūtų galėjusi plėtotis ir būti įgyvendinta. Pats G. Kuprevičius savo nuopelnus vertina kukliai: girdi, jam buvę įdomu, todėl palaikytina, kas buvo „ne visai normalu“, išsiveržė už kasdienybės ir įprastumo ribų.

Rezultatas netrivialus: neįprastos idėjos buvo suprastos, įvertintos ir gavo tolesnę eigą. Šiandien galime teigti, kad Lietuva nėra šalis, kurios įvaizdis galėtų būti stabdys ar entuziastus tramdantis apynasris. Gal teisūs tie, kurie pastebi, kad Lietuva yra neribotų galimybių kraštas.

Kol vaizduotės sparnai vis dar skrydyje, G. Kakaras pasiūlė perskrieti milžinišku kosminio laiko ir erdvės nuotoliu nuo gimtosios Žemės iki toliausių galaktikų, iš kur mus pasiekia jų skleidžiama šviesa, nešdama per Visatą žinią apie kitus žvaigždynus, galaktikas ir metagalaktikas. Amžinas žmogaus siekis skristi, išsiveržti iš Žemės traukos lauko. Tenka tik pritarti Gunarui, kad žmogus tik pėdomis liečia žemę, o visos kitos kūno dalys juk yra pakylėtos virš žemės.

Sugrįžę iš kosminių tolių jaučiamės įgavę drąsos ir jėgų, tad kol vieni trypčioja eilėje prie lifto, drąsiausi pradeda kopti laiptais į bokštą. Bet pirmiausia ilgiau apsistosime antrajame aukšte, kur numatyta vieta Etnokosmologijos muziejaus Menų galerijai. Bet tai bus ateityje, o dabar pagal renginio scenarijų Gunaras Kakaras išklausys sveikinimus – tokio svečių siekio negalima maldyti.

Atkelk vartus žinojimui

LR kultūros ministras Jonas Jučas (buvęs G. Kuprevičiaus mokinys) taip pat gal neatsitiktinai buvo likimo piršto pastūmėtas palaikyti Etnokosmologijos muziejaus kūrimo idėją. Vos tapęs ministru turėjo apsispręsti dėl tolesnės šio muziejaus darbų eigos. Gal kaip tik todėl ministras ir apsisprendė palaikyti tuos darbus, nes kas žino, kaip būtų baigęsi pasiklausius visokio plauko patarėjų ir žinovų. Ministro žodis buvo už, tad šiandien J. Jučas gali būti greta tų, kurie kūrė ir statė Etnokosmologijos muziejų, o ne spendė jo kūrėjams išmoningus spąstus.

LR Seimo Pirmininko Česlovo Juršėno sveikinimo žodyje, kurį perskaitė Seimo Pirmininko atstovė spaudai Juventa Mudėnienė, kviečiama kuo aukščiau atkelti vartus žinojimui. Daugelį metų daugybės žmonių pastangomis kurtas Lietuvos etnokosmologijos muziejus ne tik priartina dangų prie žmogaus, bet ir ieško rakto į mūsų protėvių širdis. Šis muziejus – tai savęs pažinimas ir kelias į ateitį, rengiantis susitikti su dar neatrastais pasauliais. Seimo Pirmininkas linkėjo mums visiems drąsiai žvelgti į dangų, kaip į savo namus. Juk turime patikimų ir ištikimų vedlių.

LR Vyriausybės Žinių visuomenės departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Dagys pastebėjo, kad Lietuvoje turime daug nuostabių vietų, kurias gaubia nepaprasta aura – tai Aušros vartai Vilniuje, Kernavės piliakalniai, Nidos kopos ir Šatrijos kalnas Žemaitijoje. Kulionių kaimas taip pat džiugina kiekvieną lankytoją kaip ir kitos įstabiausios mūsų šalies vietos. M. Dagys muziejaus kūrėjams, sugebėjusiems Etnokosmologijos muziejų „įvilkti“ į tokį nepaprastą architektūrinį rūbą, perdavė ir Vyriausybės Pirmininko Gedimino Kirkilo siųstą dovaną – dailininko Rimanto Gibavičiaus vieną gražiausių grafikos darbų Švenčiausios Vilniaus vietos. Veikiausiai jis taps muziejaus Menų galerijos eksponatu.

UAB Hrono fasadai – tai Etnokosmologijos muziejaus statybos ir rekonstrukcijos darbus atlikusios bendrovės Mitnija pasitelktas partneris. Jos direktoriaus Vytauto Stankevičiaus dar ir šiandien neapleidžia ypatingos atsakomybės jausmas, kuris kilo vos susipažinus su užduotimi. Įsivaizduokite kupolą – skraidančią lėkštę ar erdvėlaivį, kurį reikia apvilkti stiklo rūbu. Jeigu tas kupolas bent jau būtų! Jis egzistavo tik brėžiniuose, ir jam teko siūdinti stiklo „drabužėlius“. Bendrovė niekada nedarė panašių darbų, tad buvo savotiška pirmeivė.

Būsimam kupolui teko „siūti“ drabužį iš 500 skirtingų įstiklintų trikampių, bendras šios stiklo konstrukcijos plotas – 556 m2. Šiomis stiklo ir metalo drapanomis papuoštas antrasis erdvėlaivis, į kurį su visos šventės dalyviais netrukus kopsime, nors nekantriausiems skaitytojams jau spėjome šiek tiek papasakoti apie šią muziejaus dalį.

Prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis Etnokosmologijos centro atidarymą pavadino istoriniu įvykiu, reikšmingu Lietuvos mokslui ir švietimui. Profesorius buvo tik ką grįžęs iš Vienos, kur vyko Europos mokslo istorijos asociacijos konferencija Mąstymas moksle ir technikoje. J. A. Krikštopaitis perskaitė Europos, Baltijos šalių ir Lietuvos mokslo istorijos asociacijų vadovybės raštą, kuriuo skelbiama kad Gunaras Kakaras už nuopelnus mokslo sklaidai, Etnokosmologijos muziejaus idėjos, reikšmingos mokslo istorijai įgyvendinimą, ir sėkmingą muziejaus projekto realizavimą yra išrinktas Europos mokslo istorijos asociacijos garbės nariu.

Atsiveria nauji pažinimo keliai

Sociologui prof. Romualdui Grigui Gunaro Kakaro nuopelnai įgyvendinant Etnokosmologijos muziejaus kūrimo projektą primena mūsų senųjų protėvių civilizaciją, kuri buvo grindžiama ne technologijomis, bet dvasinėmis vertybėmis, ir rėmėsi kosmologine filosofija. Ką mes dar turime iš istorinio ir kultūrinio paveldo, pripažinto pasaulyje? Pripažinti senieji lietuviški kryžiai, UNESCO įtraukti į globojamą pasaulinį paveldą. R. Grigui tie kryžiai labiau primena nykstančios tautos atodūsį. Be to, mes turime išskirtinių kadaise buvusių žemės statinių liekanas – piliakalnius. Visi bendromis pastangomis turime juos reanimuoti ir dėti pastangas, kad unikalieji Lietuvos piliakalniai būtų pripažinti tarptautiniu mastu kaip iškilios Europos civilizacijos objektai. Todėl Etnokosmologijos muziejaus įkūrimo faktą R. Grigas sieja su viltimi, kad muziejuje vykdoma ne tik kultūrinė, bet ir mokslinė veikla padės išsklaidyti tuos užmaršties ūkus, kurie dengia mūsų piliakalnius. Juk jie buvo prakeikti kaip pagonybės simboliai. Taigi pažinimui čia atsiveria ir visai nauji keliai. R. Grigas kvietė etnokosmologijos entuziastus drąsiau jais žengti.

LR švietimo ir mokslo ministerijos sekretorė Lina Domarkienė priminė savaip simbolišką sutapimą: būtent šiais metais Lietuva pareiškė norą stoti į Europos kosmoso agentūrą.

Paminėsime ir kitus kalbėtojus – tai Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo vadovas prof. Libertas Klimka, UAB Ekoprojektas direktorius Edmundas Šironas, Utenos apskrities viršininko administracijos sekretorė Zita Ringelevičienė, LR žemės ūkio viceministrė Virginija Žostautienė, Molėtų rajono meras Valentinas Stundys ir kiti. Meras V. Stundys linkėjo sėkmingo antrojo darbų etapo ir gražią, unikalią muziejaus formą užpildyti ne mažiau unikaliu turiniu.

Etnokosmologijos muziejaus atidarymą pasveikino ir vaivorykštė, netikėtai nušvitusi virš Labanoro girių. Tai tarsi simbolinė dangaus ir aukštesniųjų jėgų dalyvavimo bei palaiminimo išraiška.

Teleskopas vertas vaišių

Po viso to, kas buvo pasakyta, neliko nieko kito, kaip kilti į septintąjį dangų, o jei oficialiau kalbėsime, į septintąjį aukštą, kur šventės dalyvių laukė raudonojo vyno taurė ir nuostabus vaizdas į Labanoro girios pakraščių apylinkes. Bet ir tai dar ne viskas, ką pasiūlė iškilmės organizatoriai. O pasiūlė savotiškai išspręsti Buridano asilo dilemą: vaišės ar teleskopas? Mat tie dalyviai, kurie dar jautėsi turį jėgų kilti į viršų ir patikrinti, ar yra kas aukščiau už septintąjį dangų, buvo apdovanoti galimybe išvysti naująjį Etnokosmologijos muziejaus teleskopą.

Tai vokiečių gamybos Riči-Kretjeno sistemos vienas galingiausių teleskopų Europoje. Pagrindinio veidrodžio skersmuo – 80 cm. Jis keturis kartus galingesnis už buvusį teleskopą. Kainavo 1,6 mln. litų.

Beje, niekur nedingo ir senasis 1996 m. pagamintasis Šmidto-Kasegreno sistemos teleskopas. Jis perkeltas į naują bokštą, ir visi, kurie nesugebės apspiesti naujojo teleskopo pagrindiniame bokšte, galės į dangų žvalgytis per senąjį teleskopą. Mat šis muziejus bent kol kas yra vienintelis pasaulyje veikiantis ištisą parą. 2009 m. Lietuvai minėsiant savo vardo paminėjimo Tūkstantmetį, Etnokosmologijos muziejus lankytojus pasitiks paroda Visata ir žmogus.

Pasakojimo pabaigoje – savaip egzotiška detalė. Etnokosmologijos muziejaus statybos darbuose dalyvavo ir 30 kinų statybininkų, nors apie tai muziejaus atidarymo metu kažkodėl kukliai nutylėta. Kinų darbininkai kas rytą į darbą ateidavo rikiuotės žingsniu ir su žvalia daina. Mačiusieji tvirtina, kad tuo kinai smarkiai skyrėsi nuo kai kurių mūsų statybininkų, kuriems kartais iš ryto išsijudinti reikėdavo nemenkų pastangų.

Kinai gyvenimu džiaugėsi ne vien dirbdami. Laisvalaikiu vaikštinėdami po Labanoro miškus jie nuolat patirdavo atradimo džiaugsmą, aptikę nuostabių miško augalų, kurie turi stebėtinų gydomųjų savybių, bet, žinoma, žinovo rankose. Rado ir vieną į papartį panašų augalą, kuris tarp rytiečių sukėlė tikrą furorą: Azijoje tai nepaprastai retas ir vertinamas delikatesas, bet Lietuvos žmonių kažkodėl net nežinomas.

Išties mums dar teks pažinti ne tik bekraštės Visatos paslaptis, bet ir plačiau atverti pažinimo langus į Žemėje glūdinčius pažinimo klodus. Kai kuriuos net tyliai tūnančius kur nors Labanoro giriose.

Gediminas Zemlickas

„Skraidančią lėkštę“ aliuminio ir stiklo rūbais aprengė UAB „Hrono fasadai“

Vaizdas iš muziejaus „septintojo dangaus“

Etnokosmologijos muziejaus lankytoja domisi naujuoju teleskopu