Atidaryta Arkivyskupo Mečislovo Reinio auditorija

Vilniaus pedagoginiame universitete antruosiuose rūmuose bus įkurtas Krikščioniškasis antropologijos centras, kurio kontūrai jau ryškėja. Centro dalimi taps istoriko Adolfo Šapokos, Arkivyskupo Mečislovo Reinio ir Lietuvos partizanų vado, Vilniaus pedagoginio instituto absolvento, lituanisto Adolfo Ramanausko-Vanago vardinės auditorijos. Pastaroji auditorija turėtų atverti duris kitąmet sausio ar vasario mėn., o Arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 m. vasario 5 d. – 1953 m. lapkričio 8 d.) auditorija atidaryta M. Reinio žūties Vladimiro kalėjime 55-ųjų metinių išvakarėse.

Auditorijos atidarymo iškilmėse dalyvavo Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris su universiteto rektoriumi akad. prof. Algirdu Gaižučiu ir perkirpo juostelę. Tarp svečių buvo Šv. Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje Pėteris Štefanas Curbrigenas (Peter Stephan Zurbriggen), LR Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Julius Dautartas, Daugailių (Utenos r.) Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas monsinjoras Petras Baltuška, su universitetu bendradarbiaujančio Utenos rajono atstovai, vadovaujami mero pavaduotojo Vidmanto Valinčiaus, kiti garbūs svečiai ir, žinoma, universiteto bendruomenės nariai.

Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriui prof. Algirdui Gaižučiui arkivyskupo Mečislovo Reinio portretas įsiminė nuo ankstyvos vaikystės. Juk kabojo jo močiutės Elenos Reinytės-Gaižutienės, arkivyskupo M. Reinio pusseserės, namuose. Būsimąjį profesorių ir rektorių nuo 4 iki 7 metų augino močiutė, kai 1945 m. jo tėvai buvo suimti ir nuteisti. Tėvas kalėjo Norilsko, o motina – Vorkutos lageriuose. Močiutė buvo tikra atspara berniukui, o pačiai močiutei viena iš atsparų buvo pusbrolio arkivyskupo Mečislovo Reinio portretas.

Berniukas nuo pat mažumės suprato ir tai, kad tą portretą reikia būtinai slėpti, jeigu tik jų vienkiemyje pasirodys nepažįstami žmonės, nes taip darė močiutė. Taigi rektoriaus pažintis su Mečislovu Reiniu prasidėjo nuo portreto.

Daug vėliau sužinojo, kokio masto tai buvo asmenybė. Ir išliko, nes su fizine žmogaus būtimi jo gyvenimas nesibaigia.

Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos apskrityje, Daugailių parapijoje, Madagaskaro kaime. Buvo jauniausias iš 11 vaikų šeimoje. Rygoje aukso medaliu baigė gimnaziją. Po Vilniaus kunigų seminarijos studijavo Peterburgo Dvasinėje akademijoje, 1907 m. įšventintas kunigu, 1909 m. tapo teologijos magistru. Toliau studijos Filosofijos institute prie Liuveno universiteto Belgijoje, kur gilinosi į teologiją, psichologiją ir gamtos mokslus. Vėliau gavo filosofijos daktaro laipsnį. Apologetikos studijos Strasbūro universitete, devynios išmoktos kalbos – aukščiausio lygmens europinis išsilavinimas, bendrauta su šviesiausiais Europos protais.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą M. Reinys grįžo į Vilnių, buvo Šv. Jono bažnyčios vikaras, 1915– 1922 m. Vilniaus pedagoginių kursų ir lietuvių gimnazijos kapelionas ir mokytojas, taip pat Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, dėstė filosofiją ir sociologiją. Vilniuje įkūrė ateitininkų kuopelę. 1922 m. kuriantis Kauno universitetui vadovavo Teologijos ir filosofijos fakulteto Psichologijos katedrai, iki 1940 m. dėstė bendrąją, lyginamąją ir pedagoginę psichologiją. Suformavo ir šių tyrinėjimų kryptį Lietuvoje. 1923 m. pagerbtas prelato titulu. 1922 m. buvo tarp Lietuvos katalikų mokslo akademijos kūrėjų, jos pirmuoju sekretoriumi. 1925–1926 m. ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas.

1926 m. konsekruotas vyskupu, ėjo Vilkaviškio vyskupo koadjutoriaus pareigas. 1940 m. paskirtas Vilniaus arkivyskupo pagalbininku. 1942–1947 m. buvo Vilniaus vyskupijos, o nuo 1942 m. – Minsko ir Mogiliovo archivyskupijos valdytoju.

1947 m. sovietų suimtas, nuteistas už antisovietinę veiklą. Kalintas sovietų kalėjimuose, mirė 1953 m. lapkričio 8 d. Vladimiro kalėjime.

Štai šis Mečislovo Reinio gyvenimo ratas atsiskleidžia prieš mūsų akis jo vardo auditorijoje. Idėjos sumanytojai ir įgyvendintojai nesiekė kurti muziejaus, nesudėliojo skrupulingos gyvenimo įvykių sekos į griežtą sistemą. Ne tas keltas tikslas. Norėta būtent gyvenimo rato, kurį užbaigia gerai žinoma arkivyskupo Mečislovo Reinio – sovietinio kalėjimo kalinio nuotrauka: profiliu ir anfas. Kalėjime šią lietuvių tautai brangią asmenybę norėta pažeminti, nužmoginti, o išėjo priešingai – iš nuotraukos į mus žvelgia didžios dvasinės jėgos, nesugniuždyta asmenybė.

Paradoksalių ženklų kalba

Vargu ar kas iš dalyvavusiųjų auditorijos atidaryme atkreipė dėmesį (bent jau prakalbose nenuskambėjo) į vyksmo datą – lapkričio 7-ąją. Spalio perversmo Rusijoje diena. Kad Lietuvoje mažai kas eilinę darbo dieną susiejo su prieš 91 metus įvykusiu istorijos kataklizmu, įrodo, kad mūsų visuomenė sveiksta, vaduojasi iš vieno didžiausių XX a. mitų įtakos.

Savaip simboliška, kad Arkivyskupo Mečislovo Reinio auditorija buvo atidaryta būtent tą dieną, nors sąmoningai sąsajų nesiekta. Vargu ar apie tai susimąstyta. Kai kurių gyvenimo sutapimų paaiškinti racionaliu protu neįmanoma. Gal čia ir glūdi paslaptis, savotiškas priminimas, kad žmonių gyvenimas paklūsta ne tik griežtam priežastingumui, bet yra kupinas keistų paradoksų.

1917 m. lapkričio 7-oji (pagal anuometinėje Rusijoje galiojusį senąjį (arba Julijaus) kalendorių – spalio 25-oji) mums primena kreiserio Auroros šūvį, davusį ženklą Žiemos rūmų Petrograde šturmui, Rusijos imperijos pabaigą ir bolševizmo ant imperijos griuvėsių įsigalėjimo pradžią. Tai raudonojo tvano pradžia, vargu ar palyginama su bet kuria prieš tai Rusiją ištikusia nelaime. Totorių-mongolų antplūdis? Bet tai išorinis kataklizmas. Iš šios pamišėliškos ideologijos kilusi pasaulinės revoliucijos idėja, užvaldžiusi tamsias ir gaivališkas mases, beribė bolševizmo savivalė atvedė Rusiją prie neįsivaizduojamos katastrofos. Jos aukų skaičius ligi šiol nesuskaičiuotas – plius minus milijonai gyvybių. Raudonojo tvano ar raudonojo maro išplitimo šeštadalyje pasaulio pasekmė – dirbtinai sukelti badmečiai Pavolgyje ir Tambovo gubernijose, „holodomoras“ derlingiausių juodžemių Ukrainoje, nusinešęs milijonus gyvybių. 1937 m. baisus teroras ir galop ne kas kita, o bolševikų vykdoma agresyvi tarptautinė ir pragaištinga vidaus politika atvedė prie Antrojo pasaulinio karo pradžios ir jo padarinių.

Lietuva bolševizmo politikos padarinių sulaukė 1940 m. kartu su Pirmosios nepriklausomybės saulėlydžiu ir patekančia „Stalino saule“, 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusiais masiniais „klasinių priešų“ trėmimais, ir jie nebuvo paskutiniai. Vienų metų sovietinės santvarkos pakako, kad būtų suprasta, kokią ateitį žada naujoji santvarka. Kai 1944–1945 m. rudmarškinį okupantą pakeitė raudonasis „išvaduotojas“, sąmoningiausia, patriotiškai nusiteikusi lietuvių tautos dalis su ginklu rankose išėjo į miškus.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo kliuvinys revoliucinio žingsnio skelbėjų kelyje, kaip ir daugelis kitų Lietuvos žmonių, kurie mąstė kitokiomis politinėmis ir moralinėmis kategorijomis. 1947 m. birželio 12 d. vienas aukščiausių Katalikų bažnyčios hierarchų, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras buvo suimtas, apkaltintas antitarybine veikla, kankinamas Sovietų Sąjungos kalėjimuose, galų gale numarintas nežmoniškomis sąlygomis.

Okupantui per maža buvo fizinės idėjinio ir politinio priešininko mirties, jam reikėjo išplėšti iš tautos atminties savo aukos vardą, o jei to neįmanoma, tai pažeisti, suniekinti patrioto vardą. Šiam tikslui tiko visos priemonės, ir visos jos buvo grindžiamos melu bei šmeižtu. Vilniaus pedagoginiame institute, dabartinio universiteto pirmtake, nukankintam Lietuvos dvasios ganytojui buvo klijuojama „gebelsinės propagandos“ atstovo klišė. Nusikaltėliškas politinis režimas prieš idėjinius ir klasinius priešus naudojo nusikaltėliškas veikimo priemones – melą, terorą, šmeižtą ir šantažą. Visa tai šiandien žinome iš šimtų autentiškų ištremtųjų, nuteistųjų, represuotųjų ir išgyvenusiųjų parašytų knygų bei straipsnių, pagaliau tie patys žmonės yra gyvoji istorija ir bolševikmečio nusikaltimų liudytojai.

Kad yra aukštesnio lygmens teisingumas ir teisybė, mums liudija daug ženklų, tarsi nematomos rankos sudėstytų į iškalbingą seką – tik reikia tuos ženklus perprasti. Tai ir Mečislovo Reinio auditorijos atidarymas: juk vyko VPU antruosiuose rūmuose T. Ševčenkos g. 31, buvusiame Aukštosios partinės mokyklos pastate. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje dabar čia atkuriama istorinė tiesa ir teisingumas, atsiranda vis nauji atsparos taškai jaunam studijuojančiam žmogui.

Kūrybinis palikimas bus įprasmintas „Raštuose“

M. Reinio kūrybinis palikimas įprasmintas daugelyje knygų ir straipsnių, o Vilniaus pedagoginis universitetas pasiruošęs parengti ir išleisti jo Raštus, į kuriuos bus surinkti jo darbai iš psichologijos, pedagogikos, etikos, teologijos sričių. Bus penki ar šeši tomai.

Per Arkivyskupo Mečislovo Reinio auditorijos atidarymo iškilmes rektorius Algirdas Gaižutis universiteto padėkos raštais apdovanojo uoliausius Mečislovo Reinio kūrybos ir jo skelbtų idealų garsintojus. Tarp kitų – Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos kleboną monsinjorą Petrą Baltušką už arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimą. Pagerbtos VPU ir VU auklėtinės – Utenos r. savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Zita Mackevičienė, daug prisidėjusi prie arkivyskupo Mečislovo Reinio darbų garsinimo, ir Daugailių pagrindinės mokyklos mokytoja Rita Jurkevičienė už mokinių įtraukimą į kraštotyros veiklą, medžiagos apie M. Reinį rinkimą ir populiarinimą. Padėka įteikta ir rengiamos knygos apie Mečislovą Reinį autorei dr. Aldonai Vasiliauskienei, nuoširdžiai arkivyskupo skelbtųjų idealų propaguotojai. Padėka bus įteikta ir į renginį dėl darbų gausos negalėjusiam į renginį atvykti Utenos r. savivaldybės merui, Arkivyskupo Mečislovo Reinio fondo tarybos pirmininkui Alvydui Katinui už reikšmingus darbus įamžinant šios iškilios mūsų asmenybės atminimą.

Gediminas Zemlickas