Likimo dovana

Martyno Jankaus jubiliejui

Šiųmetė knygotyros tarptautinė konferencija, kurią kartu su kitų Baltijos šalių mokslininkais kasmet organizuoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas, atliko išties ypatingą misiją – į tarptautinį lygmenį išvedė Mažosios Lietuvos šviesuolio Martyno Jankaus (1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnuose, Šilutės apskrityje – 1946 m. gegužės 23 d. Flensburge, Vokietijoje, 1993 m. gegužės 30 d. perlaidotas Bitėnų kapinėse) vardą ir darbus. Minint aktyvaus kovotojo už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimo 150-ąsias metines, tris dienas šis vardas skambėjo po senosios Alma mater Senato posėdžių salės Vilniuje skliautais, Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekos konferencijų salėje ir, žinoma, Bitėnuose veikiančiame M. Jankaus muziejuje, taigi pačioje Jankynėje. Nežinau, ar kas Jankaus gimtąją vietą, kur jis praleido daug metų, taip vadina. Gal pernelyg familiaru taip sakyti, bet labai knieti priartinti Mažosios Lietuvos patriarchą prie mūsų kasdienybės darbų ir darbelių, o norint tai padaryti, reikia prisijaukinti mums visiems brangią vietą, kur yra Martyno Jankaus muziejus, stovi senovinė spausdinimo mašina, ta ypatinga aplinka ir, žinoma, netoliese dunksantis Rambynas su atsiveriančiu vaizdu į Nemuno ramų bėgsmą.

Būtų gerai prisijaukinti ne tik erdvę, bet ir laiką, ypač tą jo dalį, kurią galėtume įvardyti kaip istorinį laiką, aprėpiantį bent jau Martyno Jankaus gyvenamąjį metą. Jam tiktų ir sunkmečio vardas. Laiko drumzlėms nusėdus, galėtume jį apibūdinti ir kaip ypatingą, gal net savaip nuostabų metą. Juk tai Jono Basanavičiaus, Jono Šliūpo, Petro Vileišio, Georgo Zauerveino laikai. Pastarasis save lietuviškai įvardijo kaip Girėną, juk ne kaip Sausvynį, kaip kad šiandien pirmiausia būtų kažkam šovę į galvą. Ir tada pakako nesusikalbėjimo, tarpusavio nesusipratimų, keistų asmeniškumų, bet laiko bangos nuplauna kasdienybės apnašas, palikdamos esmę, vizijos šviesą, kurią būtų galima išsakyti labai paprastais žodžiais. Per lietuvišką žodį, rankraštinį ir spausdintinį, siekta pažadinti visus lietuvius, nes tik visi drauge gali būti pavadinti tauta. Tą tautą dar reikėjo sutelkti, užkrėsti bendrais siekiais. Kitais žodžiais tariant, dar reikėjo sutverti modernią lietuvių tautą. Pavyzdžių būta kitose Europos šalyse, kur iš skeldėjančių ir dūžtančių imperijų – Austrijos ir Vengrijos, Osmanų – vadavosi tautos, kurioms ligi tol teko tenkintis klusnių valdinių vaidmeniu. Lietuviai nieko naujo neišrado ir nieko neįmanomo netroško! Norėjo būti kaip ir kitos senos, garbingos ir savo istorines šakas prisimenančios tautos.

Žinoma, norint būti tauta, o ne šiaip genties atstovais, reikėjo atsakyti į neišvengiamai kylantį klausimą: kokia turėtų būti lietuvių tauta, kokiu pagrindu telktis. Neturint valstybės, kurios vizija nebent šmėkščiojo mūsų šviesuolių ir idealistų sapnuose, visai natūralu, kad telkimosi pagrindu tapo lietuviškas žodis ir gimtoji kalba. Būta mėginimų telktis ir kitu pagrindu – istorinės Lietuvos, bajoriškų prisiminimų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Su tam tikra išlyga būtų galima sakyti, kad pilietinės tautos modelis vedė į praeitį, nes Lietuvos istorijoje tai jau yra buvę. Užtat kitas kelias žadėjo ateitį, kurią dar reikėjo išlukštenti, gyvenime įtvirtinant modernios lietuvių tautos gyvavimo modelį, formuojamą savasties tapatumo pagrindu.

Išties tas prieraišumas prie gimtosios kalbos vėliau stebins kitataučius (tik nestebino Georgo Zauerveino, kuris tiek daug nuveikė, kad lietuviai pajustų savo gimtosios kalbos išskirtinį grožį ir vertę). Daugeliui ir mūsų dienomis tas fenomenas visiškai nesuvokiamas, nes norint jį suprasti, reikia žinoti, ką reiškia lietuviams 40 metų trukęs spaudos gimtąja kalba draudimas, kas buvo tie daraktoriai ir knygnešiai (sąvokos, neturinčios atitikmenų kitų tautų žodynuose), ir kaip apskritai atrodė tos slaptos lietuviškos kaimo mokyklėlės, kur basakojai vaikai mokėsi pažinti raides ir slebizuoti maldaknygėje parašytą lietuvišką žodį.

Išties lietuviškas žodis arba filologija, kaip po pusės amžiaus rašė Česlavas Milošas, pažadino lietuvių tautą, sujungė bendrą siekį tautos egzistenciją įtvirtinti valstybėje, kuris tapo kūnu 1918 m. vasario 16-ąją. Ta lietuviško žodžio pažadinta galia formavo ištisą Pirmosios nepriklausomybės lietuvių kartą. Ji išaugo iš tautinių idealų ir tuos idealus įprasmino tautinės valstybės modelyje, kurio sunkiausi išmėginimo metai sutapo su pokario įvykiais.

Deja, šios tautos dalies aukščiausio pasiaukojimo Tėvynės idealams metas sutapo su tragiškiausiu lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės gyvenimo laikotarpiu. Tiesa, valstybė nustojo egzistuoti nuo 1940 m. liepos 21-osios, bet neturėtume pamiršti ir 1941 m. birželio 23-osios 10 val. ryto, kai Lietuvos aktyvistų fronto įgaliotinis Leonas Prapuolenis per Kauno radiją pasauliui paskelbė: sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė skelbia Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją, atsišaukimą į lietuvių tautą ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudėtį... Lietuvos sukilėliai kovėsi su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais. Vien sukilimo dienomis žuvo apie 2 tūkst. savanorių. Pusantro mėnesio – iki 1941 m. rugpjūčio 5 d. – Lietuvos Laikinoji vyriausybė ir valstybinės institucijos veikė, nors ir nacistinės Vokietijos okupacijos sąlygomis. Mūsų sąmonėje ši data bei valstybės atkūrimo faktas dar neįgauna deramos vietos, o išoriniam pasauliui nesinori sukti smegeninės, stengiantis suprasti, kad vieną okupantą gali pakeisti ne išvaduotojas, bet kitas okupantas. O ir tas pats Lietuvos žemėje pasirodė esąs dar ne paskutinis.

Kad tautinės Lietuvos valstybės idealai nebuvo vien tuščias garsas, parodė analogų Europoje po Antrojo pasaulinio karo neturėjęs tautos ginkluotasis pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai – karas po karo, nusinešęs apie 17–20 tūkst. kovotojų* . Aukščiausią kovos už idealus – tautos ir valstybės – pasireiškimą, sulydytą į vientisą formos ir turinio lydinį, lietuvių tauta įgyvendino per partizaninę pasipriešinimo kovą prieš antrąją Sovietų okupaciją. Didvyriška tautos kova, ligi šiol pasaulio neįvertinta, šiandieninei Europai nežinomas istorijos puslapis. Nežinomas dėl to, kad šis žinojimas nepatogus, reikalaujantis peržiūrėti kai kuriuos stereotipus, pervertinti kai kurių „išvaduotųjų“ vaidmenį. Vakarams nėra paprasta įsisąmoninti, kad šalis išvaduotoja kai kam gali būti ir okupantė. Šiandieninei Europai nepatogi, tad ir neplėtojama tema.

Tačiau istorija ne visada ir ne visiems tyli. Lietuvių tautai prieškario ir pokario istorija yra pernelyg tragiška, per daug aukų nusinešusi, kad nugrimztų į pasąmonės gelmes ir nejaudintų šimtų tūkstančių gyvųjų, kurie išgyveno sovietinius gulagus, Šiaurės ir Sibiro amžinojo įšalo pragarus.

Jonas Basanavičius, Martynas Jankus, Vincas Kudirka ir kiti modernios lietuvių tautos ir tautinės valstybės kūrimo ideologai nesulaukė laikų, kai jų diegtos ir puoselėtos idėjos įgavo savo aukščiausio pakylėtumo ir įprasminimo formą – pasiaukojamoje ginkluotoje, rezistencinėje kovoje už savo tautos ir valstybės, kurią dar reikėjo atkurti, ateitį. Šią istorinę užduotį įgyvendino Sąjūdis, kurio 20 metų sukaktį šiemet minime.

Kas mums yra Martynas Jankus

Kas yra mums Martynas Jankus viso to, kas pasakyta, kontekste? Kokį vaidmenį atliko Mažosios Lietuvos ir apskritai Lietuvos gyvenime? Ir dar vienas klausimas, kurio nepavyks išvengti: kas jis yra mums šiandien ir kokį vaidmenį galėtų atlikti ateityje? Liko tik vienas iš daugelio į istorijos puslapius nugulusių praeities šešėlių, o gal visu savo gyvenimu ir veikla mums palikęs daugybę klausimų? Vargu ar pavyks į tuos klausimus greitai atsakyti, tačiau bent retsykiais susimąstyti būtina.

Iš esmės tam buvo skirta trijų dienų knygotyrininkų konferencija. Galimas dalykas, tai klausimai, į kuriuos atsakymų pirmiausia turėtų ieškoti istorikai. Sveikintinas knygotyrininkų mėginimas, ir pirmiausia, kad nepamiršo iškilios sukakties. Martyno Jankaus vaidmeniui Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautiniame judėjime aptarti pasitelkė gerų pranešėjų, pritraukė svarią vagą knygotyros baruose verčiančias asmenybes iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos. Galima neabejoti, kad Martyno Jankaus pavardė taps plačiau žinoma ir už Lietuvos ribų. Žinoma, gaila, kad į tas nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio iškilusias problemas ir asmenybes nebuvo pažvelgta ir vokiečių tyrinėtojų akimis, bet tai tik pageidavimai, be kurių neapsieinama kiekviename renginyje.

Svarbu pažymėti, kad konferencijos organizatoriai gavo LR Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos (vadovauja Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas) paramą. Konferenciją parėmė Šilutės ir Pagėgių savivaldybės. Konferencijos rengėjams talkino ir Seimo Technologijų skyrius, užtikrinęs Vilniuje vykusios konferencijos pranešimų sinchroninius vertimus į kitas kalbas.

Sveikinimas su Spaudos diena

Gyvenime būna sutapimų, kurių racionaliai beveik neįmanoma paaiškinti. Taip atsitiko ir su Martyno Jankaus archyvo istorija. Su ja susijusį laimingą savo gyvenimo nuotykį prof. Domas Kaunas papasakojo Martyno Jankaus 150-čiui skirtos konferencijos dalyviams ir svečiams Bitėnuose. O buvo, anot Ievos Simonaitytės kadaise ištartų žodžių, taip…

Šių metų gegužės 7 d. per Vilniaus pavasarinį Antakalnį iš universiteto važiuojančiam Domui Kaunui mobiliuoju telefonu paskambino nepažįstamas vyriškis iš Kauno ir pasveikino su Spaudos atgavimo ir knygos diena. Kiekvienam malonu, kai jį sveikina – profesorius padėkojo. Nepažįstamasis prisistatė esąs Pranas Matijošius ir papasakojo apie vieną tarytum iš dangaus nukritusį radinį. Dar naują ir niekam nežinomą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad gegužės pradžioje išpuolė bene keturios nedarbo dienos, per kurias Pranas Matijošius buvo paprašytas patalkinti tetos namuose, pačiame Kauno centre Dionizo Poškos gatvėje. Mat 2007 m. rudenį mediniame name kilo nedidelis gaisras, užsidegė lemputės, apšviečiančios prieangį laidai. Visgi ugnis pridarė nemažų nuostolių ir rūpesčių. Pavasarį atėjo metas užsiimti remontu, tad prireikė ir sūnėno paslaugų – padėti išvežti šiukšles. Ardant apdegusį remontuojamo namo stogą darbininkai krovė į sunkvežimį seno stogo liekanas ir kitokį šlamštą. Kai priėjo eilė atplėšti pastogės lentas prie kamino, staiga į kiemą pasklido popieriai. Kartu su kitomis šiukšlėmis darbininkai tuos popierius jau metė į mašiną. Pranas Matijošius keletą lapų pakėlė nuo žemės ir pamatė, kad tai laiškai ir atvirlaiškiai, adresuoti Martynui Jankui į Bitėnus. Ir kokie rašymo metai! 1883, 1884, 1885, 1886, 1887 m. ir dar kiek vėlesni.