Kazimiero Semenavičiaus veikalo paieškos tęsiamos

Koks tolesnis Jūsų veiksmų planas? O gal viskas priklausys nuo Jūsų minėtų asmenų išvadų?

Visai galimas daiktas, kad tas Londone aptiktas rankraštis tėra K. Semenavičiaus veikalo dalis. Mintyje turiu Didžiojo artilerijos meno neišlikusią II dalį. Tačiau I dalyje, išspausdintoje knygoje, yra paties autoriaus įžanga, kurioje jis rašo, apie ką bus toje II dalyje rašoma. Teigiama, kad bus 7 skirtingi skyriai ir vienas jų skirtas fortifikacijoms. Priminsiu, kad I dalį sudaro 5 skyriai.

Manau, kad kiekvieno mokslo istoriko ir apskritai mokslui bei kultūrai neabejingo žmogaus širdis po šių Jūsų žodžių pradės smarkiau plakti. Vis dėlto pamėginkime šaltakraujiškai pasvarstyti, ką duotų tokie radiniai, ką jie reikštų?

Reikštų labai daug. Pirmiausia daug daugiau žinių gautume apie patį K. Semenavičių, nes ligi šiol mūsų žinios apie šią asmenybę yra labai striukos.

Spėjama, kad mokėsi Vilniaus universitete.

Žinome, kad šiame universitete mokėsi, bet nežinome, kada. Diplomą gavo 1651 m. pavasarį, o 1650 m. Amsterdame buvo išspausdinta jo parašytosios knygos Didysis artilerijos menas I dalis. Beje, 1651 m. pavasarį K. Semenavičius buvo labai išsekęs, todėl rektorius ir kiti oficialūs Vilniaus universiteto asmenys jį aplankė namuose, egzaminavo ne viešai, bet privačiai. Visi, kurie domėjosi K. Semenavičiumi, manė, kad jis studijavo inžineriją ar taikomąją matematiką Vilniaus universitete.

Tačiau juk Vilniaus universitete nebuvo tokių specialių studijų?

1646 m. K. Semenavičius įrašytas į Lietuvos ir Lenkijos valstybės artileristų sąrašus. Lietuvai ir Lenkijai nesėkmingai kariaujant Ukrainoje, 1648 m. kazokų sukilimo metu K. Semenavičius buvo vyriausiojo artilerijos vado pavaduotojas. Vėliau antrą kartą išvyko į Olandiją. Pirmą kartą apie 1645-uosius gilino žinias Olandijoje. Man susidaro įspūdis, kad 1649 m. jam teko dalyvauti kariniuose veiksmuose ir Olandijoje. Vyko karas tarp olandų ir ispanų. K. Semenavičius buvo olandų pusėje, nes knygą dedikavo vienam iš to meto Olandijos valdovų.

Minima, kad K. Semenavičiaus raketiniai įtaisai buvo panaudoti tų karų metu. Kiek tai atitinka tikrovę?

Tuo metu Vokietijoje jau buvo daromos raketos, bet daugiausia jos naudotos fejerverkams.

Visai galimas daiktas, kad K. Semenavičiui buvo tekę studijuoti tikroje inžinerijos mokykloje Olandijoje maždaug 1645 m., nes 1600 m. toje šalyje buvo įkurta pirmoji inžinerijos mokykla. Pirmoji gal net Europos mastu. Ši mokykla rengė tuos labai pagarsėjusius Olandijos fortifikacijų statytojus. Jų statomi įtvirtinimai buvo tokie patikimi ir sunkiai įveikiami, kad 2–3 metus atlaikydavo priešo apgultį. Olandai mokėjo statyti tokius fortifikacinius įtvirtinimus, nuo kurių sienų sviediniai atšokdavo, be to, mažiausiai pažeisdami gynėjus. Iš tų įtvirtinimų priešą buvo galima apšaudyti artilerijos ugnimi, nes gynėjų artilerijos išdėstymas buvo labai gerai apskaičiuotas.

Niujorke savo bute turiu keletą tų XVII a. olandų tvirtovių fotografijų, kaip jos atrodo dabar išlikusios. Kiekvienas prieigos taškas priešais besiginančių tvirtovę turėjo būti patikimai apšaudomas iš kelių tvirtovės vietų. Ispanai kai kurias tvirtoves sulygino su žeme, bet tam tekdavo eikvoti kone dešimtmetį apgulties metų. Per tą laiką olandai spėdavo pasistatyti kitą panašią tvirtovę netoli sugriautosios.

Po 80 metų trukusio karo stipriausia tų laikų valstybė – Ispanija įsitikino, kad geriausia išeitis – duoti laisvę Olandijai.

Kadangi K. Semenavičius į Olandiją buvo du kartus išvykęs, tai pirmą kartą greičiausiai ir mokėsi inžinerijos mokykloje, o kartu praktikavosi ir olandų karuose.

Ar nesate numatęs kelionės į Olandiją? Tikriausiai toje šalyje esama įdomios medžiagos, kuri leistų pagilinti mūsų žinias apie K. Semenavičių.

Pirmiausia man rūpėtų nuvykti į Rumuniją, ir tokią kelionę esu numatęs. Nuo š. m. sausio 1 d. Rumunijai tapus Europos Sąjungos nare, sunkumų neturėtų iškilti. Rumunijoje man rūpėtų patyrinėti rankraštį, kuriame pirmą kartą aprašytos raketos, tarp jų taip pat ir tripakopės. Labai panašūs, jei ne lygiai tokie patys brėžiniai, kurie yra ir K. Semenavičiaus knygoje, saugomi dabartiniame Sibijaus (Sibiu) mieste Vidurio Rumunijoje, kuris XVI a. buvo vadinamas Hermanštatu.

Vokiškas pavadinimas?

Taip, nes ten gyveno vokiečių kolonistai bene nuo XV amžiaus. Dažniausiai tai būdavo amatininkai ir kiti sumanūs vokiečių kilmės gyventojai, kurie buvo kviečiami tais amatais užsiimti. Man įdomiausias buvęs arsenalo viršininkas, vadovavęs patrankų liejimui ir kitiems karybos dalykams. Štai tas arsenalo vyriausiasis ir parašė rankraštį apie artileriją, bet jo neišspausdino, nes tais laikais dar nebuvo įprasta, kad tokie inžinieriai rašytų ir leistų savo knygas.