Per kalbą atėjo į lietuvių tautos širdį (3)
Pabaiga. Pradžia 2006 m.
Nr. 21, 22.
Atmintyje išliks kaip šviesi asmenybė
Lietuvių kalbos institute buvo surengta atminimo valanda, skirta atsisveikinti su žymiu kalbininku baltistu, poetu ir vertėju profesoriumi Anatolijumi Nepokupnu (Anatolij Nepokupnij, 1932–2006 m.). Prisiminimais apie Ukrainos nacionalinės mokslo akademijos A. Potebnios kalbotyros instituto skyriaus vedėją, šios Akademijos narį korespondentą, filologijos mokslų daktarą (kalbotyra), daugelio Lietuvoje vykusių kalbotyros konferencijų dalyvį ir savo kolegą dalijosi žymūs Lietuvos kalbininkai.
Ne mažiau kaip 50 metų su Anatolijumi Nepokupnu buvo pažįstamas ir daug bendravo akad. Zigmas Zinkevičius. Kai susipažino, A. Nepokupnas buvo aspirantas, o Z. Zinkevičius jau buvo apsigynęs disertaciją – juk 7 metais vyresnis. Kur susipažino, šiandien Z. Zinkevičiui būtų sunku prisiminti, nes iškilus mūsų kalbininkas artimai bendravo ir draugavo ne su vienu ukrainiečiu kalbininku. Turėjo daug bendrų reikalų, tad vis tekdavo susitikti ir su žymiuoju Ukrainos kalbininku prof. Leonidu Bulachovskiu, A. Nepokupno mokytoju. Anot Z. Zinkevičiaus, ukrainiečiams L. Bulachovskis viename asmenyje yra tas pats, kas lietuviams Kazimieras Būga ir Jonas Jablonskis.
Tuo metu Z. Zinkevičius rengė spaudai K. Būgos Raštus, jam labai rūpėjo K. Būgos laiškai. Z. Zinkevičius parašė laišką L. Bulachovskiui, iš kurio gavo labai malonų atsakymą. Z. Zinkevičių sujaudino tai, kad ukrainietis kalbininkas K. Būgą pavadino „geriausiu savo jaunystės draugu“. Vėliau teko Z. Zinkevičiui nemažai su L. Bulachovskiu susirašinėti.
Prisimena, būvojant Kijeve kartu su A. Nepokupnu nuėjo pas L. Bulachovskį, visi trys bendravo. Z. Zinkevičius papildė ir prof. A. Sabaliausko pasakojimą, kaip pastarasis išvengė filmuotis Šv. Jonų bažnyčioje (tada buvo Vilniaus universiteto Mokslo muziejus), kur ukrainiečiai kūrė dokumentinį filmą. A. Nepokupnas, įbaimintas A. Sabaliausko paniško vengimo stoti prieš filmavimo kamerą, paskambino Z. Zinkevičiui ir paaiškino, kad filme svarbiausias dalyvis būsiąs akad. L. Bulachovskis, o jam, Z. Zinkevičiui, tereikėsią atsinešti L. Bulachovskio rašytus laiškus ir papasakoti prieš kamerą apie ukrainiečių kalbininką. Žodžiu, tikras menkniekis.
Deja, pačiam Z. Zinkevičiui filmo taip ir neteko pamatyti. Kijeve tarptautinės kalbininkų konferencijos metu tą filmą specialiai rodė Ukrainos televizija, bet Z. Zinkevičių į savo gimtadienį kaip tyčia pakvietė vienas vokietis kalbininkas. Pobūvio metu visi pamiršo filmą.
Anatolijus Nepokupnas Z. Zinkevičiaus atsiminimuose iškyla kaip nepaprastai draugiškas ir šiltas žmogus. Tuo draugiškumu išsiskyrė iš daugelio kitų kalbininkų. A. Nepokupnas buvo artimiausias, su juo tekdavo bendrauti ne tik Vilniuje ir Kijeve, bet ir Maskvoje bei kitose šalyse rengtose kalbotyros konferencijose. Kolegos mirtis Z. Zinkevičiui buvo netikėtas ir be galo didelis smūgis. Kai prof. Sigitas Kregždė Z. Zinkevičiui paskambino ir pranešė liūdną žinią, akademikui sunku buvo patikėti. Bent jau vyresniosios kartos kalbininkų atmintyje A. Nepokupnas išliks kaip labai šviesi asmenybė.
Įtvirtinęs baltistikos tyrinėjimų židinį Ukrainoje
„Mes jį be krašto mylėjome“, – tai buvo pirmieji žodžiai, kurie tada šovė į galvą, kai teko skubiai į Kijevą siųsti užuojautos telegramą. Prof. Bonifacui Stundžiai ir kitiems Vilniaus universiteto Filologijos fakuslteto darbuotojams žinia apie A. Nepokupno mirtį buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
Ukrainietis kalbininkas Vilniaus universitete žinomas kaip labai plačių interesų ir aštraus proto filologas. Tikras baltų bičiulis ir gilus kultūrinių ryšių tyrėjas. Kartu tai didelis patriotas, poetiškos sielos žmogus ir puikus pašnekovas. Gilinosi į prūsistiką, mokėjo abi gyvąsias baltų kalbas – lietuvių ir latvių. A. Nepokupno straipsniai Ukrainos enciklopedijose rodo, kaip puikiai jis orientavosi ir pažinojo baltų tautų literatūras bei kultūras. Stengdavosi nepraleisti Lietuvoje ir Latvijoje rengiamų baltistikos konferencijų. Taip glaustai kolegą apibūdino prof. B. Stundžia.
Jis labai vertina ne tik gilų mokslinių A. Nepokupno pranešimų turinį ir originalumą, bet ir jų retorinį žavesį. Nieko stebėtino, kad mielai būdavo kviečiamas pirmininkauti posėdžiams. Buvo geras diskutuotojas, mokėdavęs džiaugtis ir kitų padarytais moksliniais ar kitokio pobūdžio atradimais. „Dieve tu mano!“ – ir dabar ausyse skamba jo žodžiai ir iš širdies trykštantis juokas. Jam būdavo daug kas įdomu, jis mokėjo žavėtis ir kitus užkrėsti pažinimo teikiamu džiaugsmu.
B. Stundžios teigimu, tai A. Nepokupnas sukūrė Ukrainos baltistikos mokyklą, o jai pagrindus dėjo A. Potebnia ir L. Bulachovskis. Savo kaip mokslininko kalbininko kelią į baltų kalbas ir kultūras, jų studijas pradėjo nuo disertacijos, kuri buvo skirta veiksmažodžio būti istorijai Rytų slavų kalbose. Atvykęs į Smaliečius dabartinėje Panevėžio apskrityje ir apsilankęs Lietuvos sentikių kaime atsidūrė, anot B. Stundžios, tarsi gyvojoje baltų–slavų ryšių laboratorijoje. Tiek susižavėjo, kad nutarė mesti pradėtą temą ir imtis naujos. Mintį išdėstė savo temos vadovui prof. L. Bulachovskiui, kuris pritarė A. Nepokupno apsisprendimui.
