Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (10)

Pradžia 2006 m. Nr. 15

Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio (1940–1996 m.) pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės. Renginys leidžia plačiau pasižvalgyti po geografines ir laiko erdves, suvokti J. Brodskio atvykimo į Vilnių reikšmę.

Kiek didelė Josifo Brodskio įtaka buvo to meto literatūroje ir apskritai visuomenėje? Šį klausimą patys sau užduodame ne tam, kad giliai išnagrinėtume ir padarytume atitinkamas išvadas – ne vienos monografijos verta tema. Šiuo atveju mums rūpi daug paprastesnis dalykas – lietuviškasis atsakymo į šį klausimą motyvas. Štai kad ir toks pavyzdys.

Ramūno Katiliaus vyresniojo sūnaus Andriaus klasės draugė Sonia Leningrade iš Ramūno imdavo Vladimiro Maramzino sudarytus ir paties Brodskio redaguotus jo eilėraščius. Jų buvo trys mašinraščio tomai – trys stori aplankai. Šešiolikmetė Sonia pasiimdavo po keliasdešimt lapų ir juos savo namuose perspausdindavo spausdinimo mašinėle. Po truputį persispausdino visą tritomį su Maramzino pastabomis. R. Katilius Soniai duodavo Brodskio rankraščius persispausdinti su įprasta tokiais atvejais sąlyga, kad vienas egzempliorius teks ir davėjui. Taigi Ramūnas įgijo dar vieną tritomio egzempliorių. Kai tenka pasitikrinti kokią nors subtilybę arba prireikia profesionalių Maramzino komentarų, atsiverčia tą mašinraštį (originalas liko Sankt Peterburge pas sūnų Andrių). Visada maloniai stebina labai kruopštus Sonios darbas, nes beveik nepasitaiko spausdinimo klaidų. Net jei pasitaikydavo suklysti ir puslapyje pritrūkdavo vietos klaidą ištaisyti, mergina pataisą iškeldavo į paraštę. Toks kruopštumas pedantiškajam Ramūnui darė įspūdį, o kartu lenkė prie natūralios išvados, kad tam tikrai inteligentiškos jaunuomenės daliai, kaip ir jaunutei Soniai, Brodskio poezija buvo ne tuščias garsas, bet tos pačios jaunuomenės iš pasąmonės pažadintas balsas, kuris galėjo laisvai sklisti tik bendraminčių aplinkoje. Pagal tokius ar panašius pomėgius vienas kitą ir atpažindavo. Norint atpažinti savojo mąstymo atstovą, tos ar kitos pusės šalininką, poezijai teko lakmuso popierėlio vaidmuo. Šia prasme poezija atliko ir tam tikros skiriamosios ribos tarp žmonių toje visuomenėje vaidmenį.

Vėliau Sonia su tėvais išvyko gyventi į Izraelį. Jai, kaip ir daugeliui kitų – jaunų bei vyresnių – asmenų, Brodskio eilėraščiai buvo reikšminga literatūrinių pomėgių dalis gyvenime, o patiems Katiliams, be grynai literatūrinių interesų, tai buvo ir labai reikšminga, gal net viena iš lemtingų Apvaizdos padovanotų didelės žmogiškos draugystės apraiškų. Jie savo kasdienybėje ir švenčių metą turėjo tą žmogų, su visomis jo keistybėmis, geraširdiškumu, kartais atlapaširdiškumu, kai kada kandumu ir beveik visada nepakartojamu humoru, ištisa gama pergyvenimų, nuoskaudų ir kasdienių džiaugsmų. Su visa šia turtinga išgyvenimų pilnatve Josifas vienas niekaip nebūtų susidorojęs – jam reikėjo, kad šalia būtų panašiai mąstantys, jaučiantys ir jį suprantantys artimi žmonės. Elė ir Ramūnas Katiliai kaip tik ir buvo tie, su kuriais buvo galima dalytis viskuo – gyvenimo giedra ir juodų debesų nešamomis nuojautomis.