Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (9)
Pradžia 2006 m. Nr. 15
Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės. Renginys leidžia plačiau pasižvalgyti po geografines ir laiko erdves. Tai padės geriau suvokti J. Brodskio atvykimo į Vilnių reikšmę. Dar apie sekimą
Apie kai kuriuos saugumo veiklos ypatumus galima spręsti kad ir iš tokio pobūdžio asmeninės patirties, apie kurią šių eilučių autoriui papasakojo Ramūnas Katilius. Tai buvo 1972 m., jau Josifui Brodskiui išvykus iš „sovietijos“. Praėjus keletui mėnesių po jo išvažiavimo kelioms dienoms į Leningradą iš JAV atvyko gera jo pažįstama, su kuria Josifas artimai draugavo dar jai mokantis Leningrade aspirantūroje. Regis, romanas net buvo pakvipęs vedybomis.
Dabar amerikietė lankė savo draugus, apsilankė ir pas Katilius, kurie tada jau gyveno Engelso prospekte, didmiesčio pakraštyje. Viešnia ilgai neužsibuvo, nes jos automobilyje laukė draugai, kurie ją ir vežiojo po miestą. Ramūnas viešnią išlydi, iš septinto aukšto nusileidžia liftu, palydi iki laukusio automobilio ir neskubėdamas grįžta atgal. Eina per tokią gana plyną vietą ir jaučia, kad paskui jį seka moteriški kulneliai. Nei lenkia, nei atsilieka. Ramūnas prieina savo daugiaaukštį, kartu ir jį pagaliau prisivijusi moteris, kartu įžengia į laiptinę. Kaip džentelmenas Ramūnas ją praleidžia pirmą pro lifto duris, bet moteris neskuba spausti lifto mygtuko. Ramūnas ir klausia, į kurį aukštą ji norėtų kilti. „Į tą patį, kur ir jūs“ – atsako ši. Gana savotiškas atsakymas. Ramūnui jau aišku, su kuo turi reikalą, nes kulnelių tiksėjimas buvo pernelyg išraiškingas. Užvažiuoja į septintą aukštą, išlipa iš lifto ir mato tarpduryje stovinčią ir rūkančią Elę. Kartu liftu pakilusi moteris visai neturi ką daryti, nes jai rūpimą butą ir jo gyventojus pamatė, bet dabar jai reikia kažkokiu būdu išsisukti iš ne visai patogios padėties. Ji išsitraukia užrašų knygelę, eina prie vienų, kitų durų, bet Katiliai tebestovi laiptinėje ir moteriai visai nėra kaip suktis iš keblios padėties. Akivaizdu, kad nebuvo saugumo profesionalė, bet tai tarnybai, matyt, reikėjo visokių. Pagaliau, jei tai ne slaptas sekimas, agentas gal nebūtinai turėjo slėptis.
Pasakodamas toliau Ramūnas noriai imasi sekimo eksperto vaidmens ir piešia tokį spėjamą tų įvykių scenarijų. Veikiausiai amerikietę Josifo draugę sekė saugumas, „kulniukai“ ją sekė, bet per toli atsiliko. Mat amerikietė gerai žinojusi kelią greitai įlipo į liftą ir sekliai ją pametė iš akių. Kai po pusvalandžio ji grįžo ir nuvažiavo automobiliu, saugumiečiai nurūko paskui, o savo nevykusiai seklei liepė sekti amerikietę palydėjusįjį ir išsiaiškinti, kuriame bute šis gyvena – to pakaks išsiaiškinti, kas jis yra.
Jeigu tikėsime Ramūnu, tai pats Josifas turėjo gerą tų sekimų išaiškinimo patirtį, o gal paprasčiausiai gerą uoslę: jausdavo ne tik paprastą sekimą, bet ir slaptą, t. y. atliekamą profesionalių seklių. Mat su tuo gyvenime buvo susidūręs ne kartą ir ne du.
Džeimsų bondų nuotykių ir kitų holivudiškų linksmybių prisižiūrėjusiems, ir ypač jaunesnio amžiaus žiūrovams, ko gero, nelengva suprasti visų totalitarinės valstybės būdų ir priemonių žmogaus prigimtinei laisvei ir asmenybės saviraiškai slopinti, o kartais ir smaugti, todėl labai rimti dalykai šiandien gali kelti tik šypsnį. Tada tai galėdavo kainuoti pristabdytu kopimu profesinės karjeros laiptais, profsąjungos teikiamomis materialinėmis ir kitomis gėrybėmis (kokios apskritai buvo įmanomos „išsivysčiusio socializmo“ link besiropščiančioje šalyje) bei psichologinio poveikio priemonėmis. Štai kad ir toks Ramūno prisimintas, dabar sakytume, kone anekdotiškas nuotykis Jofės institute.
Į instituto 1-ąjį skyrių Ramūną iškvietė dėl jo ilgų plaukų ir barzdos – taip nedera atrodyti tarybinio mokslo instituto darbuotojui. 1-ojo skyriaus viršininkas susirūpino, ar kartais Ramūnas nesąs baptistas? Teko išklausyti pamokslą, kokią šukuoseną nešioti. Ramūno viršininkas profesorius apie tai išgirdęs pasakė: „Tu žinai, dabar tai jau nė už ką nesikirpk. Aš tau sakiau, kad jų neerzintum, bet jeigu išsikvietė, tai dabar pasiduoti negalima, nes mygs ir toliau“.
Katilius įvertino savo viršininko poziciją – Jofės institute dirbo nepėsti darbuotojai.
