Nulipdęs didingą tautos kultūros korį

Lapkričio 23-ioji – ypatinga diena Lietuvos nacionaliniam muziejui, nes tai pirmojo šio muziejaus vadovo daktaro Jono Basanavičiaus gimtadienis. Kasmet tą dieną teikiama valstybinė Jono Basanavičiaus premija. 2006 m. ji paskirta folkloristui, etninės kultūros puoselėtojui dr. Konstantui Algirdui Aleksynui. Jis yra 23-asis šios garbingos premijos laureatas.

Lietuvos kultūros ministras Jonas Jučas, Konstantui Algirdui Aleksynui įteikdamas valstybinę Jono Basanavičiaus premiją ir apdovanojimo regalijas, pabrėžė, kad tai reto darbštumo, kruopštumo ir kuklumo žmogus, visą gyvenimą atidavęs liaudies kūrybos rinkimui, tyrinėjimui ir skelbimui. Puikus pavyzdys, rodantis, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus, jeigu dirba tikslingai. Kartu ministras išreiškė pasitenkinimą, kad 2006–2008 m. programoje ir jos įgyvendinimo priemonių plane svarbią vietą užima ir tradicinės kultūros puoselėjimas.

Įvykio reikšmingumą dar labiau paryškino tas faktas, kad tą pačią dieną, tik prieš 155 metus, Ožkabalių kaime gimė Jonas Basanavičius, būsimasis mūsų tautos patriarchas. Įsiklausykime į gimtavietės vardą – ožkos, balos... (Galimas daiktas, semantikai kiek kitaip aiškina šios vietovės vardą, bet kalbinius subtilumus jiems ir palikime, o paprastam broliui lietuviui visa tai skamba paprasčiau.) Vis dėlto ne poniškiausios kilmės vieta Jonui Basanavičiui nesutrukdė persismelkti Europos kultūros dvasia ir vertybėmis. Turėjo galimybių susižavėti seniausių civilizacijų ir kultūrų palikimu, mokslininko vaizduotę svaiginančiomis įdomybėmis, bet kažkodėl šio europinės kultūros ir mokslo žmogaus akiratyje svarbiausioje vietoje vis dėlto atsidūrė savosios – lietuvių tautos – vertybės. Ar susimąstome kodėl? Juk net lietuvių kalbai vos ne vos beveik nenoromis buvo pripažintas savarankiškos kalbos statusas. Lig tolei ji tebuvo traktuojama kaip tarmė, vargiai skiriama, kur lietuvių ar žemaičių. J. Basanavičius turėjo persismelkti europinės kultūros dvasia, kad galėtų pajusti ir įvertinti būtent savosios tautos per amžius išsaugotomis vertybėmis – kalbos, tautosakos, liaudies dainų.

Labai graži sąsaja ir su mūsų 2006-ųjų valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, nes darbščioji mūsų tautosakos barų bitė – argi ne tokį matome daugelio metų Konstanto Algirdo Aleksyno triūsą – ne tik renka, neša ir kopinėja saldų tautos tradicinės kultūros medų, bet ir spėjo nulipdyti didingą korį, kuriame itin reikšminga vieta tenka Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekai. K. A. Aleksyno kartu su Leonardu Sauka ji jau išauginta iki penkiolikos tomų(1 t. pasirodė 1993 m.). O kur dar Lietuvių liaudies dainynas, kurio jau pasirodė 19 tomų, partizanų ir tremtinių dainų rinkiniai, kiti tautos kultūrai svarbūs darbai.

Apie visa tai būtų galima prabilti pakilia ir pačia aukščiausia gaida, tačiau pasak apdovanojimo renginiui vadovavusios Lietuvos kultūros ministerijos Etninės ekspertų komisijos pirmininkės doc. dr. Bronės Stundžienės, kultūros ir mokslo bendruomenė išgyvena neramius, didelių pasikeitimų, laikinų ir nuolat besitęsiančių reformų laikus. Gal visa pasisuks į gera, o gal naujos reformos dar labiau sutrikdys, pristabdys tautinės kultūros puoselėtojų veiklą, o kai kuriuos darbus ir visai nustums į šalikelę. Pasak kalbėtojos, pastaruoju metu visa humanitarinių mokslų visuomenė suklususi stebėjo politikų strategiją dėl lituanistinių darbų, kai pirmenybė buvo teikiama ne lietuvių, bet anglų kalba savo darbus rašantiems mokslininkams. Šiuo atveju kalbama ne apie būtiną lituanistų ir apskritai humanitarų darbų sklaidą tarptautinėje erdvėje, bet apie esminį klausimą: ar netolimoje ateityje jauni mokslininkai norės ir sugebės rašyti gimtąja lietuvių kalba? Juk ši kalba mokslininkui neteikia ir ateityje neteiks didelių tarptautinių perspektyvų.

Tokia baimė kyla tada, kai kalba realiame tautos gyvenime pradeda netekti savo vaidmens. Lingvistai teigia, jog kas dvi savaitės pasaulyje miršta viena kalba, tarmė ar šnekta. Ir tai nėra vien bendravimo savąja kalba prarastis, nes su kalbos netektimi tauta nesugrąžinamai praranda savo papročius, tradicijas, mitus ir ištisą kultūros klodą. Juk ne tam tautos šimtmečiais kuria savo dvasines vertybes, kad visa tai nunyktų su į nebūtį išeinančia kalba. B. Stundžienė netvirtino, kad tokia grėsmė iškilo lietuvių kalbai, bet grėsmės ženklai akivaizdūs. Štai tokį nerimą iškilmių prakalboje išreiškė B. Stundžienė, ir ją galima suprasti, nes kas kitas, jeigu ne patys humanitarai pirmieji pajutę grėsmę ir turi mušti pavojaus varpais.