Modernusis mokslas ir jėzuitai (6)
Pradžia 2006 m. Nr. 6, 7, 11, 14, 16
Tęsiame pokalbį su Niujorko politechnikos universiteto Brukline profesoriumi Romualdu Šviedriu, kuris šiuo metu su kitais ekspedicijos dalyviais iš Lietuvos keliauja į Čilę. Lietuvos reformatų siekiai Gerbiamasis Profesoriau, būtume visiškai nesuprasti, jei kalbėdami apie jėzuitus ir modernųjį mokslą pamirštume Lietuvos reikalus, jėzuitų įkurtąjį Vilniaus universitetą. O jei taip, tai ar nevertėtų pradėti nuo dar anksčiau, o būtent nuo Lietuvos reformatų siekių įkurti savąjį universitetą? Tuos siekius rėmė kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo gynėjas. 1539–1542 m. Vilniuje net veikė reformatų mokykla bajorų vaikams. Radvila Juodasis 1565 m. paliko testamentą juo skirdamas lėšų reformatų universiteto steigimui, lėšomis buvo pasiryžę prisidėti ir kiti didikai reformatai. Visa tai sukėlė didelį aukštosios katalikų valdžios susirūpinimą, greitino ir jėzuitų įsitvirtinimą Lietuvoje. Tai reformatai išugdė ir pirmuosius Lietuvos šviesuolius, žymius tarptautinio masto mokslo žmones – Stanislovą Rapolionį, Abraomą Kulvietį.
Iš tikrųjų tai labai svarbus Lietuvos istorijos skirsnis. Jis nepakankamai įvertintas, ar net visai nutylimas tik todėl, kad kai kurie Radvilos buvo protestantai. Sakyčiau, jeigu ir nenutylėta, tai per daug nekomentuojama istorija.
Jei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reformatams būtų pavykę įkurti savo universitetą, visai nereiškia, kad nuo pat pradžių tai būtų buvęs labai aukšto lygio mokslas. Protestantai kaip ir visi kiti juk taip pat iš pradžių priešinosi Mikalojaus Koperniko idėjoms. Martynas Liuteris net yra pasakęs: „ Ką tas kvailys Kopernikas čia sugalvojo? Žemė aiškiai nesisuka apie savo ašį, aiškiai nejuda“. Tik Liuterio bendražygio, o po jo mirties – liuteronybės vadovo Pilypo Melanchtono (Philipp Melanchton, 1497–1560 m.), dėsčiusio Vitenbergo universitete, dėka šios pažiūros ėmė keistis. P. Melanchtonas Vitenbergo universitete atliko maždaug tokį pat vaidmenį, kaip kiek vėliau Kristoferis Klavijus jėzuitų universitetuose. Nors Melanchtonas ir nebuvo toks gabus matematikas kaip Klavijus, bet spaudai parengė ir parašė įvadus viduramžių autoriaus Johano de Sakrobosko (Johannes de Sacrobosco) knygai apie astronomiją ir Euklido matematikos Pradmenų (graikiškai Stoicheia, lotyniškai Elementa) vadovėliui. Pastarajam parašė komentarus daug anksčiau už Klavijų. Labai daug Vokietijos astronomų ir matematikų buvo Melanchtono mokiniai.
Net vokiečių astronomas ir matematikas Georgas Joachimas Retikas (Georgio Ioachim Rheticus, Rhäticus, 1514–1576 m.) važiavo iš Vitenbergo pas Koperniką, ir 18 mėnesių stengėsi jį paveikti, kad šis paskelbtų savo raštus. Vėliau Retikas beveik 20 metų dirbo kaip medikas Krokuvoje.
Nuostabą kelia štai kas. Jei Kopernikas neskubėjo savo idėjų apibendrinti knygose, tai iš kur apie tas jo idėjas sužinota Vitenberge, iš kur sužinojo Retikas?
Jaunas astronomas G. J. Retikas apie Koperniko darbus sužinojo iš jo rankraščio, kurį 1512 m. paleido per savo pažįstamų rankas. Rankraštyje buvo išdėstytos tos idėjos, kurias Kopernikas 30 metų puoselėjo ir kurioms pagrįsti atliko stebėjimus bei skaičiavimus. Tas rankraštis buvo perrašinėjamas ir sklido tarp žinovų. Žinios apie Koperniką ir jo mokslą pasiekė ir Vitenberge dirbusį Retiką. Jis paima, šiandien sakytume, akademines atostogas ir atvažiuoja pas Koperniką su trimis įspūdingai išleistomis knygomis. Norėjo parodyti, kad Niurnberge yra labai gabių spaustuvininkų ir leidyklų, tad ir Koperniko veikalą būtų galima sėkmingai išleisti. Per 18 mėnesių, kuriuos Torūnėje pas Koperniką praleidžia Retikas, jis padaro Koperniko veikalo Apie dangaus sferų sukimąsi santrauką Narratio prima ir ją išleidžia pirmiausia. Jis taip pat išsiveža Koperniko knygos rankraštį, norėdamas jį visą išspausdinti. Tuo metu įvyko pasikeitimas Vitenbergo universitete, kur Retikas palieka Koperniko rankraštį vienam savo draugui protestantui Andreasui Osianderiui (Andreas Osiander, 1498–1552 m.). Šis toliau turės prižiūrėti spaustuvės darbus. Kadangi A. Osianderis Žemę įsivaizdavo kaip nejudančią, o Koperniko kosmologijoje Žemė juda, sukasi, svyruoja jos ašis, tai Osianderis parašo antroje knygos titulinio lapo pusėje vieno puslapio tekstą – žodį skaitytojui, kuriame tvirtinama, kad visi teiginiai apie Žemės judėjimą tėra hipotetiniai ir mažai tikėtini. Kadangi tas intarpas nebuvo pasirašytas, skaitytojai suprato, jog tai paties Koperniko pozicija. Tik beveik po 70 metų Johanas Kepleris (1571–1630 m.) nustatė, kad tas įrašas nebuvo parašytas Koperniko.
