Kai iš kūno išplėšiama siela, arba kodėl humanitarams taikomi gamtos mokslų kriterijai

Šalyje besikaupiantis nepasitenkinimas esama humanitarinių ir socialinių mokslų padėtimi, jų misijos supratimu, netinkamas šių mokslų vertinimas šalies viduje ir nevykusiai apibrėžiami tarptautinės sklaidos tikslai, nepatenkinamas valdymas bei su šiais mokslais siejamos prarastys galop išsilieja ir į tam tikrus veiksmus, siekiant iš esmės pakeisti šią padėtį. 2006 m. spalio 5 d. dekretu Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus sudarė darbo grupę, kuri per du mėnesius pateikė pasiūlymus dėl humanitarinių ir socialinių mokslų bei studijų misijos, mokslinės veiklos vertinimo kriterijų ir šių mokslų valdymo principų. Gruodžio 11 d. LR Prezidento rūmų Kolonų salėje šie Pasiūlymai buvo pristatyti dalyvaujant Prezidentui Valdui Adamkui, vyko ir apskritojo stalo diskusija Lietuvos humanitariniai ir socialiniai mokslai: iššūkiai ir perspektyvos.

Prezidento žvilgsniu

Savo kalboje Prezidentas V. Adamkus išreiškė didelį nerimą dėl Lietuvos mokslo padėties valstybėje. Aptariant esamą mokslo raidą, kryptis nuolat pabrėžiama daugybė problemų – finansinių, organizacinių ir teisinių. Tokį nerimą Prezidentas yra išreiškęs ne kartą, taip pat šioje Kolonų salėje, o šį kartą akcentavo susirūpinimą dėl humanitarinių ir socialinių mokslų padėties. Ji nepatenkinama arba tik iš dalies patenkinama.

Tai ne vien Lietuvos realybė, nes šių mokslų padėtis kelia susirūpinimą daugeliui valstybių, ko gero, tai globalaus pasaulio metamas iššūkis kiekvienai tautai ir valstybei. Akivaizdu, kad be humanitarinių ir socialinių mokslų teikiamų galimybių neįmanoma užsitikrinti visavertės bet kurios tautos tapatumo, apskritai nepavyks išsaugoti stiprios, išsilavinusios, gyvybingos tautos. Iš čia kyla humanitariniams ir socialiniams mokslams formuluojami uždaviniai. Tik ar šie mokslai šiandien pajėgūs tas užduotis vykdyti, siekti aukščiausių tikslų? Prezidentas savo kalboje išreiškė nedviprasmišką abejonę: šie mokslai šiandien neatitinka nei Lietuvos valstybės interesų, nei visuomenės poreikių. Netinkamas šių mokslų valdymas, vertinimas atitraukia juos nuo visuomenės socialinių, politinių ir kultūrinių problemų tyrimo, vadinasi, ir sprendimo.

Dirbantieji humanitarinių ir socialinių mokslų srityse kelia pagrįstą nerimą ir dėl jų ateities. Prezidentas prisipažino jau tris mėnesius (priminsime, kad tai buvo gruodžio 11 d.) laukiąs LR Konstitucinio teismo sprendimo dėl to, ar esami humanitarinių ir socialinių mokslų kvalifikacijų vertinimo kriterijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Kreiptis į Konstitucinį teismą Prezidentą paskatino tikėjimas ypatinga šių mokslų misija, formuojant ir perduodant vertybes, padedant susivokti, kas esame dabar, kas mus, kaip bendruomenę, būrė praeityje ir kokias didžiąsias kultūrines, moralines ir politines vertybes būtina perduoti ateities kartoms.

Prezidentas pareiškė, kad humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai savo paskirtį atliks geriausiai, jeigu savo mokslinius darbus rašys lietuvių kalba. Šių mokslų atstovai pirmieji turi atsiliepti į dabartines visuomenės problemas ir pirmiausia savo šalyje skleisti ir populiarinti tyrimų rezultatus. Pasak Prezidento, šių mokslų atstovai nepakankamai įtraukti į bendrąjį ugdymą. Prezidento netenkina ir dabartinis istorijos mokymas – tai sietina ir su humanitariniais mokslais. Istorijos mokslo baruose dirbantys mokslininkai per mažai dalyvauja rašant istorijos vadovėlius, o istorijos mokytojai retai dalyvauja istorikų diskusijose.

Siekiant pašalinti šiuos ir kitus trūkumus, Prezidentas ir patvirtino darbo grupę, kuriai iškeltas uždavinys pateikti siūlymus dėl humanitarinių ir socialinių mokslų misijos, mokslinės veiklos vertinimo kriterijų ir šių mokslų valdymo principų nustatymo. Gautųjų pasiūlymų svarstymui ir buvo skirta apskritojo stalo diskusija Prezidento rūmuose. Prezidentas V. Adamkus pakvietė diskusijos dalyvius ieškoti bendrų sąlyčio taškų, kad pasiūlymai būtų pradėti įgyvendinti. Pasirengimui ir tolesnėms diskusijoms laiko liko nedaug, nes nuo 2007 m. rugsėjo mėn. Prezidentas kviečia pradėti vykdyti Mokslo ir studijų reformą. Diskusijose išrutulioti principai turėtų virsti pertvarkos dalimi ir pradėti įgyvendinti.

Kai mokslininkai taikosi prie biurokratijos

Diskusijoje buvo nagrinėjamos dvi svarbiausios temos. Pirmoji – Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų esama situacija ir misija. Antroji – Humanitarinių ir socialinių mokslų vertinimo principai ir valdymas. Kiekvienai temai nagrinėti buvo skirta po du pranešimus, klausimus pranešėjams galėdavo užduoti apskritojo stalo diskusijos dalyviai ir galop apibendrinimo žodį tardavo po du komentatorius.

Pirmąją temą gvildeno Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. Alvydas Jokubaitis bei Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Vytautas Rubavičius. Antrąją – žurnalo Knygų aidai vyriausiasis redaktorius Vytautas Ališauskas ir Mykolo Romerio universiteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjas doc. dr. Vytautas Pakalniškis.

Pasak prof. A. Jokubaičio, dabartinė šalies mokslo valdymo sistema nepaiso humanitarinių ir socialinių mokslų savitumo, šie mokslai atitraukiami nuo Lietuvos reikalų, o požiūris į humanitarinius mokslus neišlaiko kritikos. Dabar ne valdininkai taikosi prie mokslo, bet priešingai – mokslininkai priversti taikytis prie biurokratijos. Šie mokslai įsprausti į tokias taisykles, kurių logika prieštarauja mokslo vidinei raidos logikai. Sugriauta vidinė šių mokslų savireguliacija.

Humanitarinių ir socialinių mokslų misija Nepriklausomybės metais nebuvo reikiamai apibrėžta ir tai atvedė prie liūdnų padarinių: šie mokslai buvo pradėti traktuoti pagal gamtos mokslų principą. Tai pozityvistų principas, kuris tapo oficialiu požiūriu Lietuvoje, valdininkai pradėjo kištis į metodologinius mokslininkų ginčus ir nesutarimus, kurių, ne paslaptis, buvo, yra ir visados bus. Visai natūralu, kad humanitarinių ir socialinių mokslų terpėje rutuliojasi du skirtingi požiūriai į šių mokslų paskirtį: vieno požiūrio atstovai mano, kad jų mokslas turi būti toks pat kaip gamtos mokslas, o kitos stovyklos atstovai įsitikinę, kad tai visiškai neįmanoma. Blogiausia, kai į tuos metodologinius, visiškai natūralius ginčus su savo kriterijais ir reglamentais įsiterpia ministerijos darbuotojai ar net vyriausybės nariai. Tada tik sukiršinami abiejų skirtingų metodologinių nuostatų nariai, supriešinami humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Tokiai mokslo „valdymo“ politikai prof. A. Jokubaitis pritaiko seną dar itališką Renesanso laikų terminą – makiavelizmas.

Blogiausia, kad valstybė į metodologinius mokslininkų ginčus buvo įvelta visai to nesuvokdama, suteikusi privilegijas vienai iš tų metodologinių grupių. A. Jokubaitis šalto vandens kaušą šliūkšteli ir patiems šių mokslų atstovams. Užuot garbingai diskutavę tarpusavyje, jie pradeda ieškoti savo atstovaujamai grupei palankesnių valdžios sprendimų. Jeigu tos grupės nariai turi pakankamai užsienyje spausdinamų tarptautinių mokslinių publikacijų, tai pradedama siekti, kad šis kriterijus būtų esminis vertinant mokslą, ir tų pačių publikacijų turi siekti ir visi kiti humanitarinių bei socialinių mokslų atstovai. Jeigu kitos stovyklos narių tyrimo metodai artimi gamtos mokslų metodams, tai iš aukšto pradedama žvelgti į kitos metodologijos atstovų metodiką. Pasaulį norima tvarkyti pagal save ir taip semti tik sau tenkančią naudą. Pamirštas kuo didesnės įvairovės principas ir gebėjimas matyti visumą. Verta įsiklausyti į A. Jokubaičio tezę: Lietuvos humanitariniam ir socialiniam mokslui reikalingi ir tie, kurie savo tyrinėjimo pobūdžiu yra visiški kosmopolitai, ir tie, kurie kalba išskirtinai apie Lietuvos reikalus. Nė viena iš tų grupių nėra savaime nei pranašesnė, nei blogesnė, nė viena jų neturėtų būti laikoma geresne. Kol nesuvoksime šios tiesos, mūsų humanitariniai ir socialiniai mokslai ir toliau grims į balą.