Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (8)
Pradžia Nr. 15
Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės. Renginys leidžia plačiau pasižvalgyti po geografines ir laiko erdves. Tai padės geriau suvokti J. Brodskio atvykimo į Vilnių reikšmę. Vilniaus pažinčių ratas
Galima pastebėti, kad kiekvieno su Josifu Brodskiu bendravusio asmens prisiminimuose poetas truputį vis kitoks, tarsi skirtųsi pats nuo savęs. Vienoks jis Sudervės parapijos klebono kun. Adolfo Trusevičiaus CM, kiek kitoks lenkų poeto, rašytojo ir vertėjo Viktoro Vorošilskio, dar kitoks Tomo Venclovos, Ramūno ar Elės Katilių atmintyje. Matyt, nelygu bendravimo aplinkybės, pažinties pobūdis, o atsitiktinai sutiktą žmogų galėjo stipriai paveikti ir tos akimirkos poeto nuotaika bei daugelis kitų dalykų. Trumpai tariant, nelygu vertintojas. Jei taip, tai kuo daugiau vertintojų, sutiktų poeto gyvenimo kely, apklaustume, tuo tikslesnį įspūdį galėtume susidaryti apie šią asmenybę. Bent jau patys sau norėdami palengvinti mįslę, galime tarti, kad kuo daugiau žmonių įtrauksime į prisiminimų autorių ratą, tuo bus geriau.
Taigi ką dar būtų galima įtraukti į Brodskio aplinkos Vilniuje magišką ratą, ko dar nepaminėjome? Ramūnas prisimena Idą Kreingold, labai gražią ir poetišką merginą. Ji buvo tos pačios jų aplinkos žmogus, o jos visuomeninė veikla siejosi su Vilniaus (tada L. Giros) gatvėje greta vaistinės buvusia Jaunimo kavine. Tai štai Ida buvo tos kavinės įvairių įdomių renginių organizatorė ir siela. Gaila, bet ta kavinė su savo tiems laikams įdomiais renginiais neilgai veikė, savo siekių negalėjo įgyvendinti ir Ida. Bet keistas dalykas: ryški ir išties įdomi mergina, o niekas negalėjo prisiminti, ar ji dalyvavo pirmuose Brodskio eilių skaitymuose. Galimas dalykas, susipažino vėliau. Kitais kartais Josifui Brodskiui atvykstant į Vilnių Ida Kreingold su juo bendraudavo, turėjo matytis ir Leningrade, nes tame mieste gyvenant Katiliams, ne kartą buvo pas juos apsistojusi.
Ida buvo tos galbūt jau į praeitį negrįžtamai nugrimzdusios epochos atstovė, kuri labai gerbė poetinius žodžius, galėjo visą naktį kompanijoje diskutuoti, nors paryčiui niekam nebuvo aišku, apie ką gi šnekėta. Tų laikų inteligentų savybė: kai nieko nuo tavęs nepriklauso, neįmanoma nieko pakeisti, tai eilėraščiai ir nesibaigiančios kalbos apie poeziją buvo savotiška nesusitaikymo su režimu forma, vienintelis dvasinės atgaivos šaltinis. Žinoma, savais jaučiantis uždarame bendraminčių rate, neišeinant iš jo ribų. Pasak Ramūno, dauguma inteligentų turėjo šios „ligos“, o gal tik negalavimo, simptomų. Ida gal net daugiau išreikštus tokio negalavimo požymius, negu kiti tos pačios aplinkos atstovai. Josifas tokio atsidavimo žodžiams, gal tiksliau pasakius, tokio Idos atsidavimo žodžiams nevertino, nes juk ir pats gyveno žodžių pasaulyje ir žodžiais, nors ir kita prasme. Du pliusai naujos kokybės negimdo, suveikia ne tiek traukos, kiek atostūmio jėgos. Gal todėl tarp Josifo ir Idos būta šiokios tokios intelektinės distancijos. O gal viskas priklauso nuo to, su kuo ir kaip vertinama. Juk su vienais vilnietiškosios aplinkos žmonėmis Josifas jautėsi visiškai savas, su kitais išliko tam tikras nuotolis, gal net šioks toks šaltumas. Sunku pasakyti, nuo ko tai priklausė. Žmonėms bendraujant taip būna.
Pasak Inos Vapšinskaitės, Idai Kreingold išvykus į JAV, ji susitikdavo su ten atsidūrusiu Josifu, taigi pažintis, užsimezgusi Vilniuje, tęsėsi. Yra draugiška Brodskio Idai skirta epigrama, o po Josifo mirties praėjus apytikriai 40 dienų Ramūnas Katilius ir Tomas Venclova su Ida susitiko 1996 m. kovo 8 d. didžiulėje Niujorko Saint John the Divine anglikonų katedroje, kur vyko poeto mirties minėjimo iškilmės. Apie tai dar bus progos priminti. Jau po Idos Kreingold mirties Tomas Venclova parašė jai skirtą eilėraštį Emigrantė. Ko gero, to paties dvasinio lizdo paukščiai: Idai Vilniuje nesiklostė asmeninis gyvenimas, Tomas duso dėl politinių priežasčių, o siekių ir gyvenimo realybės neatitikimas suartina.
Senas kareivis Inka Kaip nesirengia poetai
Inos Vapšinskaitės gimimo dieną, sausio 2-ąją, vykdavo artimiausių draugų subuvimas, nes labai tinkama diena – atsigauti po Naujųjų Metų sutikimo, o kartu paminėti ir Inos gimtadienį. Dabar ir ji pati tiksliai neprisimena, ar tai buvo 1968-ieji, o gal 1969-ieji, bet aišku, kad sausio 2-ąją ją pasveikinti atvyko Ida Kreingold, Adas Katilius, daug kitų jos artimų bičiulių, o mums svarbiausia, kad tarp tame subuvime dalyvavusių buvo ir Josifas Brodskis – atskristi iš Leningrado į Vilnių jokio vargo nekildavo.
Ina tada gyveno Antakalnyje tėvų namuose Grybo g. 1/27, 9 bute. Tai buvo senas medinis namas, ko gero, dar iš lenkmečio. Inos mama, jau amžinąjį atilsį, labai nepatikliai pažvelgė į Josifą. Jai buvo pasakyta, kad jis esąs labai žymus poetas, o šis vilkėjo aptriušusį zomšinį švarką ir ne mažiau nuzulintus džinsus. Įsivaizduokime tais laikais! Mama buvo tvirtai įsitikinusi, kad žymūs poetai negali taip atrodyti. Ir tik kai 1987 m. atėjo žinia, kad Josifas Brodskis apdovanotas Nobelio premija, senoji Vapšinskienė pasidavė: ji sutiko, kad dėl Brodskio galėjo ir apsirikti…
