Per kalbą atėjo į lietuvių tautos širdį (2)

Pradžia Nr. 21

Atsiminimų vakaro dalyviai Lietuvių kalbos institute prisiminė savo kolegą ir bičiulį, kalbininką baltistą, poetą ir vertėją prof. Anatolijų Nepokupną (1932–2006 m.). Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Kalbotyros instituto skyriaus vedėjas Anatolijus Nepokupnas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Profesorius Anatolijus Nepokupnas buvo taip susigyvenęs su Lietuva, kad galima suprasti tokius parašytus žodžius, kai kalbininkas tarytum suabejoja: ar jis atvažiuojąs į Lietuvą, o gal grįžtąs?..

Dabar jau tikrai grįžo, – lieka tik sutikti su Lietuvių kalbos instituto direktore dr. Jolanta Zabarskaite. Ir labai gerai, kad lietuviai jaučiasi turį didelę moralinę skolą savo bičiuliui. Lygiai prieš metus netekome akad. Vladimiro Toporovo. Tai ne vien kalbotyros mokslo milžinai, bet ir garbingi piliečiai, labai aiškiai pareiškę savo žmogiškąją poziciją Lietuvos žmonėms lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis. V. Toporovas oficialiai atsisakė TSRS valstybinės premijos, protestuodamas prieš taikių Lietuvos žmonių žudymą prie Vilniaus televizijos bokšto. Apie mūsų įsipareigojimus V. Toporovui ir A. Nepokupnui dar bus proga prisiminti, o prieš tai paklausykime dar vieno A. Nepokupno bičiulio kalbininko dr. Aloyzo Vidugirio minčių.

Jausdavosi drąsesnis

Jis prisimena A. Nepokupną kaip labai spalvingą asmenybę, talentingą kalbininką ir poetą. Gražiai grodavo fortepionu, improvizuodavo. Susiėjo su ukrainiečių kalbininku per Sigitą Kregždę – vieną geriausių Aloyzo Vidugirio draugų dar iš studijų laikų. Kartu gyveno bendrabutyje, dviračiais apkeliavo Rytų Lietuvą ir Pabaltijį.

Prisiminė, kaip iš Kijevo atvažiavo Anatolijus, prisiglaudė pas jaunus lietuvių kalbininkus – pas ką gi daugiau. Daugeliui gal kiek netikėtai A. Nepokupnas išvažiavo į Papilį ir ten ėmė tyrinėti Lietuvos sentikių tarmę. Parašė tiems tyrinėjimams skirtą knygą.

Tačiau atėjęs į Lietuvių kalbos institutą Anatolijus jausdavosi nedrąsiai. Kyštelėdavo galvą per duris, apsidairydavo. Jei pamatydavo A. Vidugirį, tai ir drąsos įgaudavo. Jiems lengvai sekėsi bendrauti. A. Vidugiris ukrainiečiui aiškindavo įvairias lietuviškų žodžių ir posakių reikšmes. Kadangi Anatolijus mėgdavo kalambūrus, tai siekdamas perprasti tų žodžių reikšmes kartais rasdavo progų ir pasišaipyti. Juk buvo poetas, kūrybingas žmogus. Mėgdavo su Aloyzu pasišnekėti, ir tos šnekos kartais užsitęsdavo gana ilgai. Tapo geru šeimos draugu, dažnai lankydavosi.

Sykį kartu nuėjo į vaikų darželį pasiimti trimečio ar keturmečio A. Vidugirio sūnaus. Anatolijus ir sako draugui: „Tu palauk už kampo, o aš nueisiu vienas, pasižiūrėsime, ar tavo sūnus eis su svetimu žmogumi“. Kur neis, pamatęs dėdę Tolią, ranką padavė ir abu atidrožia. Dėdė Anatolijus ir klausia, su kuo mažasis Vidugiriukas darželyje sėdi. „A, su boba tokia“, – paaiškino pyplys. Tą istoriją A. Nepokupnas vis mėgdavo priminti seniai suaugusiam A. Vidugirio sūnui.

Paskutinį kartą A. Nepokupnas pas A. Vidugirį apsilankė šį rugsėjį, nuoširdžiai pasišnekėjo, pavakarieniavo. A. Vidugiris palydėjo draugą iki troleibuso. Kas galėjo pamanyti, kad tai bus paskutinis jų pasimatymas. Sunku susitaikyti su netektimi, nes A. Nepokupnas buvo daugelio Lietuvių kalbos instituto kalbinių renginių dalyvis.

Pirmas ir paskutinis bendravimas

Kalbos mokslo istorikas prof. Algirdas Sabaliauskas išties galėtų pretenduoti į prisiminimų sergėtojo titulą, jei tik toks būtų teikiamas. Profesoriaus prisiminimai visada labai turiningi ir įdomūs – vienas malonumas klausytis.

Pačiam A. Sabaliauskui šiandien net pačiam juokinga, kad jis puikiausiai prisimena tą dieną, kai pirmą kartą išvydo A. Nepokupną. Apie tokį kalbininką tada dar nieko nė girdėti nebuvo girdėjęs. Gyveno aspirantų bendrabutyje. Vieną 1960 m. vakarą Algirdas pamatė pro bendrabutį Gedimino (tada – Lenino) prospekte į nuošalią gatvelę einantį vyruką labai išraiškingais vešliais antakiais. A. Sabaliausko dėmesį patraukė ne tiek įspūdingi antakiai, kiek tai, kad vyrukas už pirščiukų, kažkaip delikačiai, vedėsi labai gražią juodaplaukę. Mergina buvo iš tokių, į kurias atsisuka pro šalį einantys vyrai.

Apie tą susitikimą A. Sabaliauskas vėliau pasakojo Anatolijui, o šis laužydamas galvą kažką mėgino aiškinti. A. Sabaliausko manymu, tai ir buvo ta mergina, kuriai ukrainietis parašė eilėraštį. Jo dvi eilutės profesoriui įstrigo į atmintį:

Ir susitikom pirmąkart netyčia,
Ten, kur Vilnelė šnara, kur Onosbažnyčia.

Žodžiai gal ne visai autentiški, bet už rimus A. Sabaliauskas teigia galįs galvą dėti.

Paskutinis Algirdo bendravimas su Anatolijumi šiandien atrodo labai simboliškas. Iki A. Nepokupno mirties buvo likęs ne daugiau kaip mėnuo. Tą dieną A. Sabaliauskas plušėjo prie savo Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos, rašė straipsnį apie A. Nepokupną. Nežmoniškai nesisekė rašyti. O kai nesiseka, tai tuoj galvą skauda ir apninka kiti nemalonūs pojūčiai. Žodžiu, profesoriui sunkiai sekėsi irtis į priekį, paraštėje prirašė klaustukų, reikėjo pasitikslinti duomenis. Kadangi nesisekė, A. Sabaliauskas nutarė darbus atidėti rytdienai. Staiga suskambo telefonas – skambina… Anatolijus iš Kijevo. Gal kas nutiko? Ne, tiesiog nutarė pasiteirauti, kaip gyvena Sabaliauskas.

Geriau net norėdamas nesugalvosi. A. Sabaliauskas čia pat gavo atsakymus į jam ramybės nedavusius klausimus. Sužinojo, kad pagaliau pasirodė A. Nepokupno redaguota knyga apie baltų, germanų ir slavų leksikos panašumus. Taip pat išėjo prieš dešimtį metų parašyta knyga apie semantiką, kuri buvo įstrigusi dėl lėšų stygiaus. A. Sabaliauskas pažadėjo rankraštyje palikti vietos informacijai apie naująją knygą, o Anatolijus – važiuodamas pakeliui į konferenciją Rygoje, perduoti tą informaciją A. Sabaliauskui.

Pastarojo žmona po to pokalbio juokėsi: „Žinai, aš jau ne pirmą kartą pastebėjau, kad tu esi ekstrasensas“. Mat buvo pasklidęs garsas, kad garsiausias Lietuvoje ekstrasensas – tai Sabaliauskas. Tik ne vilnietis profesorius, o Panevėžyje gyvenantis kitas asmuo.