Per kalbą atėjo į lietuvių tautos širdį

Lapkričio 14-ąją Lietuvių kalbos institutas surengė atminimo valandą – atsisveikino su savo bičiuliu, žymiu kalbininku baltistu, poetu, vertėju profesoriumi Anatolijumi Nepokupnu (Anatolij Nepokupnij), didelės erudicijos ir plačios sielos žmogumi. Liūdną, ilgesingą ukrainiečių liaudies dainą gimtąja Anatolijaus Nepokupno kalba atliko dainininkė Marija Krupovec, žinoma Lietuvos tautinių mažumų dainų atlikėja. Prisiminimais apie Ukrainos nacionalinės MA narį korespondentą, filologijos mokslų daktarą (kalbotyra), Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Kalbotyros instituto skyriaus vedėją, kolegą ir bičiulį dalijosi žymūs Lietuvos mokslininkai.

Psichologinį portretą teks kurti vienam

Kas gali tiksliai pasakyti, kaip prasideda žmogaus kelias į kitos tautos širdį? Prof. Anatolijaus Nepokupno atvejis tikriausiai nėra apgaubtas didelės paslapties ar bent paslėptas po nežinomybės skraiste. Žinome, kad tas kelias jam prasidėjo per lietuvių kalbą. Klausėsi Sigito Kregždės, tuometinio psichologijos aspiranto Kijevo valstybiniame universitete, skaityto nedidelio lietuvių kalbos kurso, o paskui savo lektoriaus buvo pakviestas kartu važiuoti į Lietuvą ir geriau pasimokyti šios ukrainietį patraukusios kalbos. Su S. Kregžde Anatolijus Nepokupnas artimai susidraugavo, ir ši bičiulystė tęsėsi iki jo gyvenimo pabaigos.

Visiems, pažinojusiems Anatolijų Nepokupną, jo išėjimas buvo labai netikėtas ir skaudus, tuo labiau, kad dar prieš gerą mėnesį, rugsėjo 22 d. su savo bičiuliu S. Kregžde jis atsisveikino kupinas energijos ir naujų sumanymų. Tai būdingas Anatolijaus dvasios būvis. Su tuo, ko gero, sutiks visi, kurie jį pažinojo: atrodė, kad Anatolijus trykšta neišsenkančiomis vidinėmis jėgomis. Tai bendraujant pabrėždavo jo žaižaruojančios akys ir emocingumas. Vargu ar kam tomis rugsėjo dienomis į galvą būtų šovusi mintis, kad su Anatolijumi teks taip greitai atsisveikinti.

Rugsėjo 21 d. A. Nepokupnas su S. Kregžde buvo nuėję į Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos bei Signatarų klubo renginį. Ten Anatolijus pasakė gražią kalbą apie tai, kaip Ukraina iš Lietuvos mokosi demokratijos. Pasvarstė ir apie numatomą susitikimą pavasarį Ukrainoje, gal Kryme, kur S. Kregždė ketino sukurti savo bičiulio psichologinį portretą.

Vargu ar kas geriau už prof. S. Kregždę galėtų „nutapyti“ tokį psichologinį ukrainiečio kalbininko ir poeto portretą, nes juk buvo pažįstami 50 metų. Reikėjo ir papildomos medžiagos, nors S. Kregždė teigė turįs nemažai jos prisirinkęs. Dar vylėsi prieš tai susitikti ir prisiminti, pasitikslinti daugelį dalykų. Kai pažintis virsta gražia draugyste, kyla ir įsipareigojimų, gaila, dabar jau vienpusių: S. Kregždės ir mūsų visų įsipareigojimų Lietuvos bičiuliui.

Apie atminties įprasminimo įsipareigojimus – vėliau. Iš pradžių prisiminkime kai kurias A. Nepokupno atvykimo į Lietuvą peripetijas, išgirstas ne iš jo paties, bet iš jį supusių žmonių. Autentiškas S. Kregždės liudijimas tikriausiai padės ištaisyti ir kai kuriuos netikslumus, kurie įvairiais būdais jau spėjo patekti į spaudinių puslapius.

Mokėsi psichologijos, kitus mokė lietuvių kalbos

Pradėkime nuo pažinties pradžios. S. Kregždės teigimu, ši pažintis jam pačiam daug davė ir kaip psichologijos specialistui, ir kaip žmogui. Pagaliau ši pažintis mums teikia papildomų žinių apie A. Nepokupną. Tai turėtų rūpėti jauniesiems filologams ir, be abejo, visai humanitarų kartai.

Lygiai prieš 50 metų S. Kregždė atvyko į Kijevo valstybinio universiteto psichologijos aspirantūrą. Ten buvo pastebėtas žymaus Ukrainos kalbininko prof. Leonido Bulachovskio (Leonid Bulachovskij, 1888–1961 m.). Janio Endzelyno mokinys ir Kazimiero Būgos draugas L. Bulachovskis atkreipė dėmesį, kad į Kijevo universiteto psichologijos aspirantūrą atvyko jaunuolis iš Lietuvos, kurio diplome be psichologijos ir logikos taip pat buvo įrašyta lietuvių kalbos specialybė. L. Bulachovskis paskatino savo aspirantus, būsimuosius kalbininkus, kad šie paprašytų S. Kregždę paskaityti jiems šį bei tą apie lietuvių kalbą. L. Bulachovskio nuostata buvo tokia: kalbininkas, neišmanantis lietuvių kalbos, nebus geras specialistas.

S. Kregždė įsitraukė į lietuvių kalbos kurso skaitymą, nors vykdamas į Kijevą to nė nesitikėjo. Jo klausytojais tapo apie dešimt aspirantų ir jaunų dėstytojų. S. Kregždė buvo ką tik baigęs universitetą, išklausęs Ričardo Mirono (1909–1979 m.), Elžbietos Mikalauskaitės (1899–1970 m.), tuomet dar visai jauno Zigmo Zinkevičiaus ir kitų kalbininkų skaitytus kursus. Tad dabar pats lietuvių kalba susidomėjusiems kijeviečiams ryžosi skaityti paskaitas apie lietuvių kalbos fonetiką, kai ką iš kalbos istorijos ir kitus dalykus.

Regis, paties A. Nepokupno rašyta, kad tai buvo lietuvių kalbos būrelis, bet S. Kregždė nesutinka: tai nebuvo būrelis. Jis nesisavina nepagrįstos garbės, esą jis organizavęs tą būrelį. Šios istorijos su lietuvių kalbos kurselio skaitymu autoriumi S. Kregždė linkęs laikyti akademiką L. Bulachovskį. Pagrindinis organizatorius buvo būsimasis A. Potebnios kalbotyros instituto direktorius Vitalijus Rusanovskis, o tuo metu buvęs A. Nepokupno kurso draugas. S. Kregždės nuomone, tai svarbu paminėti atiduodant deramą pagarbą pirmiausia J. Endzelyno mokiniui ir K. Būgos draugui akademikui L. Bulachovskiui. Su šiuo žymiu kalbininku aspirantą S. Kregždę supažindino būtent A. Nepokupnas, ir tai įvyko Taraso Ševčenkos skverelyje priešais Kijevo universiteto rūmus.