Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“

Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“

Padeda užčiuopti intelektualiosios Lietuvos pulsą

Man šis laikraštis yra vienas mieliausių, teikiantis žinių, o jų ne tik aš, bet ir visa mūsų šeima labai pasiilgstame. Tai emocijos – turbūt ne vienas pasakytų. Tačiau jame randame ir labai daug informacijos, kuri reikalinga universiteto dėstytojui. Parodykite man alternatyvų laikraštį, kuriame taip atsispindėtų Lietuvos mokslo ir kultūros įvykiai, kuriame galima būtų užčiuopti intelektualiosios Lietuvos pulsą. Nemažai jame ir probleminių dalykų ir diskusijų. Būtent diskusijų, o ne rietenų. Kritika, pareikšta Mokslo Lietuvai iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir pagrįsta. Bet man ji atrodo neprofesionali tuo požiūriu, kad žmonės, kurie dirba su dideliu pasiaukojimu, kritikuojami tų, kurie tokio darbo nėra dirbę. Pamėginkite padirbėti. Taigi tokiu atveju kritika gali būti priimta ne kaip eksperto išvada, o kaip vartotojo nuomonė. Tų tekstų autoriams šis laikraštis nepatinka, štai ir viskas. Nenorėčiau įžiūrėti čia dar ko nors, nors įžiūrėti labai nesunku. Būtų gaila, jei šis leidinys atsidurtų tos schemos, kuri būdinga mūsų daugeliui laikraščių, gniaužtuose: keletas užsakomųjų straipsnių, kas kokiame universitete apsivogė, o toliau – pionierių organizacijos sienlaikraščio korespondencijos. Su kritikuojančiais gal ir galima būtų sutikti, kad ne visi mokslo ir švietimo kampeliai vienodai nušviečiami. Tai dėl to, kad rašančių ne per daug. Aštrios polemikos tikrai per mažai. Matyti, kad daugelis mokslo žmonių nelabai nori atvirai išsakyti savo požiūrio. Pastaraisiais metais visi stebime stiprėjantį biurokratijos siautėjimą, vis daugiau autoritarizmo ženklų. Neretai viešai pareikšta nuomonė, ypač dėl įvairių reformų, priimama, kaip asmeninis kokio nors suakmenėjusio biurokrato įžeidimas. Kita vertus, mūsų laikraščiuose ietys sukryžiuojamos ne dėl žmonių gerovės, o dėl vietelės arčiau lovio. Tokios „diskusijos“ visiems apkarto. Jas skaito tik jose dalyvaujantys.

Dabartinę Mokslo Lietuvą vertinčiau kaip leidinį, kuris labai veiksmingai užpildo tuštumą, susidariusią nušviečiant įvykius mokslo ir švietimo srityje, analizuojant jų vertę mūsų kultūrai, pateikiant labai reikalingų žinių iš mokslo ir menų istorijos. Kita dalis straipsnių, kartais su labai kontraversiškomis nuomonėmis, skirta mokslo ir švietimo perspektyvoms Lietuvoje, nagrinėjamos nuosmukio šiose srityse priežastys, ieškoma išeities. Esu įsitikinęs, kad lėšos, skirtos šiam leidiniui, pasiteisina su kaupu.

Prof. Vytautas Triponis

Mokslo Lietuva yra vienintelis visiems mokslams skirtas laikraštis Lietuvoje. Tai informatyvus ir įdomus žiniasklaidos kanalas, labai reikalingas ir mokslininkams, ir visuomenei – tiems jos nariams (mokytojams, inžinieriams, studentams, moksleiviams), kurie domisi mokslu, seka jo įvykius Lietuvoje.Laikraštis publikuoja pokalbius su žymiais mokslininkais, aprašo konferencijas, skelbia probleminius straipsnius aktualiais mūsų šaliai ir pasauliui klausimais. Tai gera tribūna norintiems pasisakyti svarbiais klausimais.

Vyr. redaktorius Gediminas Zemlickas yra labai veiklus žmogus ir suspėja apsilankyti visuose svarbesniuose mokslininkų susirinkimuose, posėdžiuose, minėjimuose. Jis aprašo įvykius ir iliustruoja juos nuotraukomis. Mes, mokslininkai, turime būti dėkingi jam ir visiems, kurie dirba ir talkininkauja laikraščiui. Manome, kad Mokslo Lietuvą reikėtų visokeriopai remti ir platinti.

Dr. Danutė Kimtienė,

Mokslininkai, nepaisant nepriteklių ir neprestižinių atlyginimų, įvairiuose tyrimuose pagal reitingus dažnai atsiduria tarp pirmaujančių profesijų. Iš kur toks respondentų naivumas? Televizijos ekrane retai išvystame švenčiantį garbingą jubiliejų akademiką, nors jis praturtino Lietuvos mokslą ir yra žinomas už Respublikos ribų. Didžiatiražiai laikraščiai ir kita spauda mokslo pasauliui – žiauriausia pamotė… Iš kur visuomenei ir mokslu besidomintiems sužinoti apie šių dienų mokslo pasaulį, atradimus ir išradimus, globalizacijos iššūkius, tautinio identiteto išsaugojimą, demografinę padėtį Lietuvoje ir pasaulyje? Mokslo medis – toks plačiašakis, įvairus ir slėpiningas, kad jį atspindėti reikėtų begalės spaudinių. Gerai, kad dar gyvuoja Mokslas ir gyvenimas, Literatūra ir menas, Šiaurės Atėnai bei kiti periodiniai leidiniai, kurie pagal savo supratimą ir galimybes atveria duris į mokslo pasaulį. Tarp jų savo nišą užima ir mokslininkų laikraštis Mokslo Lietuva, taip nelemtai pakliuvęs į žiaurių ir negailestingų ekspertų nagus. Šiuo atveju – panaudosiu bulvarinės spaudos terminiją – vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas sulaukė antausio. Gerb. ekspertai laikraštyje neradę nieko vertingo ir įdomaus, įvertino jį kaip patį blogiausią.

Trisdešimties metų dėstytojavimo patirtis Vilniaus universitete man įteigė supratimą, kad vertinant kursinį, diplominį, kolegų mokslinį straipsnį ar monografiją, pirmiausia būtina išryškinti teigiamas puses, privalumus, indėlį ir įdirbį į nagrinėjamą temą. Gerb. ekspertai pradeda „nuo antro galo“ ir pažeria daugybę kategoriškų kritinių pastabų be aiškesnės argumentacijos ir motyvacijos. Reikėtų pripažinti, kad Mokslo Lietuva yra ne vien „grynų“ mokslininkų laikraštis, jį skaito plati mokslu besidominti publika. Žinoma, informacijos sprogimo, intensyvaus mokslinio gyvenimo spaudžiama Vilniaus mokslinė visuomenė gali jį įvairiai vertinti ar nepripažinti. Kiekvienam savo, parašyta Didžiojoje knygoje ir kiekvieno valia pasirinkti savą laikraštį ar žurnalą. Tačiau apie Mokslo Lietuvą teko išgirsti gerų atsiliepimų Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir rajonų centruose, nes tik šis laikraštis rodo pačią mokslinio gyvenimo panoramą, stengiasi fiksuoti svarbiausius mokslo įvykius ir renginius. Ekspertai, siekdami objektyvaus vertinimo, turėjo apklausti įvairią auditoriją ir remtis jos vertinimais bei nuostatomis. Nors bent kiek išsiaiškinti ir mums išaiškinti savo apeliacinį nuosprendį… Susidaro įspūdis, kad jiems užteko savų piktuolių aplinkos vertybinių orientacijų. O gal nereikalinga mokslo populiarinimo ir mokslinio gyvenimo fiksavimo funkcija, kurią stropiai stengiasi atlikti G. Zemlickas? Mokslo Lietuva išsiskiria iš kitų leidinių kaip metraštis, šviesiai nuspalvinantis susitikimus su Lietuvos ir užsienio mokslininkais, mokslines konferencijas, parodas ir jubiliejus, knygų sutiktuves, mokslo institucijų veiklą ir daugybę kitų įvykių, apie kuriuos niekur plačiau nesužinosi. Viskas būtų nuplaukę į nebūtį, jei liktų neužrašyta juodu ant balto laikraščio popieriaus. Galbūt G. Zemlickas yra pernelyg baltas metraštininkas, todėl ir užkliuvo ekspertams, pamėgusiems juodas spalvas. Be Mokslo Lietuvos ir kitų leidinių misijos sunku įsivaizduoti, iš kur mokslininkai gali pasisemti stiprybės ir ištvermės, jeigu jie ir jų darbai lieka nežinomi ir nepažymėti. Iš kur atsirado mokslininko profesijos prestižas? Mokslo Lietuva, mūsų supratimu, nemažai padirbėjo. Kad nebūčiau apkaltintas tuščiažodžiavimu, keletas faktų. Mokslo pasaulyje yra žinomos prof. Domo Kauno organizuojamos konferencijos knygotyros, knygos istorijos, bibliografijos ir kitais klausimais. Mokslo Lietuva paskelbė konferencijų medžiagą ir interviu ciklą su konferencijų dalyviais. 2005 m. išleista Baltijos šalių, Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos dešimties autorių Knyga ir bibliofilijos kultūra. Knygos sudarytojas D. Kaunas pratarmėje rašo, kad G. Zemlickas konferencijos medžiagai „skyrė ne tik leidinio puslapius, bet ir pats įrašinėjo pokalbius tris dienas trukusioje konferencijoje Vilniuje ir išvažiuojamoje sesijoje po Žemaitiją, taip pat bendravo su mokslininkais, vėliau atvykusiais į kitas knygotyros konferencijas“. Ekspertai, matyt, nesidomėjo, kiek tai, kitoms, ir būsimoms knygoms bus naudinga Mokslo Lietuva. Prisiminkime ką tik mus palikusius mokslininkus – Gintarą Beresnevičių ir Algirdą Končių. Jų mintys, veiklos pėdsakai liko Mokslo Lietuvoje. Dr. A. Končius minėjo, kad su malonumu skaitė laikraštį nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Jo tėvo, prof. Igno Končiaus, gyvenimo ir veiklos knygoje Mano eitasis kelias skelbiami G. Zemlicko interviu. Reikėtų jaučio odos, kad tilptų visi jo kalbinti žymūs Lietuvos ir užsienio mokslo, kultūros, meno, visuomenės veikėjai. Jei ekspertai nemato dramblio visuotinio įtarumo laikais, galima manyti, kad jie vykdo specialią užduotį. Mokslo Lietuva beldžiasi į įvairias duris, kurios atveria įdomią, sodria kalba parašytą informaciją apie mokslo pasaulį. O gal tai Sizifo darbas ir nereikalingos pastangos? Kam tas bereikalingas triukšmas!? Trinktelkime įspūdingu akmeniu plunksnos broliui.

Prof. Vanda Zaborskaitė rašo apie visuotinę panieką žmogui, kuri graužia mūsų visuomenę. Jei tai būdinga bulvarinei spaudai ir korumpuotai valdininkijai, mokslo baruose ji sunkiau suvokiama. Matyt, ir čia reiškiasi lietuviška „artimo meilės“ tendencija – paduok lazdą, su malonumu suras kam užtvoti.

Žinoma, laikraščio redakcijai galima pažerti begalę priekaištų, pageidavimų, pagraudenimų. Galėtų būti įvairesnių nuomonių, diskusijų, mokslo problemų gvildenimo tribūna, visų mokslo šakų ruporu ir t. t. Tačiau ir patys turėtume apie tai rašyti, nes neteko girdėti, kad redakcija tendencingai ignoruotų autorių pastangas.

Reikėtų atsižvelgti į keistą laikraščio egzistencinę padėtį. Jis turi tenkintis minimaliais etatais ir dotacijomis, kiekvienas numeris nuostolingas, redakcija priversta mažinti tiražą. Užburtas ratas, savotiška kreivų veidrodžių viešpatija.

Dideli reikalavimai turėtų būti grindžiami realiu finansavimu ir radikaliomis permainomis. Jei šito nėra, lieka palinkėti redakcijai sveiko idealizmo, kantrybės ir ištvermės. Geri darbai niekada nežūva ir anksčiau ar vėliau sulaukia pripažinimo. O vyriausiajam redaktoriui reikėtų padovanoti Rūpintojėlį, kad jį guostų ir primintų, kad ne jis vienas kenčia dėl mūsų bendrų mokslo reikalų. Žinoma tiesa, kad rankraščiai nedega, juo labiau patvarus spausdintas žodis.

Povilas Saudargas