Dėl būtinumo atkurti mokslo institutų finansavimą, padvigubinti mokslo ir studijų biudžetinį finansavimą bei tyrėjų ir dėstytojų

Lietuvos mokslo institucijų tarybų pirmininkų konferencija

Lietuvos Respublikos Seimui
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Dėl būtinumo atkurti mokslo institutų finansavimą, padvigubinti mokslo
ir studijų biudžetinį finansavimą bei tyrėjų ir dėstytojų atlyginimus

KREIPIMASIS

Europos Sąjungai žengiant Lisabonos strategijos keliu, gerokai didinant mokslinių tyrimų finansavimą, Lietuvoje pastaruosius 6–8 metus, prisidengus reformų lozungais, žlugdoma Lietuvos mokslo ir studijų sistema. Didėjant studentų skaičiui, mažinamas jos biudžetinis finansavimas: skaičiuojant BVP procentais, nuo 1,1–1,26 proc. 1994–1999 m. iki 1–0,9 proc. 2000–2007 m., t. y., nuo 7,6 proc. valstybės biudžeto 1999 m. iki planuojamų 3,5 proc. 2007 m. Tie 3,5 proc. valstybės biudžeto lėšų skiriami visiems universitetams, institutams, Valstybiniam mokslo ir studijų fondui, įskaičiuojant visus prioritetus ir aukštąsias technologijas, studentų stipendijas ir paskolas, Lietuvos mokslų akademijai, bibliotekoms, kunigų seminarijoms, Švietimo ir mokslo ministerijos mokslo ir studijų sistemos bendrosioms reikmėms kartu sudėjus. Iš to tiesiogiai mokslo institutams pastaraisiais metais tenka tik 0,1–0,12 proc. BVP, universitetams tiesiogiai – 0,6–0,7 proc. BVP.

Būtina atkreipti dėmesį, kad nesilaikoma nei 2000 m. gruodžio 7 d. priimto Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo Nr. IX-71, nei Nacionalinio Susitarimo siekiant ekonominės ir socialinės pažangos. Pagal šiuos dokumentus numatyta, kad, uždraudus priimti į universitetus visą studijų kainą mokančius studentus, bus įstatymu užtikrinti 2 proc. BVP mokslui ir studijoms. Kadangi politikai ir už šią sritį „atsakingi“ valdininkai nepasirūpino užtikrinti numatytą būtiną finansavimą, o valstybės „finansuojamų“ studentų skaičius nuolat augo dėl didėjančio poreikio siekti aukštojo išsilavinimo, ypač nukentėjo mokslo institutai. Jų finansavimas buvo sumažintas 2,2 karto skaičiuojant procentais nuo BVP arba 3,3 karto vertinant valstybės biudžeto procentais (žr. Priedus). Dėl tokio „valstybinio reguliavimo“ mokslas mūsų šalyje neleistinai siaurinamas.

Kai gabiam jaunam mokslininkui, mokslų daktarui pasiūloma 1100–1450 Lt per mėnesį „popieriuje“, ir jis mato perspektyvą po 15 metų tapęs vyriausiuoju mokslo darbuotoju arba profesoriumi gauti 2500–3000 Lt per mėnesį „popieriuje“, jis atstumiamas nuo mokslo ir dėstymo. Kitose srityse kylant atlyginimams po 15–20 proc. per metus, tyrėjų ir dėstytojų atlyginimai yra „užšaldyti“ jau ketvirti metai. Planuojamas simbolinis atlyginimų didinimas 2007 m. pabaigoje mažai ką pakeis. Juos būtina didinti apie 2 kartus – asistento bazinio atlyginimo koeficientą 5,5 (Žin., 2003, Nr. 61-2808) keičiant į 10 bazinės mėnesinės algos, t. y., 1150 Lt. Atitinkamai kiltų ir kitų dėstytojų bei tyrėjų atlyginimai.

Kai dirbtinai žlugdomi mokslo kompetencijos likučiai, šiuo metu Lietuvoje reikalingiausi studijų kokybei užtikrinti, specialistams, tyrėjams, mokslininkams, dėstytojams rengti, paradoksaliai ir utopiškai skamba kalbos apie „slėnių“, „centrų“, „branduolių“, „aukštųjų technologijų“ kūrimą tuščioje vietoje ES paramai gauti be tyrėjų. Naikinama tai, ką dar turime.

Augant vidaus produktui ir valstybės biudžetui, dar yra galimybė sustabdyti mokslo žlugimą Lietuvoje. Tam užtektų skirti 0,2 proc. BVP tiesiogiai mokslo institutams (kaip iki 1999 m., kai valstybė buvo gerokai skurdesnė), 0,2 proc. BVP moksliniams tyrimams universitetuose ir dar 0,2 proc. BVP konkursiniam, programiniam, prioritetų, valstybės užsakymų finansavimui. Iš viso 0,6 proc. BVP būtų skiriama biudžetiniam fundamentinių ir taikomųjų tyrimų finansavimui. Dar liktų 0,4 proc. BVP eksperimentinei plėtrai, kitiems tyrinėjimams ir projektams.

Prof. habil. dr. Bronislovas Kaulakys,