Per kalbą atėjo į lietuvių tautos širdį (3)

1965 m. Vilniuje sėkmingai apgynė tuometinę filologijos mokslų kandidato disertaciją Baltų–slavų arealiniai santykiai. 1976 m. apsigynė mokslų daktaro (habil.) disertaciją Baltų ir šiaurės slavų kalbiniai ryšiai. Abi disertacijos pasirodė ir monografijų pavidalu.

B. Stundžia labai vertina ir platesniam skaitytojų būriui skirtąją A. Nepokupno knygą Baltai slavų giminaičiai. Lyg ir populiariai parašyta ne itin stora knyga, bet joje tiek originalumo ir kalbos mokslo atradimų, viskas perjausta tikra poeto dvasia ir tai jau didelio talento ženklas. A. Nepokupnas susiejo literatūrinius, kalbinius, tautosakos ryšius. Lietuviškai 1983 m. pasirodžiusi ši knyga faktiškai buvo naujas 1979 m. Kijeve išleistos knygos variantas, trečdaliu papildytas.

B. Stundžia pastebi nepaprastą A. Nepokupno skrupulingumą detalėms ir korektūrai, bet tai derėjo ir su lakia poetine vaizduote. Mokėjo padaryti plačius ir gilius apibendrinimus.

Ukrainoje jis aptiko nemažai ligi tol nežinotų ukrainiečių ir kitose slavų kalbose slypinčių lituanizmų, rusizmų. Nuo 1982 m. pradėjęs vadovauti Kalbotyros instituto Romanų ir germanų kalbotyros skyriui subūrė kolegas reikšmingoms temoms, redagavo svarbius tęstinius leidinius, skirtus baltų, slavų ir germanų bendrajai leksikai. 1992 m. A. Nepokupno vadovautasis padalinys pakeitė pavadinimą į Romanų, germanų ir baltų kalbų skyrių. Taigi jis įtvirtino baltistikos tyrinėjimų židinį Ukrainoje.

Paskutiniu metu buvo atsidėjęs rusų kalbos etimologijos tyrinėjimams. Būtent šiai temai skirtas ir jo paskutinis pranešimas, kurį A. Nepokupnas perskaitė 2006 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete, K. Būgos auditorijoje. Pasak B. Stundžios, tyrinėtojui, atrodė, pavyko rasti raktą į grupės prūsų žodžių kilmę, ir tas raktas glūdi paslėptas kaimynų kalbose. Daug kas yra tyrinėję prūsų kalbą, tačiau atradėjo sėkmė nusišypsojo būtent A. Nepokupnui. Ir visai neatsitiktinai, nes šis kalbininkas pasižymėjo – kaip retas kuris kitas – kalbų ir kultūrų sąveikų tyrinėjimo darbe. B. Stundžia nuoširdžiai žavisi, kaip taikliai kartais poetiniu žodžiu A. Nepokupnas sugebėdavo nuspėti artimų tautų ir jų kalbų ryšį.

Kodėl medžioti, o ne laukinėti

Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. Sergejus Temčinas atkreipė dėmesį į stebėtiną prof. A. Nepokupno mokslinių tyrimų grožį. S. Temčinas iškėlė, atrodytų, gana paradoksalų klausimą: kokią kalbą vis dėlto daugiausia tyrinėjo A. Nepokupnas? Buvo slavistas ir baltistas, bet meistriškai mokėjo naudotis ir finougrų kalbine medžiaga, germaniškąja medžiaga. Taikliai S. Temčino pastebėta: Nepokupno svarbiausias dėmesys ir net pagrindinė jo tyrinėjimų intriga buvo ta, kad jis visada siekė tyrinėti tokius dalykus, kurių nesimato vienos kalbos ribose.

Kaip pavyzdį S. Temčinas pateikė etiudą iš antrosios A. Nepokupno monografijos apie miško ir lauko priešpriešą. Tai erdvė už namų ribų. Vienose kalbose ta erdvė vadinama mišku (taip daro ugrofinai), kitose – lauku (lietuviai ir kai kurie slavai, taip pat pastebima ir kai kuriose kitose kalbose).

Arba štai nenaminiai gyvūnai: vienoms tautoms tai miškiniai gyvūnai (šiaurėje), o kitoms – laukiniai (Lietuvoje). Tada einantis tų gyvūnų medžioti atitinkamai ir sako: Einu į mišką (į medį – lietuviškai) ir ten medžioju. Iš to ir lietuviškas žodis medžioti. O kitos tautos ne medžioja, bet laukinėja.

Tai štai skirtingų visai negiminingų kalbų grupei A. Nepokupnas sugebėjo rasti atsakymą, kurio būtų neįmanoma gauti nė iš vienos atskirai paimtos kalbos. Pasak S. Temčino, tai netgi ne visai tipologinis, kiek į kalbų praeitį ir į konstrukcijas, bet ne į save nukreipta tipologija.

Tokiu būdu A. Nepokupnas lietuviams padovanojo gražų atradimą, savotišką paradoksą: eidami į mišką medžioti lietuviai vis dėlto medžioja laukinius, o ne miškinius gyvūnus. Ir tai daro miške, o ne lauke. Į kai kurias išimtis pats A. Nepokupnas yra atkreipęs dėmesį, bet pagrindinis lietuvių kalbos plotas vis dėlto sietinas ne su lauku, o su mišku.

Skaitydamas skirtingų kalbų dialektologijos atlasus – lietuvių, latvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių – A. Nepokupnas stebėdavo, kaip izoglosa iš vienos kalbos pereina į kitą. Taip tyrinėtojas pamatydavo dėsningumus, kurių gal ir nebūtų pastebėjęs, jeigu domėtųsi tik viena kuria nors kalba. Pasak Temčino, gal būtent čia ir slypėjo A. Nepokupno, kaip mokslininko, pagrindinė tyrinėjimų intriga. Kaip Nepokupnas poetas priversdavo garsus išsirikiuoti ir teikti visai netikėtos, nelauktos ir nepakartojamos prasmės, taip A. Nepokupnas mokslininkas sugebėdavo iš skirtingų kalbų organizuoti „chorą“, kuris ir duodavo visai nelauktų mokslinių rezultatų.

Ši mokslinio ir poetinio palikimo samplaika, pasak S. Temčino, nusipelno rimto domėjimosi, todėl labai svarbu, kad A. Nepokupno pradėtasis darbas ir toliau būtų tęsiamas.