Lietuvai Brodskis buvo ir lieka savas poetas

Žmogus ir epocha. Josifo Brodskio 70-mečiui

Gegužės 24-ąją Nobelio literatūros premijos laureatui, poetui, prozininkui, eseistui ir vertėjui Josifui BRODSKIUI (1940 05 24–1996 01 28) būtų sukakę 70 metų. Šiam jubiliejui skirtos konferencijos, naujų J. Brodskio ir apie jį parašytų knygų pristatymai, kiti renginiai gegužės mėnesį vyko Venecijoje ir Sankt Peterburge, o paskutinę gegužės dieną prasidėjo keturių dienų konferencija Vilniuje. Ją surengė Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, J. Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondas bei Rusų kultūros centras.

Konferencija pradėta Vilniaus miesto savivaldybės posėdžių salėje, kur sveikinimo kalbą pasakė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, sveikinimo žodį per savo patarėją atsiuntė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, dalyvius pasveikino Vilniaus meras Vilius Navickas. Surengta Josifo Brodskio piešinių ir faksimilių paroda iš Ramūno ir Elės Katilių rinkinio. Konferencijoje dalyvavo visas būrys Josifo Brodskio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų, žinovų iš JAV, Švedijos, Lenkijos, Anglijos, Rusijos, Izraelio ir Lietuvos, daugiausia slavistų, tad nieko nuostabaus, kad pranešimai buvo skaitomi daugumai dalyvių suprantama rusų kalba, pirmąją dieną su vertimu į lietuvių ir anglų kalbas.

Malonus netikėtumas pirmąją konferencijos dieną buvo švedų slavisto, rašytojo ir eseisto, J. Brodskio bičiulio Bengto Jangfeldto (Bengt Jangfeldt) iš Stokholmo pristatytas literatūrinių pokalbių su J. Brodskiu dokumentinis filmas Josifas Brodskis apie keturis rusų poetus, kuris išankstinėje konferencijos programoje nebuvo numatytas. Tiesa, dėl skirtingų aparatūrų „nesusikalbėjimo“ ir techninių nesklandumų pirmąją dieną šio įdomaus filmo iki pabaigos pademonstruoti nepavyko – iš naujo jis parodytas paskutinę konferencijos dieną – birželio 3-iąją – Venclovų namuose.

Maskvietis kino režisierius Romanas Liberovas pademonstravo dokumentinį filmą apie Josifą Brodskį Pokalbis su dangaus gyventoju. Tai RTR Planeta Kultūra kanalo užsakymu sukurtas filmas, jau rodytas per šį televizijos kanalą.

Birželio 1-ąją surengta išvyka į Kauną, kur konferencijos dalyviai turėjo progos susipažinti su Josifo Brodskio pėdsakais šiame mieste, lankėsi Prezidentūros rūmuose. Vadovavo Jakovas Klotsas (Yakov Klots) iš Nju Heiveno (New Haven, JAV), prof. Tomo Venclovos doktorantas, dalyvaujant ir T. Venclovai. Tą pačią dieną visi konferencijos dalyviai pateko į iškilmingą ceremoniją Vytauto Didžiojo universitete, kur Tomui Venclovai suteiktas garbės daktaro (doctor honoris causa) vardas.

Birželio 2 d. konferencija tęsė savo darbą Vilniuje. Koncertų ir parodų salėje PIANO LT (Trakų g. 9/1) be mokslinių pranešimų vyko ir dviejų naujausių Sankt Peterburge išleistų knygų apie J. Brodskį pristatymas: Michailo Milčiko Josifo Brodskio Venecija bei Josifas Brodskis Lietuvoje* (abi knygos rusų kalba).

Konferencijoje perskaityta solidžių literatūrologinių J. Brodskio kūrybai skirtų pranešimų, kurių autoriai žinomi Sankt Peterburgo, Maskvos, Nju Heiveno, Jeruzalės, Katovicų ir Vilniaus literatūros tyrinėtojai. Ne mažesnio dėmesio, gal net emocionalesnio vertinimo susilaukė J. Brodskio draugų ir bičiulių Bengto Jangfeldto, Faith Wigzell (Londonas), Adamo Michniko (Varšuva), Michailo Milčiko, Michailo Petrovo (abu – Sankt Peterburgas), Liudmilos Sergejevos (Maskva), Tomo Venclovos, Ramūno Katiliaus, Prano Morkaus, Juozo Tumelio prisiminimai. Ko gero, šie asmeniniai nepamirštami ryšiai, kurių nereikėjo prikelti iš užmaršties, nes jie gyvi ir labai autentiški, sudaro šios konferencijos nepakartojamą žavesį ir išliekamąją vertę.

Lietuvoje rado dvasinės ramybės salą

Grįžkime į konferencijos pradžią Vilniaus miesto savivaldybės posėdžių salėje. Pirmininkavęs prof. Ramūnas Katilius sveikinimo žodžiui pakvietė prezidentą Valdą Adamkų, prieš tai priminęs, kad tai antroji J. Brodskiui skirta V. Adamkaus prakalba. Pirmoji pasakyta 2000 metų spalį, kai Vilniuje lankėsi trys Nobelio literatūros premijos laureatai – Vislava Šimborska, Česlavas Milošas ir Giunteris Grasas. Tada Vilniuje ant gyvenamojo namo Liejyklos g. 1 sienos atidengta atminimo lenta J. Brodskiui. Atvykęs į Vilnių poetas 1966–1971 m. šiame name apsistodavo Katilių bute. Atidengiant atminimo lentą dalyvavo ir tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris su J. Brodskiu susipažino JAV savo užmiesčio sodyboje Tabor Farmoje 1976 m., kai į ten vykusį Santaros–Šviesos suvažiavimą atvažiavo priverstinėje emigracijoje nuo 1972 m. JAV gyvenęs poetas. Tad ir šį kartą J. Brodskio 70-mečiui skirtąją konferenciją prezidentas Valdas Adamkus pradėjo sveikinimo žodžiu.

Pasak V. Adamkaus, J. Brodskio kūryba Lietuvoje žinoma toli gražu ne taip kaip to verta ir kaip turėtų būti žinoma. Ši sukaktis ir renginys – galimybė, kad poeto vardas nuskambėtų plačiau. O kad Lietuvai sekasi su draugais, mums primena Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II, poetų ir rašytojų Česlavo Milošo, Vislavos Šimborskos, Giunterio Graso, politologo Zbignevo Bžezinskio, žmogaus teisių gynėjo Sergejaus Kovaliovo pavardės. Visas išvardijo prezidentas V. Adamkus, ypač pabrėžęs ir išskyręs su Vilniumi susijusio J. Brodskio likimą.

Jaunam poetui išskirtinai sunkų ir sudėtingą metą, kai gimtajame Leningrade buvo persekiojamas, šmeižiamas, nuteistas „už veltėdžiavimą“, ištremtas į Archangelsko sritį, o sugrįžus iš tremties buvo sunku prisitaikyti prie gyvenimo, Lietuvoje jis rado tą dvasinės ramybės salą, kurios jam tuo metu taip stigo. Žinoma, pirmiausia tą dvasios ramybę jam užtikrino bendraminčiai ir bičiuliai, kurių Josifui Brodskiui Vilniuje netrūko.

Prezidentui V. Adamkui daro įspūdį, kaip per poeto bendraminčius ir bičiulius išaugo, keitė savo mastą poeto santykis su mūsų kraštu, išaugęs į meilę Vilniui, Kaunui, Lietuvos pajūriui, lietuvių tautai ir Lietuvai. Truputį papildant prezidento žodžius, galėtume pasakyti, kad per atskiras poetines metaforas, bendravimo su lietuviais detales reiškėsi J. Brodskio susidomėjimas Lietuvos istorija, kultūra ir prieš Antrąjį pasaulinį karą turėtuoju valstybingumu.

Ir tai buvo ne vien reveransas savo draugams lietuviams, bet kai kas daugiau. Tenka tik pritarti prezidentui V. Adamkui ir šios jo minties tęsiniui: per J. Brodskio žodžius sklido dvasinės laisvės išraiška, tuo metu netilpusi nei į poeto gyventąjį laiką, nei į jo ligtolinės geografijos ribas. Lietuva buvo jo dvasinės laisvės dalis.

Poeto likimas V. Adamkui primena, kad vertybės ir idealai, tiesa ir laisvė vis dėlto įstengia nugalėti jėgas, kurios atrodo nenugalimos. Sovietinė imperija įsivaizdavo esanti visagalė, tvarkėsi su ištisų tautų likimais, jau nekalbant apie atskirus žmones. Praėjo 20 metų, neliko sovietinės imperijos, o jos persekioto poeto žodis išliks ir žmonijai bylos amžiams. Interesai laikini, o vertybės išlieka. „Lietuva J. Brodskiui buvo vertybė, o pats Josifas Brodskis ir jo kūryba buvo ir visados išliks vertybe Lietuvai“, – po šiais V. Adamkaus žodžiais tikriausiai galėtų pasirašyti dauguma Lietuvos žmonių. Prezidentas V. Adamkus, sveikindamas konferencijos dalyvius, pakvietė susirinkusiuosius šios minties teisingumą patvirtinti našiu konferencijos darbu.

Didžios mintys daro šalį didžią

Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimą konferencijos dalyviams perdavė Premjero patarėjas Virginijus Valentinavičius. Jis priminė, kad Premjeras, nors ir gavęs fiziko išsilavinimą, augo literatūros tyrinėtojo prof. Vytauto Kubiliaus šeimoje, gyveno Rašytojų namuose Antakalnyje, puikiai žino J. Brodskio poezijoje įamžintąsias Vilniaus miesto realijas, neišskiriant ir ypač garsėjusios Neringos kavinės reikšmės Lietuvos, J. Brodskio dėka – ir pasaulio kultūros istorijoje. Premjeras džiaugiasi J. Brodskio 70-mečiui surengtąja konferencija Vilniuje ir sveikina jos dalyvius.

Premjero patarėjas priminė, kad šalies dydį dažnai lemia ne jos plotas ar gyventojų skaičius, bet visai kiti dalykai. Kai šalį aplanko ir ją myli didis žmogus, gili asmenybė, koks ir buvo Josifas Brodskis, jo mintys ir kūryba tą šalį padaro dar didesnę.

Premjeras per savo patarėją už konferencijos organizavimą dėkojo J. Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondui, Rusų kultūros centrui, naudodamasis proga iš anksto pasveikino prof. Tomą Venclovą, kuriam kitą dieną Vytauto Didžiojo universitete turėjo būti suteiktas šio Universiteto garbės daktaro vardas. Premjeras prašė pasveikinti Tomą Venclovą ir kaip poetą, iš kurio laukia naujų eilių, o jos, kaip žinoma, darys didesnę ir mūsų šalį. Taip pat buvo linkima, kad ši konferencija padaugintų Lietuvoje ir už jos ribų Josifo Brodskio gerbėjų būrį.

Vilniaus meras Vilius Navickas, tardamas sveikinimo žodį, pastebėjo, kad kiekvienas žmogus Vilniaus kultūrinį gyvenimą atranda ir supranta savaip: vieni gėrisi miesto unikalia kultūra, kiti ieško ypatingo išskirtinumo ženklų. Vilnius atviras įvairių tautų kultūroms, saugo įvairių tautų ir kūrėjų kultūrinį palikimą. Vienas iš jų – poetas Josifas Brodskis, lankęsis Vilniuje ne kartą, o savo meilę šiam miestui išreiškęs eilėse ir gyvas mūsų kultūros žmonių prisiminimuose. Šiandien J. Brodskis mums – savas poetas. Tai įrodo ne tik jam skirtoji atminimo lenta ant namo Liejyklos g. 1 sienos ir ne tik jo Lietuvoje išvaikščioti keliai, bet ir poeto 70-mečiui surengtoji keturių dienų konferencija. Akivaizdus įrodymas, kad Vilnius yra ir šiandien gyva poeto gyvenimo dalis.

Protėvių šauksmo į Lietuvą Brodskis nejautė

Gal tai trūkumas, o gal privalumas, bet į daugelį visuotinės kultūros reiškinių norom nenorom žvelgiame per savosios kultūros akinius, įžymybių biografijose ieškome savojo krašto realijų atspindžio. Josifas Brodskis nėra jokia išimtis. Net ir Tomas Venclova, kuris šiaip jau nelinkęs užsidaryti vien lietuvių literatūros ir kultūros erdvėje, gali būti net pasaulio žmogaus pavyzdžiu, savo pranešimą Imperijos pakrašty, skirtą J. Brodskiui, pradėjo nuo lietuviškų šios giminės realijų. Jų esama, jas malonu priminti.

Baisogaloje yra gimusi J. Brodskio močiutė ir daug metų gyveno jo teta, beje, mokėjusi lietuviškai, o Rokiškyje gimė Josifo senelis. Apie tai T. Venclovai yra pasakojęs pats J. Brodskis ir jo mama Marija Mojsejevna. Ar giminės šaknys, nusidriekiančios į Lietuvą, turėjo kokios nors įtakos paties J. Brodskio santykiui su Lietuva? Į šį Tomo Venclovos klausimą jo bičiulis yra atsakęs pakankamai kategoriškai: „Nė mažiausiu būdu. Mano santykis su Lietuva – tai visų pirma santykis su mano draugais lietuviais“.

Galime pasakyti, kad giminės šaknys nebuvo tas traukos objektas, kuris būtų šaukęs iš Archangelsko tremties grįžusį poetą būtinai aplankyti „išsvajotąjį kraštą“, jo senelių ir, tikriausiai, prosenelių žemę. Kaip bebūtų gaila, bet į Lietuvą šaukiančių trimitų ausyse Josifas neišgirdo ir vien dėl giminės sentimentų į mūsų šalį nesiveržė. Gal jokių sentimentų ir nejautė. O ką jautė?

Pažintis su J. Brodskio poezija Palangos kopose

Pirmiausia reikia pasakyti, kad J. Brodskis po Archangelsko tremties Leningrade nerado sau vietos. Jį slėgė šeimos problemos, mylimos moters išdavystė, o iš to kilo ir visos kitos bėdos. Tokiais atvejais paprastai gali padėti nebent draugai, kaip kad ir nutiko. Brodskio maskviškis bičiulis poetas ir vertėjas Andrejus Sergejevas iš pokalbio telefonu suprato, kad Josifui visiškai blogai. Tuo metu jis su žmona Liudmila ilsėjosi Lietuvoje, buvo apsistojęs vilniečių bičiulių Katilių bute. Sergejevus su Katiliais Palangoje buvo supažindinęs T. Venclova, pažintis peraugo į draugystę. Matydami, kaip skaudžiai Andrejus išgyvena dėl Brodskio nesėkmių, labai susirūpinęs dėl draugo likimo, broliai Ramūnas ir Audronis Katiliai kone vienu balsu pasiūlė: „Tegu važiuoja pas mus“.

Spontaniškojo Brodskio ilgai įkalbinėti neteko, jau kitą dieną – 1966 metų rugpjūčio 27-ąją jis prisistatė pas Katilius Liejyklos g. 1. Nuo šiol šis Vilniaus adresas taps ir J. Brodskio biografijos dalimi. Atvykęs į Vilnių, o tokių atvykimų 1966–1971 m. mažiausiai buvo dešimt (bent tiek pavyko nustatyti), Brodskis dažniausiai apsistodavo Katilių bute. Etimologiškai pokytis nebuvo labai ryškus, nes ir Leningrade Josifas su tėvais gyveno tą patį reiškiančioje gatvėje – Litejnaja. Apie visa tai gan išsamiai esame rašę publikacijų serijoje Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (Mokslo Lietuva. 2006, Nr. 15–22 – 2007, Nr. 13).

Vis dėlto J. Brodskio 70-mečiui skirtoji konferencija jos dalyvius praturtino ir kai kuriais naujais įspūdžiais, kuriais pasiremsime plėtodami mums rūpimą temą. Autentiški Liudmilos Sergejevos liudijimai ir jos pranešimo Josifas Brodskis ir Andrejus Sergejevas kai kurie momentai padeda atskleisti kai kuriuos subtilius niuansus, gerokai pagilinti J. Brodskio „lietuviškosios“ biografijos tyrinėjimus. Kadangi visa tai siejasi ir su Lietuva, bent kai kuriuos momentus dera įtvirtinti mūsų savimonėje.

Liudmila ir Andrejus Sergejevai pirmą kartą J. Brodskio pavardę išgirdo 1961 m. gegužės mėnesį iš Anos Achmatovos lūpų. Pati A. Achmatova tuo metu dar nepažinojo Josifo – 1962 metais juos supažindino poetas Reinas. Įdomu, kad aptariamuoju metu A. Achmatova nebuvo skaičiusi nė vieno Brodskio eilėraščio, bet pokalbio su Sergejevais metu, kalbai pasisukus į šiuolaikinės poezijos reikalus, A. Achmatova pasakė: „Profesorius Maksimovas sako, kad dabar Leningrade geriausias poetas yra jaunasis Brodskis“.

Ar tikrai taip yra, Sergejevai galėjo įsitikinti 1963 m. ilsėdamiesi Lietuvoje. Pirmuosius J. Brodskio eilėraščius perskaitė Palangos kopose, nuo kurių atsiveria Baltijos jūra. Nutiko štai kaip. Palangoje Sergejevai sutiko Anatolijų Naimaną, kurio ir paklausė, ką šis manąs apie Brodskį, kurio eilių jie, Sergejevai, dar nebuvo skaitę, o Achmatovos pasakyti žodžiai apie jaunąjį poetą, tegu ir remiantis profesoriaus Maksimovo autoritetu, neliko be pėdsako. Štai A. Naimanas ir tapo tuo tiesioginiu Sergejevų pažindintoju su Brodskio poezija. Kaip tyčia jis buvo atsivežęs į Palangą didoką šūsnį mašinėle išspausdintų Brodskio eilių, suprantama, niekur spaudoje ligi tol nepasirodžiusių, tad sėdėdami Palangos kopose priešais jau spėtą pamilti Baltiją skaitė Brodskio eiles. Kokį įspūdį tada tos eilės paliko L. Sergejevai, kaip jas prisimena prabėgus kone pusšimčiui metų?