Lietuvai Brodskis buvo ir lieka savas poetas

Pasak L. Sergejevos, tada daug kas rašė eilėraščius, ypač jaunimą veikė postalininio laikotarpio pokyčiai šalies gyvenime, su „chruščioviškuoju atlydžiu“ prasidėjęs santykinio laisvėjimo periodas. Tuose J. Brodskio eilėraščiuose, kaip iš laiko nuotolio prisimena L. Sergejeva, buvo perteikta jauno miesto žmogaus jausena, bet buvo ir tokių eilių, kurių ligi Brodskio nerašė niekas. Ypač jaudino poeto stambesnės formos kūriniai, pasak L. Sergejevos, „ilgieji“ eilėraščiai, tokie kaip Jevgenijui Reinui dedikuotas Kalėdinis romansas, arba ne tokie ilgi – Aš apkabinau šituos pečius. Tų eilių priblokštas Andrejus Sergejevas tada pasakė: „Tokios jėgos niekas iš dabarties poetų neturi, tai tikras rusų XVIII amžius“.

Vėliau, kai jam teko susipažinti su pačiu tų eilių autoriumi, paaiškėjo, kad išties XVIII a. rusų poezijos galia, Gavrila Deržavinas, Vasilijus Kapnistas panašiai jaudino ir J. Brodskį, ir A. Sergejevą.

Tomui Venclovai nepatiko, bet...

Kitoks buvo pirmasis Tomo Venclovos santykis su J. Brodskio eilėraščiais. Priminsime, nors apie tai buvo rašyta.

Pirmą kartą T. Venclova išgirdo J. Brodskio pavardę ir jo eiles Maskvoje lankydamasis pas vieną pogrindžio tapytoją. Buvo įsimintina diena – nuo plaučių vėžio tą dieną mirė Borisas Pasternakas. Vadinasi, 1960 m. gegužės 30-oji. Simboliška sutaptis, nors apie didžio poeto mirtį to vakaro dalyviai nežinojo, išgirdo tikriausiai jau kitą dieną. Tada niekam nė į galvą nešovė, kad vienam poetui išėjus į amžinybę jo vietą literatūroje užims šis poetas, tuo metu dar tik dvidešimtmetis. Ne iš karto užims, daug įvykių turės prieš tai įvykti Brodskio ir daugybės kitų žmonių gyvenime.

Tą pirmąjį kartą J. Brodskio eilės T. Venclovai nepatiko, o ir kodėl turėjo patikti aštuoniolikmečio, ir dar jaunesnio už jį, poezija? Tačiau Tomas prisimena, ką tuo metu klausydamasis pagalvojo: „Tas poetas rašo blogai, bet jis rašys labai gerai, nes turi charizmos, kurios neturi niekas iš jo amžininkų“.

Pastebėsime, kad Venclova pirmą kartą Brodskio eiles išgirdo bent trejais metais anksčiau nei Palangos kopose jo eiles skaitė Sergejevai. Jei pamėgintume gilintis, pamatytume, kad visi tie įvykiai siejasi, persipina keistais priežastiniais ryšiais ir kartais stebina sunkiai paaiškinamais sutapimais – tarsi kokia neatpažinta jėga bandytų suvesti tokius skirtingus ir kartu labai panašius žmones.

Visai kitą įspūdį patyrė T. Venclova, kai pirmą kartą išgirdo patį J. Brodskį skaitantį savo eilėraščius. Tai vyko pirmojo jo atvykimo į Vilnių metu, 1966 m. rugpjūčio pačioje pabaigoje Katilių bute, tačiau būtų ne visai teisinga per toli užbėgti į priekį.

Likimo pasitikti

Ką reiškia atpažinti tikrą poetą, jeigu geros, blogos ir vidutiniškos poezijos srautas liejasi ant galvos, bent jei vartaliojiesi tam tikroje, pavadinkime, literatūrinėje ar kultūrinėje aplinkoje? Ką reiškia atpažinti tikrą meną iš daugybės kūrinių, tarp kurių juk gali rasti ir netyčinio epigonizmo, ir begėdiško mėgdžiojimo, neretai imitavimo, o kartais ir šaipymosi iš pernelyg patiklaus žiūrovo? Klausimai pernelyg sudėtingi, kad lengvai išrištume. Palengvindami sau užduotį prisiminkime, kaip vyko Josifo Brodskio kaip išties didelio masto poeto, tegu dar pakankamai jauno, pavadinkime, atpažinimas, palaipsnis įvedimas į savaip poezijos Olimpą, tiesa, iš pradžių labai ribotoje, išskirtinių vertintojų aplinkoje.

1963 m. pabaigoje Sergejevai iš Anos Achmatovos išgirdo, kad virš Josifo Brodskio galvos Leningrade tvenkiasi debesys, todėl Josifą reikia kuo ilgiau užlaikyti Maskvoje. Poetui sparnų nepakirpsi, geriau jau jam duoti darbo, todėl A. Achmatova ir paprašė A. Sergejevo, kad šis jos globotiniui kokio nors literatūrinio darbo, gal vertimų, sugalvotų. Tuo metu A. Sergejevas sudarinėjo Australijos XX a. poetų antologiją. Ir štai 1964 m. sausio 3-iąją atsivėrė Sergejevų buto Maskvoje durys, o tarpduryje besišypsantis plačiapetis rusvaplaukis gražuolis su neįtikėtinai šlakuotu veidu net viduržiemį. Toks jis tą akimirką pasirodė Liudmilai Sergejevai. Ir jeigu iš visos šios charakteristikos išmestume žodį „plačiapetis“ ir jo vietoje įdėtume „mažo ūgio“, tai, ko gero, tiktų Aleksandrui Puškinui apibūdinti. Su svečiu pribuvėliu, pasirodo, buvo labai lengva bendrauti, kaip kad būna su bet kuria tema galinčia kalbėtis asmenybe. J. Brodskis buvo būtent toks žmogus, tik prie visos šios skubotai sumestos charakteristikos nereikėtų pamiršti pridėti ir dar vieno reikšmingo (bent jau ponios Liudmilos lūpose) apibūdinimo – simpatiškas ar net labai žavus jaunas poetas. Jeigu būdavo pakilime, galėdavo sužavėti bet ką. Bet tai jau charakteristikos detalė iš tolesnio bendravimo.

Pirmas Brodskio vizitas Sergejevų bute tęsėsi apie pustrečios valandos ir to pakako, kad šeimininkai pirmo įspūdžio charakteristiką praturtintų dar keliais apibendrinimais. Šis 23-ejų metų vyrukas neabejotinai labai protingas ir apsiskaitęs, gerai susipažinęs su rusų ir angliškai rašančiųjų poetų kūryba. A. Sergejevas pagyrė jam patikusius Brodskio eilėraščius, kuriuos skaitė Palangos kopose, o šis nepamiršo pagirti buto šeimininko išverstųjų amerikiečių poeto Roberto Frosto (1874–1963) eilėraščių. Tai nebuvo vien galantiškas gestas, mandagaus svečio ir korektiško šeimininko lankstymasis vieno prieš kitą. Brodskis pasakė jau trejus metus gyvenąs Frostu, mano jį esant genialiu ir geriausiu Amerikos poetu. Andrejus, kuriam visai nebuvo būdingas sentimentalumas ar pabrėžtinas jausmingumas, čia pat kuo nuoširdžiausiai apkabino Josifą kaip savo dvasios bendražygį. Jį buvo galima suprasti.

Mat Andrejus jau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos vertė R. Frosto eilėraščius į rusų kalbą, pats būdamas ne tik poetas, bet ir anglų kalbos puikus mokovas, suvokė, koks tai puikus, gilus, retos išminties poetas. Tačiau kai A. Sergejevas bandė R. Frosto eilių vertimų pasiūlyti vienai ar kitai redakcijai, nė vienai nereikėjo. Net žurnalo Inostrannaja literatura redakcijoje, kuri spausdindavo A. Sergejevo vertimus, nuo R. Frosto raukėsi. Įsiminė atsakingojo sekretoriaus Rozencveigo žodžiai: „Tas jūsų Frostas apie morkytes ir zuikučius rašo – kam visa tai gali būti įdomu.“

J. Brodskis buvo ne tik tas žmogus, kuriam visa tai buvo įdomu, bet jau spėjęs kartą ir visam laikui „susirgti“ Frostu. Tos poetinės intuicijos, apsiskaitymo, deja, kartais paprasčiausios literatūrinės klausos labai stigo to meto „literatūrinio fronto“ darbuotojams. Tik kai Robertas Frostas į Maskvą atvyko kaip JAV prezidento Džono Kenedžio pasiuntinys, SSRS Rašytojų sąjungos bonzos puolė ieškoti A. Sergejevo – staiga prireikė jo padarytų Frosto vertimų. Tada jie buvo išspausdinti, paskui vėl nereikėjo.

Grįžkime į 1964-ųjų sausio 3-iąją, kai Brodskis susitiko su Sergejevais, ėmė mintinai skaityti Frosto eilėraštį Malkos. Turėdamas stebėtiną atmintį citavo ne tik A. Sergejevo Frosto vertimus, bet ir jo išverstus Džeimso Džoiso (James Joyce, 1882–1941), kitų angliškai rašiusiųjų poetų vertimus.

Antras poetas, kuris J. Brodskiui buvo vartai į platųjį poezijos pasaulį – amerikietis Wystanas Hugh Audenas. Praeis aštuoneri metai, priverstas apleisti Sovietų Sąjungą Brodskis parašys W. H. Audenui ir R. Frostui skirtus puikiuosius esė. Esė Liūdesys ir protas Brodskis parašys stebėtiną dalyką: amerikiečiai nesuvokia Roberto Frosto, neįsigilina į genialias jo eiles, o jis, rusų poetas, mėgina amerikiečiams parodyti, koks tai nepaprastas poetas.

Garsiojoje savo prakalboje 1987 m., priimdamas Nobelio literatūros premiją, J. Brodskis paminės šias dvi užsienio poetų pavardes – W. H. Audeno ir R. Frosto. Iš rusų poetų J. Brodskis paminėjo O. Mandelštamą, M. Cvetajevą ir A. Achmatovą.

Bet tai vyks 1987 m., o ta stebėtina dvasios bendrystė su Sergejevais – per Audeną, Frostą – vyko vos prasidėjus 1964-iesiems. Tie metai atneš svarbius pokyčius J. Brodskio gyvenime, o metams vos prasidėjus Sergejevai darė viską, kad Brodskį sulaikytų kuo ilgiau Maskvoje, kaip kad prašė Ana Achmatova. Sergejevai pasiūlė J. Brodskiui kambarį – tegul pagyvena, rašo, verčia, užsiima kuo šis nori. Brodskis pasakė ne. Jis turi problemų su mylima moterimi, todėl jam būtinai reikia grįžti į Leningradą. Tuos žodžius pasakė ramiai, bet taip neatšaukiamai tvirtai, kad Sergejevams tapo aišku: tai vidujai visiškai nepriklausoma asmenybė ir niekas jos nesustabdys.

Josifas Brodskis veržėsi pasitikti savo likimo, vienintelio ir iš aukščiau duoto.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas