Žalio vario dureles veriant

Už aukštesnę pramogos pakopą

ML. Kaip vertinate pramoginę muziką – kaip žemesnį muzikinio meno laiptelį? O gal tai irgi vertybė, klausytojo atgaivos nuo kasdienės rutinos ir problemų forma?

D. Sadauskas. Kuo daugiau skaitai, mokaisi, kuri, tuo mažiau tenkina banali pramoga. Tiksliau kalbant – pradedi kitaip suvokti ir pačią pramogą. Ta pati gera nuotaika, linksmumas, optimizmas atsiranda ne muzikiniuose „kvaišaluose“, bet aukštesnės kokybės muzikoje ar literatūroje. Tai lyg aukštesnė pramogos pakopa, teikianti pasitenkinimą ir poilsį.

ML. Ir pramoga gali būti intelektuali.

D. Sadauskas. Manau, taip. Kartą padainavau linksmų dainų, viena klausytoja po pasirodymo sako: „Nemaniau, kad Sadauskas dainuoja ir linksmus dalykus“. Neseniai teko dalyvauti dailininko Jono Daniliausko parodos atidaryme, įžangai padainavau liaudies dainą Vai žydėk, žydėk, nes ir Daniliausko kūryboje to liaudiškumo pakanka. Žvelgdamas į jo paveikslus dainavau daugiau liaudies dainų – liūdnų, tragiškų, linksmų, kurios tarsi visai netikėtai nužengė iš dailininko paveikslų. Liaudies dainos tarsi spontaniškai atsiliepė į Jono Daniliausko tapybą.

ML. Puiku, jeigu liaudies dainoje pavyksta laiku ir vietoje rasti tuos jaudinančius atitikmenis, kurių yra ir mūsų dabarties dailininkų kūryboje. O kad liaudies dainų kartais archajiškuose įvaizdžiuose, simboliuose, savaip semantiniuose ženkluose užkoduota gili išmintis, tautos etine ir estetine vertybių sistema tikriausiai mažai kas abejoja. Tik mums patiems dar reikia priaugti iki savo tautos liaudies mene slypinčių dvasios lobių, pajusti savo tautos gilią išmintį, kartais nenusileidžiančią išmoningiausioms filosofijoms.

D. Sadauskas. Liaudies dainą, pavyzdžiui, iš J. Basanavičiaus užrašytų, galima padainuoti kad ir penkiais variantais.

ML. Tik ar nenusibos klausytojams?

D. Sadauskas. Nenusibos. Kartą koncerte pasakiau klausytojams, kad dainuosiu tą pačią liaudies dainą skirtingai, vis naujomis potekstėmis. Iš tiesų įdomiai pavyksta.

ML. Tos potekstės slypi liaudies dainoje, o gal Jūs pats jas kuriate atlikimo metu?

D. Sadauskas. Galimas dalykas, tose dainose tos potekstės užkoduotos, kai kuriose galima jų atsekti ne vieną. Paprastai dainininkas dainuoja pagal vieną interpretaciją. Man kaip tik rūpėjo klausytojams atskleisti, kad vienas, kad ir labai vykęs atlikimas, neišsemia visų dainoje glūdinčių poteksčių. Kaip sakė Justinas Marcinkevičius, meno kūrinys – tai kambarys, kurį norint atrakinti ir įeiti pirmiausia reikia rasti raktą... Jeigu pavyksta tą raktą aptikti, jau esi tame kūrinio „kambaryje“. Yra ne tik kūrinys, bet ir tu jame esi, o būdamas gali kurti.

ML. Jau esi ne šiaip prašalaitis ar svečias, bet iš vidaus gali kūrinį suvokti?

D. Sadauskas. Taip, tada gali kūrinį perteikti visai netikėtu rakursu.

　Kas užkuria kūrėją

ML. Visada labai įdomu, kaip kūrėjas imasi improvizacijos ir kaip pats tą procesą aiškina. Labai dažnai nesugeba, nesiryžta arba nenori aiškinti. Todėl įdomu išgirsti apie Jūsų patirtį. Jeigu ryžtatės improvizuoti, tai atliekate spontaniškai, kaip kad įvyko prie Jono Daniliausko paveikslų, o gal improvizacijai rengiatės kaip atsakingam uždaviniui, savaip egzaminui?

D. Sadauskas. Tam tikrą pradinį sumanymą visada turiu, bet pats atlikimo aktas juk taip pat kūryba. Atliekant kūrinį kyla ir savaiminių interpretacijų. Apskritai visa kūryba ateina iš Dievo, o įgyvendini savo darbu – bent taip galvoju. Kūryba nuo žodžio „kurti“, o kas žino, kaip ir kas ten tave užkuria. Labai daug priklauso nuo situacijos, publikos, aplinkos.

ML. Grįžkime prie kompaktinių plokštelių „Esi gyva pilis“. Kaip pavyko atskleisti Lietuvos istoriją muzikoje?

D. Sadauskas. Šis kompaktinių plokštelių komplektas skirtas Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui, Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 20-osioms metinėms. Pradedu muzikiniu kūriniu Mindaugo dvasia (muz. V. Klovos, ž. D. Remio) ir baigiu Paskutinių lietuvių malda (muz. A. Martinaičio, J. Žemkalnio eilės). Ta malda nepabaigiama, nes patys sau ir esame paskutiniaisiais lietuviais. Ir kiekviena būsimoji karta bent jau sau pačiai bus paskutiniaisiais lietuviais.

Tarp paminėtųjų dviejų kūrinių telpa dar 35 kūriniai. Vieni labiau mėgstami ir plačiau dainuoti, kiti – mažiau. Štai kad ir Prano Puskunigio Daina apie senovę buvo klausytojų mėgiama ir gan dažnai skambėdavo, o ją į plokštelę įtraukiau, nes dainoje įvardijama senovė – kaip simbolis. Tematikai labai tiko.

Taip pat dainuoju Silvestro Valiūno (1787–1831) baladę Birutė. Tai pirmasis iš valstiečių kilęs Lietuvos poetas ir rašytojas, kuris Vilniuje ketverius metus mokėsi Vyriausioje seminarijoje prie Vilniaus universiteto, bet kunigu netapo. Grįžo į tėviškę, palaikė ryšius su lietuvių inteligentija ir to meto literatūriniu judėjimu. 1957 m. išleistoje Lietuvių literatūros chrestomatijoje tvirtinta, kad mirė skurde ir vienišas. Bet 1986 m. išleistoje Lietuvių literatūros chrestomatijoje jau rašoma, kad S. Valiūnas dalyvavo 1831 m. sukilime ir žuvo.

Autentiško Birutės teksto neišliko, tačiau yra 1824 m. Dionizo Poškos padarytas nuorašas, esantis jo rankraščių ir užrašų rinkinyje Bitelė Baublyje. Atlieku jau kitą dainos variantą, kuris buvo paplitęs liaudyje. Šį variantą 1842 m. paskelbė Liudvikas Jucevičius, o muzikinį variantą pagal Jucevičiaus tekstą Kartenoje užrašė Petras Skrodenis. Man šis variantas pasirodė priimtiniausias.

Šiuo atveju nesistengiu parodyti savęs, man esminis dalykas – kūrinys. Aišku, gerai, jeigu gali parodyti balso grožį, techniką, vokalinius duomenis, bet labai rezervuotai. Vis dėlto balsas, instrumentas turi patraukti, neatstumti, klausytojas turi jausti, kad atliekamas kūrinys paremtas dainininko protu, širdimi ir kvėpavimu. Jeigu protą atimsi, liks tik balsas. Italų dirigentas Arturas Toskaninis yra pasakęs: „Jeigu dainininkas išdainuoja mano tylą, aš juo tikiu“.

ML. Tai subtilumo, vidinės kultūros ar muzikinės erudicijos išdava?

D. Sadauskas. Visa, ką išvardijote.　

Vytautas lenkia karalių Mindaugą

ML. Naujoje kompaktinėje plokštelėje didžiajam kunigaikščiui Vytautui skirti net keturi kūriniai. Gerokai lenkiamas karalius Mindaugas.

D. Sadauskas. Tai Vytauto monologas iš V. Budrevičiaus nebaigtos operos Žalgiris (G. Astrausko libretas), Vytauto arija iš V. Klovos operos Du kalavijai (Žalgiris) pagal J. Mackonio libretą ir daina Vytauto dvasia (muz. V. Juozapaičio, ž. A. Dabulskio). Atskira vieta tenka Prutenoje išspausdintai L. Rėzos baladei Ona ir Vytautas (išvertė V. Bložė, melodija J. Vyliaus). Kilo nemažai klausimų, kaip išspręsti muzikinį Vytauto personažą baladėje Ona ir Vytautas, panaši problema kilo interpretuojant S. Valiūno Birutę. Pamėginau įrašyti autentiškas Baltijos jūros šniokščiančias bangas, kurios sudaro foną atliekant S. Valiūno Birutę, o minint Birutę nuskamba senovinės kanklės.

Siekdamas perteikti Onos ir Vytauto personažus L. Rėzos baladėje niekur neradau užrašytos melodijos. Sužinojau, kad etnografas J. Vylius iš Marijampolės šiam kūriniui yra pritaikęs melodiją. Ta melodija man pasirodė pernelyg paprasta ir gal net mažai tinkama tokia prakilniai baladei. Vis nedavė ramybės mintis, ką reikės daryti. Girdžiu skambant V. A. Mocarto operos Figaro vedybos pagrindinį motyvą. Toks paprastas, o juk aukščiausias Mocarto kaip kompozitoriaus pakilimas. Vadinasi, paprastume kažkas slypi. Apsisprendžiau pasinaudoti J. Vyliaus melodija, bet paprašiau modernaus kompozitoriaus Vytauto Barkausko, kad jis sukurtų muzikinį Krėvos pilies ir kalėjimo įvaizdį. Kunigaikštienė Ona savo drabužius atiduoda Vytautui ir šis pabėga iš kalėjimo. V. Barkauskas sukūrė dramatišką muzikinį Krėvos pilies vaizdą – tada galėjau imtis išdainuoti baladę.

Kiekvienam kūriniui reikia savojo rakto, norint prie jo prieiti. O tam tenka gerokai įsigilinti į kūrinio tekstą, pastudijuoti epochą.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nauja kompaktinė plokštelė „Esi gyva pilis. Lietuvos istorija muzikoje“. 2010 m.

Danielius Sadauskas – lietuviškos dainos propaguotojas

Kompozitoriaus Vytauto Klovos 1998 m. Danieliui Sadauskui dedikuotas kūrinys „Loreta“ (skirtas 1991 m. sausio13-ąją žuvusiai Loretai Asanavičiūtei)

Danielius Sadauskas interviu metu „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje. 2010 m. birželis

Su kompozitoriumi Vytautu Klova, 1998 m. Iš D. Sadausko asmeninio archyvo