Mylėjęs Lietuvą ir iš arti, ir iš toli

Patriotiniame žygyje ėmęsis garbingos tautai reikšmingų vertybių kolekcionavimo misijos, V. Dargužas nebuvo atsiskyrėlis vienišius, tik į tų vertybių paieškas ir įsigijimą fanatiškai įnikęs individualistas. Jis – visuomeniškai aktyvus lietuvybės fronto dalyvis, ryški veikliosios išeivijos figūra. Glaudžiausi jo kontaktai buvo su Šveicarijoje prisiglaudusiais Lietuvos veikėjais, kuriems jis moraliai ir materialiai padėjo, iš kurių ir pats sėmėsi dvasios stiprybės, su kuriais ėmėsi bendro veikimo. Likimo keliai jį suvedė su buvusiu Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Juozu Eretu, bičiulystės gijos jungė su dailininkais Juze Katiliūte ir Gabrieliumi Stanuliu, kurių paveikslų perdavimu Lietuvai rūpinosi, gydytojo Jurgio Steponavičiaus šeima, kunigu dr. Jonu Juraičiu, diplomatu Albertu Geručiu, mikrochirurgu prof. A. Naraku ir kitais Šveicarijoje prieglobstį radusiais garbingais tautiečiais. Kartu su kitais lietuviais organizuoja Šveicarijos Lietuvių bendruomenės Berno skyrių, eina bendruomenės vicepirmininko (1981–1990 m.) ir pirmininko (1991–2002 m.) pareigas, 1999 m. išrenkamas Garbės pirmininku. Palaikomi ryšiai su aktyviais kituose pasaulio kraštuose apsigyvenusiais lietuviais, įsijungiama į Pasaulio Lietuvių bendruomenės veiklą, bendraujama su iškiliausiais jos veikėjais – Broniumi Nainiu, Vytautu Kamantu, prof. Vytautu Bieliausku, Milda Lenkauskiene, Laima ir Algirdu Stepaičiais, Valdu Adamkumi ir kitais. Anot paties V. Dargužo, jie „savo pavyzdžiu rodė ir mokė branginti tautines vertybes, išlaikyti gyvą tautą svetur“.

Jaukiuose Dargužų namuose Hiunibache labai dažnai girdėti lietuvių kalba, nes jie atviri čia mėgstantiems užsukti ne tik Šveicarijoje gyvenantiems tautiečiams. Kad namuose svečiuojasi lietuviai, žino visa apylinkė: Dargužų kieme iškeltos abi – Šveicarijos ir Lietuvos – vėliavos. Atgimimo ir atgautos nepriklausomybės metais čia netrūksta svečių iš Lietuvos – ir pavienių, ir grupėmis atvykstančių. Tie namai tampa tarsi lietuvių atstovybe Thune, nes retas Šveicarijoje pabuvojęs Lietuvos žmogus nejaučia noro ir pareigos čia užsukti. Pabuvojo tuose namuose daugybė atgimstančios Lietuvos įžymybių – menininkų, rašytojų, mokslininkų, žurnalistų, politikų. Ne vienas iš jų čia praleido ir ilgesnį atokvėpio ar kūrybos laiką, rūpestingai globojamas ne tik paties šeimininko, bet ir ypatingo šiltumo jo gyvenimo draugės Ruth, kuri taip pat labai daug pasidarbavo organizuojant labdarą sunkiai besiverčiantiems Lietuvos žmonėms bei Punsko krašto Lenkijos lietuviams. Jai už šį kilnų triūsą taip pat buvo suteikta Lietuvos pilietybė ir aukštas valstybės apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Riterio medalis.

Vaclovas ir Ruth Dargužai finansiškai ir kitaip parėmė ne vieną gerą iniciatyvą, švietimo įstaigas, visuomenines organizacijas, taip esmingai prisidėdami prie atgimusios Lietuvos stiprėjimo. Muzikos ir meno biblioteka Vilniuje džiaugiasi puikiu muzikos plokštelių rinkiniu, Lietuvos veterinarijos akademija dėkinga už jos bibliotekai padovanotus vertingus leidinius ir dalyvavimą Lietuvos veterinarijos redkolegijoje. Nelieka pamiršti ir gimtieji Voveriškiai – čionykštės mokyklos geriausiai besimokančiam mokiniui skiriama kasmetinė stipendija, mokyklai padovanojama daug vertingų knygų, dokumentų.

Po nepriklausomybės paskelbimo Vaclovas ir Ruth Dargužai – dažni svečiai Lietuvoje. Vaclovas savo akimis regi pokyčius, supranta rūpesčius, gilinasi į jos problemas. Išgyvena dėl nesėkmių, kartu su visais piktinasi dėl nevykusių valdžios sprendimų ar skandalingų aferų, džiaugiasi dėl akivaizdžių pozityvių poslinkių. Tačiau nepalaiko pesimizmo, ir tiems, kurie jam pasiduoda, kantriai aiškina, kad valstybės atstatymas – sunkus ir dramatiškas vyksmas, kad nėra ko tikėtis lengvų pergalių, kad reikia pastebėti ir stengtis suvokti pozityviuosius permainų momentus, įžvelgti optimistiškai nuteikiamą jų kryptį ir rezultatus.

Paskutinį kartą abu Dargužai Lietuvoje lankėsi 2004-aisiais. Tas apsilankymas buvo ypatingas. Viešnagės tų metų vasarą metu buvo pristatyta Vilniaus universiteto leidyklos išleista Vaclovo Dargužo atsiminimų knyga Mylėsi Lietuvą iš tolo.... Pats knygos pavadinimas, kuriam panaudoti Bernardo Brazdžionio eilėraščio žodžiai, pasako, kad ir toli nuo Tėvynės gyvenant galima jos neprarasti ir ją mylėti, o knygos turinys atskleidžia, kaip galima dirbti jai už tūkstančių kilometrų, už aukštųjų Alpių.

Neliko skolingas V. Dargužas ir tai šaliai, kurios prieglobstyje prabėgo ir visas darbingasis jo gyvenimas, kurią jis laikė antrąja savo Tėvyne, kurią labai vertino už demokratišką jos politiką, už žmonių darbštumą, praktiškumą ir nuoširdumą, už suteiktas galimybes jam ir kitiems panašaus likimo žmonėms tvirtai atsistoti ant kojų. Tai šaliai buvo skirta nuoširdi profesinė jo, kaip veterinarijos gydytojo, tarnyba, kuri tęsėsi nuo studijų Berno universitete baigimo 1949 m. iki 1995 m., kol sūnui Gabrieliui perdavė paties 1957 m. įsteigtą vieną iš moderniausių Thune veterinarijos klinikų. Thuno apylinkėse gerai žinomas ir didžiai už savo darbą vertinamas veterinarijos specialistas Vaclovas Dargužas, čia labiau žinomas kaip Andreas Hoferis, tapo ir visuomeniškai aktyviu Thuno piliečiu. Žmonės jį išrenka į miesto parlamentą, kuriame darbuojasi dešimt metų, dirba kitose kantono institucijose, tampa prekybos bendrovės Pro Balticum, Kiwani klubo ir kitų visuomeninių organizacijų nariu. Per šias organizacijas, ypač per Kiwani klubą, kuriame buvo susibūrę daugelis įtakingų ir turingų žmonių, stengiamasi kelti ir Lietuvos nepriklausomybės klausimą, organizuoti paramą jos žmonėms. Tokia šio klubo parama ypač ryški tapo po nepriklausomybės atkūrimo. Rengiami Lietuvos atlikėjų koncertai, globojamos iš Lietuvos atvykstančios politikų delegacijos, padedama susitikti su Šveicarijos valdžios atstovais, kitaip remiama atsikurianti valstybė. Bendravimo su Kiwani klubu dėka Vilniaus universiteto Santariškių ligoninei buvo padovanotos dvi modernios kraujo tyrimo laboratorijos, šio Universiteto chemikus taip pat pasiekė vertinga mokslo tyrimams reikalinga aparatūra, o Kauno kartografijos institutą – Žemės paviršiaus matavimo įrenginiai.

Dirbdamas Šveicarijos institucijose, reikšdamasis kaip šios šalies politikas, V. Dargužas taip pat nemažai nuveikė. Ypač daug prisidėjo prie istorinio paveldo išsaugojimo ir panaudojimo dabarties poreikiams, savo svarų žodį tarė krašto gamtosaugoje. Teko matyti vieną iš nuostabiai atrodančių istorinių Thuno miesto pastatų, kurį vietos politikai jau buvo numatę nugriauti ir kuris nemenkų Thuno parlamentaro V. Dargužo pastangų dėka išliko, buvo restauruotas ir pritaikytas miesto reikmėms. Vos ne legenda tapo miško pakraštyje netoli Dargužų namų ošiančio galingo ąžuolo padėka už išgelbėjimą nuo miškotvarkininkų pjūklo: tasai ąžuolas vėjuotą naktį prie namo durų pamėtėjęs savo šaką su gilėmis (to ąžuolo paunksmėje teko laimė pasėdėti).

V. Dargužas nusipelnė ir Šveicarijos etnokultūriniam paveldui. Versdamasis veterinarijos gydytojo praktika ir lankydamasis valstiečių sodybose jis susidomėjo ir susižavėjo senaisiais baldais. Daug jų išgelbėjo nuo pražūties: mat valstiečiai senaisiais rakandais ėmė atsikratyti ar jais krosnis kūrenti, vietoj jų – naujais apsistatyti. V. Dargužas juos įsigydavo, restauruodavo. Iš jo rankų vėliau tie senoviniai baldai patekdavo į muziejus, nemažai jų susikaupė ir namuose. Iš muziejų už tuos baldus gautus pinigus panaudojo pradėtai rinkti žemėlapių kolekcijai. V. Dargužo sukauptas baldų rinkinys buvo nufotografuotas ir dalis nuotraukų skelbta enciklopedijoje Menas ir kultūra Berno kantone (Kunst und Kultur im Kanton Bern, 1987).

Taigi baigėsi tauraus dvasiškai turtingo žmogaus devynių dešimtmečių kelias, kurio viena atkarpa – Lietuvoje, kita – Šveicarijoje. Pastaroji, ilgesnioji, atkarpa yra tarsi dviguba: jąja nenutrūkusi tebesitęsia lietuviškoji linija, šalia kurios atsirado šveicariškoji. Abi linijos ryškios ir pagal abi išsirikiavę ištikimybę ir meilę abiems šalims spindį veikimo pėdsakai. Tačiau meilė Lietuvai – ypatinga, nepaprasta, nes išbandyta netekimo kančiomis. Paties V. Dargužo žodžiais, „tai meilė Tėvynei. Net ir tada, kai Tau ją likimas lėmė mylėti iš tolo“. Pastaraisiais dviem dešimtmečiais tąja meile Lietuvai atsimokėta ir iš arti.

Vilniečiai su dr. Vaclovo Dargužo palaikais galės atsisveikinti birželio 23 d.(trečiadienį) nuo 17 iki 19 val. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje (Universiteto g. 3).

Daktaras Vaclovas Dargužas tarp savo rinkinių

Vilniaus universiteto Garbės daktaro diplomas

Žemėlapių parodos katalogas

Vaclovas Dargužas su LR prezidentu Valdu Adamkumi Ženevoje. 2001 m.

Vaclovas ir Ruth Dargužai savo namų kieme 

V. Dargužas su Kovo 11-osios akto signatarais Fribūro universitete prie vėliavos su Lietuvos Vyčiumi studentų pagamintos prieš 100 metų ir iki šiol išsaugotos, 2003 m.