Keletas pastabų dėl visuotinės lietuvių enciklopedijos

Albertas Ruzgas

Išleista jau 17 šios enciklopedijos tomų. Informacinių reklaminių straipsnių apie VLE tomus prirašė Vytautas Žeimantas. Recenzuoti buvo tik devyni pirmieji tomai. Niekas neskaito enciklopedijų ištisai, nuo pradžios iki galo, priešingai, naudodamiesi leidiniu susipažįstame tik su atskirų straipsnių tekstais. Tuo tarpu dabar dalykiškai pasidairykime po įvairių tomų puslapius.

Apmaudu, kad VLE nėra aktyvaus laisvės kovotojo mokytojo Stasio Jarmalos (1908–1949) biogramos. Jau pirmuoju sovietmečiu dirbdamas vedėju Lygumų (Pakruojo r.) pradinėje mokykloje, leido ir redagavo pogrindinį laikraštėlį Laisvės trimitas. 1941 m. pavasarį okupacinė bolševikų valdžia buvo įtraukusi jį į trėmimo komisiją, bet Stasys atsisakė joje dalyvauti, drąsiai pareikšdamas, jog trėmimas yra bausmė, ją gali skirti tik teismas. Tokia nepalenkiama mokytojo pozicija labai supykdė vietos komunistinį aktyvą. Tik prasidėjęs Vokietijos ir Sovietijos karas išgelbėjo Stasį nuo represijos.

Netrukus raudonuosius pakeitė rudieji okupantai. Vieną dieną į Lygumų mokyklos kiemą atvyko gestapininkų egzekucinė komanda, surinko Lygumų buvusius komjaunuolius, pastatė prie sienos ir rengėsi juos sušaudyti. Tada mokytojas S. Jarmala drąsiai atsistojo priešais buvusius komjaunuolius ir vokiškai paaiškino, jog jie suklydo, nes buvo per jauni suprasti politiką. Gestapininkas sutriko ir pasitraukė. Taigi, Stasys pasirodė esąs didis mokytojas, didis leituvis, didis žmogus. Dėl šio Stasio akibrokšto naujieji okupantai užsirūstino. Tačiau karo eiga jau krypo ne vokiečių naudai, todėl susidoroti su S. Jarmala jie nespėjo.

Po to nemalonaus susidūrimo su gestapininkais jis persikėlė gyventi ir mokytojauti į Kuršėnų miestą (Šiaulių r.). Čia nepriklausomai Lietuvai atkurti ir kovai su hitleriniais okupantais įsteigė Vytauto Didžiojo sąjungą (VDS), leido nelegalų laikraštėlį Vytis, dalyvavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) pogrindinėje veikloje. Pagaliau ir VDS organizacija įsijungė į LLA sudėtį.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Stasys apie metus laiko praleido partizanų gretose. 1945 m. įsigijo fiktyvius asmens dokumentus Vinco Ulevičiaus pavarde. Todėl netrukus persikėlė gyventi į Šilutės rajoną ir mokytojavo pradinėse mokyklose. 1946 m. rudenį jį paskyrė
Eržvilko (Jurbarko r.) gimnazijos direktoriumi. Ten persikėlė jau su šeima – žmona ir keturiomis dukromis. Šioje gimnazijoje, radęs vienminčių mokytojų, sutelkė keturių asmenų (tarp jų buvo ir jo žmona) pogrindinę grupę, kuri, vadovaujama Stasio, leido net du nelegalius laikraštėlius: moksleiviams skirtą Atžalyną, o suaugusiems – Varpą. Spausdino slaptoje spaustuvėlėje, kurią buvo įsirengę gimnazijos antrame aukšte. 1949 m. liepos mėn. tos pogrindinės veiklos dalyvius – mokytojus ir vyresniųjų klasių moksleivius – suėmė, bet Stasiui pavyko iš areštinės pabėgti. Tuomet jis pasitraukė į Kęstučio apygardos partizanų būrį. Tų pačių metų spalio 29 d. Stasys Jarmala žuvo.

Jurbarko rajono gyventojai gražiai atminė Stasį – žuvimo vietoje iš akmenų sukrovė paminklą su geležiniu kryžiumi ir atminimo įrašu.

Nežinia kodėl Bostone (JAV) išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ nėra Vlado Kaupo biografijos. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje jis studijavo Vokietijoje, gavo mokslo laipsnį. Puikiai mokėjo vokiečių kalbą, todėl išsimokslinęs nesunkiai įsidarbino Vokietijoje ir visą laiką ten gyveno, bet palaikė nuolatinius ryšius su Tėvyne.

1934 m. Klaipėdoje vokiečių kalba išėjo jo studija „Die Presse Litauens“, kurioje apžvelgė mūsų spaudą nuo pirmojo leidinio iki 1904 metų. Medžiagą studijai rinko Miuncheno, Berlyno, Karaliaučiaus, Vilniaus archyvuose. Veikale pateikė daug naujų faktų. Studijos pagrindas yra jo disertacija, kurią 1932 m. įteikė Miuncheno universiteto Filologijos fakultetui, ir už ją gavo filologijos daktaro laipsnį. Studijos pirmąjį skyrių autorius pridėjo vėliau. Beje, ši knyga iki šiol liko neišleista lietuvių kalba.

Iki pirmosios sovietinės okupacijos Vladas nemažai bendradarbiavo Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose – Vaire, Mūsų Vilniuje, Naujojoje Romuvoje, Ūkininko patarėjuje. Daug metų buvo Lietuvos aido akredituotas korespondentas Vokietijoje. Kai Lietuvą okupavo hitlerinė Vokietija ir kai Lietuvoje susiformavo rezistencija, Vladas įsitraukė į Vokietijoje gyvenančių lietuvių antinacinę veiklą, palaikė ryšius su Lietuvos rezistentais.

Deja, užmiršimo banga, prasidėjusi pokariu užsienyje, pasiglemžė Vladą Kaupą ir Lietuvoje. Apie jį trūksta bet kokios informacijos, net VLE nėra jo biogramos.

Raudonieji okupantai sugriovė filosofo ir literato Justino Mikučio gyvenimą ir sveikatą, sužlugdė jo talentą. Todėl jo palikimas yra nedidelis.

Antrojo sovietmečio pradžioje Justinas pradėjo mokytojauti Plungės rajono pradinėje mokykloje. 1945 m.rudenį jį suėmė. Tardydami NKVD sadistai jį vis mušdavo, ypač per galvą, iki apsvaigimo, sąmonės netekimo. Kankintojus turbūt erzino Justino akivaizdus intelektualinis ir dvasinis pranašumas. Sukurpė bylą. Karo tribunolas nuteisė dešimčiai metų kalėti ir penkeriems – ištremti į Kalino Komijos lagerius, ten jis stumdė karučius su akmens anglimi. Jo ryškus pranašumas, matyt, nepatiko ir lagerio saugumiečiams: jie taip pat mušdavo Justiną – ir dažnai per galvą.

Gulaguose iškankintas, jis sirgo psoriaze, avitaminoze, gyveno vilkšunių išplėštais raumenimis, nes bandė pabėgti iš lagerio. Ne kartą laikytas psichiatrinėje ligoninėje po mėnesį ir ilgiau.

Justinas – asmenybė, eruditas, laikėsi katalikiškų pažiūrų. Buvo puikus krikščioniškų šaltinių, istoriografijos, Europos ir Lietuvos istorijos, filosofijos, teologijos, Europos tautų ir lietuvių meno bei istorijos žinovas.

Jo mintimis, savitomis interpretacijomis domėjosi nemažai mūsų intelektualų, kūrybos žmonių – rašytojų, ypač dailininkų, padarė įtakos jų pasaulėžiūrai ir net kūrybai (pavyzdys Vincas Kisarauskas).

Beje, po Stalino mirties sugrįžęs iš kalinimo į Lietuvą, nepatiko kolaborantams, nomeklatūrai, ateistams. Todėl buvo ignoruojamas ir niekinamas. Galėjo įsidarbinti tik šiukšlių išvežėju Vilniaus grąžtų gamykloje.

Tačiau okupantų tarnų pykčiui Justino talentą aukštai vertino ir tebevertina mokslo ir meno žmonės, kūrybinis elitas. Žymūs dailininkai pasirūpino jo atminimo įamžinimu: Vytautas Šerys nutapė Justino portretą, o Petras Repšys sukūrė net tris medalius jam atminti. Priešingai, pasielgė VLE, kai nepateikė Justino Mikučio biogramos.

Retrogradiškos yra lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno biogramos. Štai kas rašoma S. Dariaus biogramoje: „1933-07-15 [Darius] su S. Girėnu pakilo „Lituanicos“ lėktuvu iš Niujorko, perskrido Atlantą ir dėl galutinai nenustatytų priežasčių 1933 07 17 17 val. 36 min. patyrė avariją. Lėktuvas nukrito, lakūnai žuvo“. Adekvatus tekstas yra ir S. Girėno biogramoje. Abiejų biogramų autorė yra Dalė Naujokienė.

Tuo tarpu Lenkijos radijas jau 1933 m. liepos 17 d. paskelbė, kad „Lituanica“ buvo numušta. Kiek vėliau Čekoslovakijoje vokiečių socialdemokratų laikraštis išspausdino išsamų šio aviacijos įvykio aprašymą. Esą „Lituanicą“ pašovė kulkosvaidžio ugnimi slaptai lydėjęs hitlerininkų lėktuvas. Nukritę mūsų lakūnai buvę smarkiai traumuoti, bet dar leisgyviai. Atvykę vokiečiai juos pribaigę revolverių šūviais. Nors hitlerininkai ir naikino savo nusikaltimų žymes, bet jų šiek tiek liko.

Kai į Kauną buvo atgabenti lakūnų kūnai ir numuštasis lėktuvas, užsienio žiniasklaidos informacija pasitvirtino. Prie „Lituanicos“ palaikų sargybą ėjo ir lakūnas Tomas Zauka (1899–1970). Turėdamas laiko ir galimybių Zauka kruopščiai apžiūrėjo „Lituanicos“ lėktuvą ir lakūnų kūnus: rado kulkų skylių lėktuve ir kulkos taką Stasio Girėno kūne.

Nacių okupacijos pradžioje T. Zauka dalyvavo kaip vienas pagrindinių organizatorių paslepiant abiejų lakūnų kūnus. Tomas vadovavo, kai Puntuko akmenyje buvo kalamas paminklas Dariui ir Girėnui. Taip pat nacių okupacijos laikotarpiu jis surengė mūsų transatlantinių lakūnų atminimui skirtų muzikos kūrinių konkursą.

Hitlerininkai savo nusikaltimo nepamiršo, visąlaik stengėsi tą paslaptį išsaugoti. Gestapas, veikdamas okupuotoje Lietuvoje, rinko medžiagą apie T. Zaukos veiklą, pagaliau padarė jo namuose kratą. Tuomkart Tomo namuose nebuvo. Bet rado ir konfiskavo svarbią medžiagą apie S. Dariaus ir S. Girėno žuvimą. Pajutęs pavojų, Zauka po kratos pasislėpė.

Pirmuoju sovietmečiu T. Zaukos šeima buvo įtraukta į vėliau tremtinų žmonių sąrašus, o antruoju sovietmečiu jis buvo kalinamas Komijos lageriuose, mat 1941–1942 m. buvo dirbęs Raudonojo teroro muziejuje Kaune.

1997 metais draugija „Lakūnų kapai“ Kaune išleido brošiūrą „Lakūnas Tomas Zauka“ (tiražas 3 000 egz.), kurioje pasklebtas T. Zaukos veikalas „Soldino paslaptis“. Šioje studijoje pateikti išsamūs duomenys apie S. Dariaus ir S. Girėno žūtį. Pažymėtina, jog brošiūros rankraštį skaitė daugelis įvairių sričių specialistų: dabartinė Seimo narė Dalia Kuodytė, rašytojas ir skulptorius Vytautas Mačiuika, Jūratė Vyliūtė, aviacijos kapitono Igno Vyliaus, lakūnų kūnų paslėpimo iniciatoriaus, dukra ir dar 13 kitų asmenų.

Kai hitlerinės Vokietijos seniai nebėra, kai hitlerininkų nusikaltimas nužudant mūsų lakūnus įrodytas, kai Lietuvoje viešai paskelbta to įvykio tyrimo medžiaga, kartoti pasenusią trafaretinę lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žuvimo versiją yra aplaidu, atsilikėliška.

Toliau. Fizinio lavinimo pedagogo Karolio Dineikos (1898–1980) biograma VLE daug trumpesnė negu sovietinėse enciklopedijose. Be to, joje trūksta svarbių biografinių duomenų. Nutylėta, kad jis buvo savanoris, kad daugelį metų mokytojavo, kad yra redagavęs kelis periodinius leidinius, kad buvo aktyvus blaivybės veikėjas. Tarpukariu parašė 14 knygų (kelios jų su bendraautoriais) ir tik kelias antruoju sovietmečiu. Biogramoje nepaminėta nė viena iš pirmosios Nepriklausomybės metais išleistų knygų, net dviejų dalių „Fiziško lavinimo vadovėlis“ (1927–1929).

Sovietmečiu K. Dineika bet kokioje veikloje, taip pat ir spaudos sferoje, buvo nepageidaujamas. Jis buvo reikalingas vien propagandos reikalams, ypač užsienyje. Sovietinės Lietuvos leidyklose jis susidurdavo su cenzorių ir kitų funkcionierių įžulumu, dviveidiškumu, abejingumu, varinėjimu. Tą nepalankumo barjerą Lietuvos leidyklos paprastai apeidavo išleisdamos knygas rusiškai: jų išėjo (kai kurių po 2–3 laidas) Vilniuje, Maskvoje, Tuloje, Minske.

Nepriimtina, kad pateiktame straipsnyje „Eserai“, svarbiausia, trūksta informatyvesnio lietuviškojo aspekto. Visai neminimas Rusijos eserų negatyvus požiūris į carizmo pavergtų tautų, taigi ir lietuvių, tuometinius laisvės siekius. Net nepaminėta, kad į 1917 m. gegužės mėn. Rusijos Dūmai pateiktą Lietuvos autonomijos projektą eserai ir kadetai nenorėjo nė žiūrėti. 1917 m. rugsėjo mėn. įvyko Rusijos imperijos tautų kongresas, kuris paragino Rusijos laikinąją vyriausybę suteikti lietuviams ir kitoms tautoms nepriklausomybę, bet premjeras eseras Kerenskis tą kreipimąsi ignoravo.

Be to, straipsnyje nutylėta lietuvių eserų veikla Rusijoje ir vėliau – nepriklausomoje Lietuvoje. Sakysim, Jonas Gaidamavičius (1860–1912), vienas Varpo steigėjų, dalyvavo Rusijos eserų veikloje jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. O Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954), gyvendamas Baku mieste (Azerbaidžanas), buvo įstojęs į eserų partiją, net redagavo jų laikraštį Znamia truda, 1917 m. kaip eserų partijos narys buvo išrinktas Baku miesto tarybos tarėju.

Eserai buvo aktyvūs nepriklausomoje Lietuvoje. 1927 m. rudenį socialdemokratai, liaudininkai ir eserai surengė sukilimą Tauragėje, Alytuje, Kėdainiuose, Raseiniuose. 1929 metais studentai eserai surengė Kaune pasikėsinimą į Augustiną Voldemarą (1883–1942). Pirmosios sovietinės okupacijos metais jie laikėsi atsargiai. Tuo tarpu antruoju sovietmečiu ėjo kartu su pavergta tautos dauguma – dalyvavo rezistencinėje veikloje, buvo kalinami, žudomi, persekiojami.

Dar štai kelios pastabos. Sakysim, Balbieriškio miesteliui (Prienų r.) skirtame straipsnelyje derėjo nurodyti, jog senoji vardo forma buvo Barbieriškis.

Straipsnį apie dienraštį Lietuvos aidas parašė dabartinės jo redakcijos darbuotojas, tačiau, deja, pakartojo bostoniškės enciklopedijos klaidą. Šio dienraščio pirmasis leidimo etapas Vilniuje buvo ne 1917–1918 m., o 1917–1919 m. pradžia.

Yra VLE straipsnelių, turinčių keturias eilutes (du ar tris sakinius), o jų autorius nurodytas Vytautas Kubilius. Skaitytojai negali nenustebti, kad minimaliausios apimties straipsneliams rašyti yra trukdomi žymiausi mokslininkai, kūrybos elitas. Antra vertus, niekas negali būti patenkintas radęs savo pavardę po miniatiūriniu straipsneliu. Gal tuos straipsnelius autoriai pateikė kiek ilgesnius, bet redaguojant jie buvo sutrumpinti. Šiaip ar taip, redaktoriai neturi nepaisyti etiketo reikalavimų: rašyti autoriaus pavardę po bet kokio dydžio tekstu netinka.

VLE leidimas artėja prie pabaigos. Todėl kyla natūralus klausimas: kokia ateitis laukia Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro? Tai turi rūpėti ne tik jo vadovams, darbuotojams, bet ir mūsų visuomenei. Juk trūkstamas enciklopedijas ir kitus fundamentalius veikalus gali parengti tik specialus kolektyvas.