Istorikams netrūksta darbo, aiškinantis Žalgirio mūšio peripetijas

Spalio 21–23 d. Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Žalgiris-Griunvaldas-Tanenbergas 1410: karas ir taika vėlyvaisiais viduramžiais“. Tai Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtoji konferencija, kurios organizatoriais be Vilniaus universiteto buvo Lietuvos istorijos institutas, Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje ir Kylio Christiano-Albrechto universitetas.

Tarp konferencijos dalyvių buvo švedų kilmės istorikas Svenas Ekdalis (Sven Ekdahl), kone penkis dešimtmečius dirbantis Vokietijoje, tyrinėjęs slaptąjį Prūsijos valstybės kultūrinio paveldo archyvą, jame esantį Vokiečių ordino ir kitus archyvus. Konferencijoje S. Ekdalis skaitė pranešimą „Šaltinių duomenys apie kariuomenės taktiką Žalgirio mūšyje“.

Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad taktikos klausimai šiame mūšyje yra labai sudėtingi ir beveik neįmanoma į juos išsamiai atsakyti, o esama tyrinėjimo medžiaga pakankamai ginčytina. Todėl gavęs konferencijos organizatorių prašymą šią temą panagrinėti S. Ekdalis prisipažino ne iškart sutikęs, bet nenorėjo „pabėgti iš mūšio lauko“, todėl galop priėmęs pasiūlymą. Konferencijoje pateikė esamų šaltinių apžvalgą, nes išsamesnio tyrimo dar nėra padaryta.

Žinome, kad Žalgirio mūšio planą S. Ekdalis gan išsamiai ir svarbiausia – naujai buvo išnagrinėjęs dar 1963 m., o rengdamasis konferencijai Vilniuje grįžo prie šios temos ir ją papildė naujais tyrinėjimų duomenimis.

Prieš kalbindami Sveną EKDALĮ priminsime, kad jis yra Vilniaus universiteto garbės daktaras ir Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys. 　

Didžiojo magistro sumanymas turėjo lemti Ordino pergalę

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Svenai Ekdali, šioje konferencijoje Jūsų tyrinėjimais dažnai rėmėsi vokiečių ir lenkų istorikai. Atvykę iš kitų šalių istorikai gerokai mažiau rėmėsi ir citavo Lietuvos istorikų darbus, matyt, jie mažiau žinomi Vokietijoje, Lenkijoje ar kaimynynėje Baltarusijoje. Tiesa, šiandien keletą kartų buvo cituotas Stephen C. Rowell, Vilniuje gyvenantis ir dirbantis anglų istorikas. Kaip Jūs pats savo populiarumą paaiškintumėte?

Svenas Ekdalis. Kiti istorikai manimi remiasi todėl, kad esu atlikęs naujus tyrimus, kurių pagrindą sudaro svarbiausias mano radinys Berlyno slaptajame Prūsijos valstybės kultūrinio paveldo archyve, kai tyrinėjau Vokiečių ordino senuosius dokumentus. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pavyko aptikti dokumentą, kuris privertė kitaip pažvelgti į Žalgirio mūšio eigą ir įvykius. Mintyje turiu Vytauto vadovautos lietuvių kariuomenės atliktą manevrą, atvedusį į sąjungininkų pergalę mūšyje.

ML. Buvote cituojamas ne vien dėl lietuvių atlikto manevro, bet ir dėl daugelio kitų klausimų. Susidarė įspūdis, kad daliai vokiečių istorikų esate savotiškas ekspertas, bent jau viduramžių Lietuvos istorijos klausimais. 

S. Ekdalis. Suprantama, nes tuos dalykus nagrinėju savo knygose ir straipsniuose. Ne per seniausiai kai kurie iš jų pasirodė Vilniaus universiteto istorikų periodiniame leidinyje „Lietuvos istorijos studijos“. Išspausdinta tik dalis straipsnių, parašytų remiantis pastaraisiais metais sukauptais duomenimis. Tai pasakytina apie kariuomenių išsidėstymą prieš prasidedant Žalgirio mūšiui, samdinių verbavimą ir kitus dalykus – tuos straipsnius kol kas galėjo skaityti tik Lietuvos skaitytojai. Šiuo metu mane ypač domina politinė padėtis, kuri susidarė mėnuo iki Žalgirio mūšio pradžios.

ML. Istoriografijoje Žalgirio mūšis neatsitiktinai vadinamas didžiuoju mūšiu. O jei taip, tai ne vien Jūsų paminėtas lietuvių taktinis manevras turėjo nulemti Lietuvos ir Lenkijos jungtinės kariuomenės pergalę. Veiksmų visuma, pradedant nuo strateginio plano, kurį 1409 m. lapkritį sudarė Brastoje susitikę Vytautas ir Jogaila, atvedė prie didžiosios pergalės. Kokias esmines Žalgirio mūšio strategines prielaidas reikėtų išskirti? Juk buvo svarbu užsitikrinti mūšiui patogias pozicijas. Kaip tą uždavinį sprendė sąjungininkai?

S. Ekdalis. Atėjo metas permąstyti ankstesnių amžių tyrinėtojų išvadas. Iš mano studijuotų šaltinių susidaro štai koks vaizdas. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės turėjo susitikti Mozūrijoje, žygiuoti į Ordino teritorijos gilumą ir pasiekti Marienburgą, kur planuotas esminis susirėmimas. Šio plano iki galo įgyvendinti nepavyko.Kaip žinome, Žalgirio mūšis įvyko Ordinui tuo metu priklausiusioje teritorijoje į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo (Griunvaldo), Tanenbergo (dabar Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dabar Lodvigovas) kaimų (dabar tai Lenkijos teritorija). 1410 m. ankstyvą liepos 15-osios rytą Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulkai pradėjo žygiuoti iš savo stovyklaviečių, patraukė į būsimos kovos lauką. Prieš pasiekdami Griunvaldą sustojo. Tą pačią naktį Ordino didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno vadovaujama kariuomenė išėjo iš stovyklavietės Lebau žemėje ir turėjo įveikti 25–30 kilometrų kelią, norėdama nustebinti priešininkus ir užimti patogias pozicijas priešais sąjungininkų kariuomenes ir jas užpulti. Tačiau sąjungininkai jau buvo spėję palikti savo lauko stovyklas. Didysis magistras turėjo padaryti didelį lankstą per Frogenau ir pasukti į pietvakarius Griunvaldo link. Taip buvo atkirstas kelias lietuvių ir lenkų kariuomenėms, kurios buvo priverstos ruoštis mūšiui. Vytauto ir Jogailos kariuomenės stovėjo piečiau kelio, vedančio iš Griunvaldo į Liudviksdorfą. Lietuviai su pagalbiniais pulkais užėmė dešinįjį sąjungininkų kariuomenių sparną. Tai buvo sumanus didžiojo magistro manevras, kuris galėjo lemti pergalę.

ML. Bet nelėmė. Kodėl?

S. Ekdalis. Ordino kariuomenei iškilo kliūčių, kurios tapo lemtingomis. Didysis magistras siekė kuo greičiau pradėti mūšį. Po ilgo žygiavimo naktį, ankstyvą rytą kryžiuočių kariuomenė buvo išvargusi, permerkta lietaus, tačiau kol saulė jiems švietė į nugaras dar galėjo kovoti. Varginantis ilgas laukimas kovos lauke, saulei kylant vis aukštyn ir spiginant Ordino kariams į veidus, menkino jų kovines galimybes. Saugesnėse pozicijose miškingoje vietoje įsikūrę sąjungininkai visiškai neskubėjo pradėti mūšį, nes gerai žinojo kryžiuočių stipriąsias puses – gebėjimus staigiai ir labai sėkmingai kontratakuoti priešą. Po kelių laukimo valandų mūšiui pasirengusius šarvuotus riterius ir kitus karius saulė ėmė ne juokais varginti. Drąsaus manevro suteiktų privalumų Ordino kariuomenė pamažu pradėjo netekti.

Ir saulė padėjo lietuviams ir lenkams

ML. Pati saulė lietuviams ir lenkams atėjo į pagalbą. Vokiečiai Jogailai ir Vytautui atsiuntė du kalavijus – kaip raginimą pirmiems pradėti kovą.

S. Ekdalis. Tai buvo daugiau desperatiškas aktas, siekiant paspartinti įvykius. Jogaila ir Vytautas iš pasyvių dalyvių virto aktyviais priešininkais, sugebėjusiais pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis. Todėl kovos veiksmai prasidėjo piečiau kelio, vedančio į Liudviksdorfą, o ne ten, kur tikėjosi didysis magistras. Geografines ir kitas svarbias aplinkybes, kurios mūšio pradžiai ir eigai turėjo didelės svarbos, esu išdėstęs atskirame straipsnyje.

ML. Kaip apibūdintumėte LDK kariuomenę?S. Ekdalis. Apie įvairius pulkus ir jų išsidėstymą mūšio lauke žinome nedaug. Gana įtikinamai šią kariuomenę aprašė „Konflikto (susidūrimo) kronika“, sudaryta tų įvykių amžininko iš Jogailos aplinkos, tad nėra pagrindo juo netikėti. Lietuvos kariuomenę sudarė 40 vėliavų, Lenkijos – 50, Ordino – 52. LDK pulkai sudarė dešinįjį jungtinės kariuomenės sparną. LDK kariuomenėje taip pat buvo ortodoksų, t. y., stačiatikių, ir totorių pulkų. Totoriai buvo musulmonų tikėjimo, todėl Europoje vadinami saracėnais, t. y. pagonimis. Beje, Ordino propagandoje kartais ir lietuviams buvo taikomas toks pavadinimas.

ML. Nežiūrint į tai, kad Lietuva nuo 1387-ųjų metų buvo krikščioniška šalis.

S. Ekdalis. Taip, bet Ordino politikoje buvo siekiama diskredituoti lietuvius, jie buvo kaltinami, kad naudojasi nekrikštų paslaugomis ir patys tik apsimeta krikščionimis.

Ordino kariuomenė išsirikiavo trimis linijomis. Prieš Vytauto kariuomenę stovėjęs kairysis Ordino kariuomenės sparnas buvo patogesnėje padėtyje, nes stovėjo aukštėliau. Be Ordino karių toje kariuomenėje buvo nemažai samdytų karių ir Ordino svečių. Jie buvo labiau pasiryžę kovoti prieš Lietuvos, o ne prieš Lenkijos kariuomenę. Prieš fronto liniją Ordinas buvo pastatęs lauko patrankas.

Sunkiau apibūdinti kairįjį sąjungininkų, t.y. Lenkijos kariuomenės sparną. „Konflikto kronikoje“ ji vadinama pirmąja lenkų kariuomene. Reikia manyti, kad joje buvo daug samdytų karių, kviestinių svečių ir pagalbinių dalinių. Priešais lenkų kariuomenę stovėjo dešinysis Ordino kariuomenės sparnas, veikiausiai sudarytas taip pat daugiausia iš samdytų karių ir savanorių. Juos į mūšį vedė Šv. Jurgio vėliavos pulkas. Ši Ordino kariuomenės dalis buvo mažesnė už tą, kuri stovėjo priešais Lietuvos kariuomenės sparną.

Mūšį pradėjo Vytautas

ML. Žinoma, kad ir Vytautas, ir Jogaila turėjo dar ir rezervinius pulkus, kurie atliko svarbų vaidmenį kulminaciniais mūšio momentais.

S. Ekdalis. Tiek Ordinas, tiek sąjungininkai turėjo rezervinius pulkus. Didysis magistras rezerve laikė 15 ar daugiau pulkų už stovyklos ribų. Lenkų metraštininkas J. Dlugošas (1415–1480) minėjo buvus 16 pulkų, o juo rėmėsi ir kiti apie šį mūšį rašiusieji. Jogaila atsargai buvo parengęs daugiau pulkų. Laiku ir sumaniai panaudotas šis rezervas galėjo nulemti pergalę. Dideles rezervines pajėgas buvo parengę Jogaila ir Vytautas, jų įvedimas į mūšį lemiamais momentais didžiajam magistrui buvo didelis netikėtumas.

ML. Mūšį pradėjo Vytautas, o taikusis Jogaila vis meldėsi, norėdamas užsitikrinti Dangaus jėgų pagalbą. O gal apgalvotai demonstravo ypatingą, gal net perdėtą pamaldumą.

S. Ekdalis. Išties duomenys sutampa, kad kovą, užpuldama Ordino kariuomenės kairįjį sparną, pirmoji pradėjo Vytauto kariuomenė. Buvo devinta valanda ryto. Vokiečių metraštininkas Posilgė šį mūšio etapą apibūdina kaip priešmūšį belaukiant Ordino sunkiosios kavalerijos susidūrimo su lenkais. Patrankos spėjo iššauti dvi salves. „Konflikto kronikoje“ tvirtinama, kad patrankų šūviai „mūsiškiams nepadarė jokios žalos“, tai pasakyta apie lenkų kariuomenę. Kaip priešo artilerijos salvės paveikė Lietuvos karius – nepasakyta. Lietuvius pasitiko 24 Ordino vėliavos, prieš lenkus dešiniajame sparne liko 12 vėliavų.

Maždaug valandą lietuviai kovėsi vieni, prieš juos buvo nukreipta ir Ordino trečioji linija. Kol į mūšį nebuvo mestos pagrindinės Lenkijos pajėgos, apie kokį nors manevrą lietuviams buvo sunku galvoti. Kiek vėliau mūšis užsiliepsnojo tarp Lenkijos kariuomenės ir Ordino dešiniojo sparno. Kariuomenės susidūrė slėnyje, kovėsi ietimis ir kalavijais. Taip rašoma „Konflikto kronikoje“, bet tolesnė mūšio eiga neaprašyta. Sprendžiant iš visko, reikalai krypo lenkų naudai.

Abejotinas Jano Dlugošo objektyvumas

ML. O lietuviai susidūrė su kietu riešutu?

S. Ekdalis. Beveik po valandos mūšio tarp Vytauto pulkų ir Ordino kariuomenės kairiojo sparno įvyko tai, kas J. Dlugošo kronikoje „Garbingos Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos“ („Annales…“) pavadinta „lietuvių sprukimu“.

ML. Bet J. Dlugošas niekad neliepsnojo bent kiek didesne meile lietuviams, o savo nemeilę jiems rodė dažnai. Ar turime pagrindo Dlugošu tikėti kaip objektyviu žinių perteikėju?

S. Ekdalis. Šį mūšio etapą gan išsamiai buvau išnagrinėjęs 1963 m., papildomai prie šios problemos sugrįžau 2010 metais. Po valandą trukusių kautynių lietuviai pradėjo trauktis, palikę trims Smolensko vėliavoms pridengti pradėjusių kovą lenkų šoną. Smolensko pulkams vadovavo Lengvenis Algirdaitis, Jogailos brolis. Pavojingiausioje mūšio vietoje ir toliau kovėsi Vytautas. Man pavyko išsiaiškinti, kad priešingai negu teigia Dlugošas, tai nebuvo lietuvių „sprukimas“. Jeigu sprukimo ir būta, tai tik dalies lietuvių kariuomenės, bet tai veikiausiai tariamas bėgimas iš mūšio lauko. Apie tai byloja ir „Konflikto kronikoje“ pateiktas šio mūšio epizodo aprašymas. Pradėję vytis besitraukiančius lietuvius, Ordino samdiniai ir svečiai taip įsijautė į grobio medžiotojų vaidmenį, kad pamiršo mūšyje būtiną discipliną. Pasekmės Ordino kariams buvo katastrofiškos: persekiodami lietuvius jie išardė kovinę rikiuotę ir suteikė galimybę staiga sugrįžusiems lietuvių pulkams apsupti Ordino kairįjį sparną.

Kad buvo būtent šitaip patvirtinimą aptikau Ordino archyve, nežinomo asmens laiške didžiajam magistrui, praėjus keleriems metams po Žalgirio mūšio. Tas asmuo įspėjo nekartoti „didžiajame mūšyje“ padarytos lemtingos klaidos: samdytiems kariams jokiu būdu nesivyti bėgančio priešo karių, kad nebūtų suardyta Ordino karių rikiuotė. Jeigu priešo kariai nulenkia savo vėliavas ir bėga, tai gali būti apsimestinis bėgimas kaip kad įvyko „didžiajame mūšyje“. Laiško autorius rašo apie būtinybę griežtai laikytis karinės drausmės.

ML. Kokie lietuvių daliniai atliko tą puikią namų užduotį – imitavo bėgimą iš mūšio lauko? Beje, Vytautas iš mūšio lauko nepasitraukė net lietuvių pasitraukimo manevro metu! Ir toliau kovėsi pavojingiausiose vietose. Ar tikrai tą manevrą buvo pajėgūs atlikti tik totorių kariai, buvę Vytauto kariuomenės sudėtyje?

S. Ekdalis. Tai galėjo būti totoriai, bet tokią taktiką žinojo, mokėjo ja naudotis taip pat ir lietuviai. Tikrų duomenų apie manevro atlikėjus neturime. Ankstyvuosiuose vokiečių Ordino pranešimuose, kuriuos randame Prancūzijos ir Burgundijos kronikose, rašoma, kad Ordino riteriai šią lietuvių kariuomenės taktiką laikė lemiamu mūšio posūkiu. Kai neva bėgantys lietuviai sugrįžo į kovos lauką ir ėmė supti Ordino kariuomenės kairįjį sparną, tada lenkų kariuomenė veiksmingai parėmė lietuvius. Abiejų kariuomenių veiksmai buvo pavyzdingai suderinti.

ML. Vadinamoji „Bychovco kronika“ būtent tokią Žalgirio mūšio interpretaciją ir pateikia, tarsi priešpastatydama J. Dlugošo mūšio eigos versijai. Panašiuose ginčuose labai svarbu, jei galima remtis nepriklausomu arbitru. Radiniais archyvuose ir savo darbais Jūs šį vaidmenį atlikote.

S. Ekdalis. Bychovco kronikoje pateikta dar iš XV a. kilusi Žalgirio mūšio versija. Pastaraisiais metais ji tapo išsamesnių tyrinėjimų objektu. Esą dėl sunkios lietuvių kariuomenės padėties Vytautas paprašęs Jogailos pagalbos. Jogaila sutikęs ir įsakęs savo pulkams lietuviams padėti. Galėjo būti ir išankstinis pusbrolių susitarimas atlikti tokį veiksmingą manevrą.

Iš „Konflikto kronikos“ sužinome apie Lenkijos pulkų pagalbą lietuviams. Minimi Krokuvos, Sandomyro, Vislicos ir Haličo pulkai, taip pat ir kitų vietovių kariai. Tai galėjo būti pirmas lenkų pulkų įsiveržimas į mūšį, nes ligi tol kairiajame sąjungininkų kariuomenių sparne kovėsi samdytieji kariai ir svečiai. Į pagalbą lietuviams atėję Jogailos pulkai užpuolė apnuogintą Ordino kariuomenės kairįjį sparną ir kovėsi labai veiksmingai, neleisdami sugrįžti Ordino kariams, kurie buvo nusiviję pasitraukusius lietuvius. Kilo arši kova, kurioje buvo daug žuvusiųjų. Taip pat buvo užpulta ir Ordino lauko artilerija.

Visi manevrai baigėsi kraujo puota

ML. Kokių priemonių ėmėsi Ulrichas fon Jungingenas, išvydęs, kad reikalai krypsta sąjungininkų naudai? Žinant, kad tai buvo vienas labiausiai patyrusių karo vadų Europoje, reikėjo laukti veiksmingų atsakomųjų priemonių.

S. Ekdalis. Didysis magistras rizikingai ryžosi į mūšį mesti visą savo kariuomenės rezervą – visus 15 ar 16 pulkų. Tai buvo ėjimas va bank. Tuos pulkus sudarė sunkioji Ordino kavalerija, labiausiai tinkanti kovai atviromis lauko sąlygomis. Šią raitiją sudarė ne vien Ordino kariuomenė, bet ir raiteliai iš Kulmo žemės, taip pat aukšto rango kviestiniai riteriai su palydomis. Vienas iš tokių riterių buvo Diapoldas Kiokericas (Luppold von Kökritz) iš Žemutinės Lužicos. Jis įėjo į istoriją tuo, kad ant aukštumėlės išvydęs blizgančius karaliaus Jogailos šarvus, savo žirgą paragino pentinais, atitrūko nuo kitų riterių ir staigiai užpuolė karalių Jogailą. Nežinia, kuo būtų baigęsi, bet karaliaus sekretorius Zbignievas Olesnickis (Zbignev Oleśnicki) metęs ietį į užpuoliką išmušė jį iš balno ir nukovė. Karalius buvo išgelbėtas, o Zigmantas Olesnickis vėliau tapo Krokuvos vyskupu ir Lenkijos istorijoje suvaidino toli gražu ne paskutinį vaidmenį.

Tuo metu didysis magistras savo kariuomenę vedė per miškelį pietine kryptimi ir pasiekė lemiamą mūšio vietą Griunvaldo kaimo laukuose. Šis puolimas buvo nukreiptas prieš pagrindinius lenkų pulkus ir jų sunkiąją artileriją, kuri taip pat buvo laikoma rezerve ir į mūšį neskubėjo stoti. Galima daryti išvadą, kad iš abiejų pusių veikė pulkai, išsirikiavę pleišto formos rikiuote. Tie pleištai priminė plieno mašinos daromą efektą, bandant pramušti priešo rikiuotę.

Tris kartus didysis magistras savo pleišto smūgiais perskrodė lenkų būrius. Nors Ordino riterių pergalė atrodė visai arti, tačiau lenkai įstengė atsitiesti. Vėl pakilo aukštyn beveik nulinkusi lenkų vėliava, o pavargusius vokiečių riterius iš šonų puolė kiti tokiai įvykių eigai, matyt, pasirengę lenkų pulkai. Kairiajame sąjungininkų sparne darbavosi samdyti kariai, o dešiniajame – į mūšį buvo mesti Lietuvos pulkai iš rezervo.

Išvydę, kad sąjungininkai į kovą įveda vis naujus pulkus, Ordino kariai sumišo, ėmė trauktis, jų vėliavos nulinko. Kilo panika. Ordino kariuomenės likimas buvo nulemtas. Nekritę mūšio lauke pradėjo bėgti savo stovyklos link, imta juos vytis. Pasiekę savo stovyklą, Ordino kariai ir jų talkininkai dar bandė organizuoti kovą statydami užtvaras iš vežimų, bet puolantiesiems sąjungininkams tai buvo tik lengvas grobis. Prasidėjo tikra kraujo puota.

Mūšyje krito apie du šimtus Ordino riterių, priešakyje su didžiuoju magistru Ulrichu fon Jungingenu. Jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė laimėjo savo didžiąją pergalę: iki saulės laidos likus maždaug valandai, mūšio lauke viskas buvo baigta.

Lietuvos karių kraujo kaina

ML. Kaip apibūdintumėte Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių taktiką ir praradimus mūšio lauke?

S. Ekdalis. Lenkų šaltiniuose minimi maži Lenkijos kariuomenės nuostoliai ir nieko nepasakoma apie lietuvių nuostolius. Tai kelia nuostabą. Lietuvių netektys buvo labai didelės, manoma, kad krito apie pusę karių ir samdinių. Kaip žinoma, Jogaila, kiek buvo įmanoma, delsė pradėti mūšį. Tik kai Vytauto kariuomenė ir pagalbiniai lenkų daliniai po valandos trukusios nuožmios kovos išseko, Jogaila metė į mūšį pagrindines lenkų pajėgas. Jeigu vertintume pagal lenkų nuostolius ir baigtinį rezultatą, ši taktika pasiteisino. Lenkai patyrė nedaug nuostolių, bet vėliau šis faktas lenkų propagandoje buvo slepiamas. Todėl įvairių šaltinių duomenys atrodo labai painūs, ypač norint išsiaiškinti įvairių mūšio etapų laiką ir eigą. Tai pirmiausia pasakytina apie J. Dlugošo „Analus“, kuriuose mūšis aprašomas.

ML. Mums nepatinka Dlugošo traktuotės, bet ne kažin ką geriau istorikai turi, tad nuolat grįžta prie Dlugošo.

S. Ekdalis. Įdomu, kad Enėjas Silvijus Pikolominis (Enea Silvio Piccolomini, 1405–1464), tapęs popiežiumi Pijumi II, savo 1458 m. raštuose apie Livoniją ir Prūsiją į Žalgirio mūšio užkulisius pažvelgė remdamasis ne lenkiškais šaltiniais, todėl pateikė nuo J. Dlugošo nepriklausomą Žalgirio mūšio taktikos ir eigos vaizdą.

ML. Vadinasi, Žalgirio mūšio tema neišsemta, tebejaudina istorikus, veikiausiai dar atneš naujų atradimų, kurie mums suteiks džiaugsmo.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: 

D. Šilingo kronikos iliustracija „Žalgirio mūšis“ XV a.

Prof. Svenas Ekdalis Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje

Enėjas Silvijus Pikolominis rašė apie Žalgirio mūšį

Sveno Ekdalio slaptajame Prūsijos valstybės kultūrinio paveldo archyve aptiktas anoniminio autoriaus laiškas, iš kurio paaiškėja, kad lietuvių „bėgimas“ iš Žalgirio mūšio lauko – tai sumanus karinis manevras.

Kauniečio dailininko Vladimiro Kasatkino paveikslas „Žalgirio mūšis“ (1981-1983)