Jonas Jablonskis žymių užsienio kalbininkų akiratyje
Arnoldas PIROČKINAS
Kai 1890 m. Varpe Jonas Jablonskis pradėjo lietuvių bendrinės kalbos tvarkybą, Europos lingvistikoje viešpatavo vadinamoji jaunagramatikių kryptis. Jai, be tokių iškilių kalbininkų, kaip vokiečiai Karlas Brugmanas (Brugmann), Augustas Leskynas (Leskien), Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger), lenkas Aleksandras Briukneris (Brückner), kurie betarpiškai tyrė lietuvių kalbą, priklausė taip pat ir J. Jablonskio dėstytojas Maskvos universitete Filipas Fortunatovas. Tad J. Jablonskiui šios krypties idėjos, principai ir metodai buvo kuo geriausiai pažįstami. Tačiau šiuo metu, kol nėra atidžiau ištirta, būtų per drąsu griežtai pasakyti, ką mūsų kalbininkas yra paėmęs iš jaunagramatikių. Viena aišku, kad, iš pradžių dar mėginęs savo rekomendacijas bendrinei kalbai grįsti lyginamuoju istoriniu metodu, kuris buvo jaunagramatikių pagrindinis instrumentas, veikiai nuo jo atsiribojo ir tenkinosi dabartinės lietuvių kalbos duomenų atranka ir apibendrinimu. Toks atsiribojimas gerokai sumenkino iki XX a. pradžios (Lietuvoje, ko gero, net iki vidurio) dominavusių jaunagramatikių idėjomis grindžiančių savo tyrimus kalbininkų naudojimąsi J. Jablonskio darbais. Todėl, jei lygintume, pavyzdžiui, ryškaus jaunagramatikių atstovo Kazimiero Būgos ir J. Jablonskio citavimo užsienio kalbininkų veikaluose indeksus (santykinius dydžius), pastarasis mūsų kalbos ramstis gerokai atsiliktų nuo pirmojo. Vis dėlto ir J. Jablonskio nėra visiškai aplenkęs žymiųjų kalbininkų dėmesys.
Bene pats pirmasis užsienietis, kurio akis patraukė J. Jablonskio kalbos darbas, buvo čekų kalbininkas Josefas Zubatas (Zubatý). 1873 m. įstojęs į Prahos universitetą studijuoti klasikinės filologijos, kartu mokydamasis vedų, sanskrito ir kelių kitų indų–iranėnų šeimos kalbų, jis susidomėjo taip pat baltų kalbomis. Pirmajame kurse lietuvių kalbos jį mokė privatdocentas Leopoldas Geitleris, visai neseniai lankęsis Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, kur gerai susipažino su lietuvių tarmėmis. Apskritai J. Zubato būta nepaprastai plataus diapazono kalbininko1. 1884 m. jis apgynė habilitacinį darbą Vedų infinityvas, kuris skatino kalbininką toliau domėtis indoeuropiečių sintaksės problemomis. 1891 m. jam suteikiamas indologijos ir lyginamosios kalbotyros ekstraordinarinio profesoriaus mokslinis vardas. Prahos universitete profesoriauja iki 1925 m. Nuo 1923 m. iki mirties 1931 m. jis – čekų mokslų akademijos prezidentas.
Atidžiai sekančiam baltų kalbų literatūrą (nuo 1892 m. tvarkė žurnalo Indogermaniche Forschungen baltų ir slavų kalbotyros bibliografijos skyrelį) J. Zubatui krito į akį 1893 m. Varpo 10 nr. išspausdintas Kaz. Obelaičio straipsnis Medega sintaksiui. Viename jo skyrelyje aptariamos lietuvių kalbos konstrukcijos, jablonskiškai tariant, genityvas prie supyno (1. Benediktas išvažiavo vietos apjimtų), dabar sakytume – siekinys (supinas) su kilmininku. Bendrinėje kalboje siekinys jau visiškai pakeistas bendratimi. J. Zubatui šis straipsnis su kilmininko ir supino (bendraties) pavyzdžiais buvo tam tikra staigmena, ir jis skubėjo ja pasidalyti su latvių kalbininku Karlu Miūlenbachu (lat. Mīlenbahs, vok. Miühlenbach). Jie buvo kiek anksčiau susipažinę ir pastaruoju metu kaip tik svarstė laiškuose J. Jablonskio užkliudytą kilmininko ir supino (bendraties) konstrukcijos problemą. J. Jablonskiui paskata nagrinėti šią konstrukciją galėjo būti kalbininko Vsevolodo Milerio straipsnis2, o gal net kokiais mums nežinomais keliais jam į rankas patekęs paties J. Zubato straipsnis3. Pagaliau ne taip jau svarbu, kaip J. Jablonskis ėmėsi spręsti painius bendraties (supino) ir prišlieto linksnio (gal net tiksliau būtų atvirkščiai: prie kilmininko prišlietos veiksmažodžio formos?) santykius. Pagaliau verta spėti, kad čia įtakos turėjo ir K. Miūlenbachas, kuris kelinti metai dirbo kartu su J. Jablonskiu toje pačioje Mintaujos gimnazijoje.
Šiaip ar taip, J. Zubatas 1894 03 26 d. laiške K. Miūlenbachui rašo, kad K. Obelaitis Varpe „genityvą prie supino“ traktuojąs taip pat, kaip jis, J. Zubatas, ir pacituoja J. Jablonskio taisyklę lietuviškai: „Jei prie verbo, reiškiančio krypimą, buvo jau genityvas, tai jis gali pasilikti ir tuomet, kada siekiui išreikšti prie tokio verbo yra da supynas“. Toliau J. Zubatas tęsia mintį: „Lietuvių kalboje stovi toks kilmininkas prie tokių bendračių, kurios, būdamos ne pirminės kilmės (unursprünglicherweise), siekinį pavaduoja, taigi yra tik formaliai perrengti siekiniai, pavyzdžiui, vietoj einu rugiu pjautu taip pat sakoma, ir netgi turbūt dažniau, einu rugiu pjauti (pjaut)“4.
Galima įsivaizduoti J. Zubato nustebimą, o gal ir džiaugsmą, kai atsakomajame balandžio 3 d. laiške perskaitė K. Miūlenbacho žodžius: „Obelaičio straipsnis apie kilmininką prie siekinio man žinomas, kaip ir pats Obelaitis, su kuriuo aš kaip mokytojas dirbu gimnazijoje. Jis iš tikrųjų vadinasi Jablonskis, yra gimimo lietuvis ir pasitarnauja man kaip gyvasis lietuvių kalbos šaltinis“ (S. Kļaviņa, p. 95).
J. Zubatas po pusantro mėnesio, gegužės 24 d., rašo K. Mliūlenbachui: „Kad Jablonskis ir man iš Jūsų darbų pažįstamas lietuvių kalbos informantas yra vienas ir tas pats asmuo, mane džiugina. Viliuos kada nors galėsiąs, Jūsų maloniai tarpininkaujamas, ko ne ko iš jo laimėti <...>. Tuo tarpu būkite toks geras pasveikinti p. prof. Jablonskį“ (ten pat, p. 96). K. Miūlenbachas į šį mandagų J. Zubato pageidavimą 1894 m. birželio 30 d. laiške atsakė perdavęs J. Jablonskio sutikimą talkininkauti žymiajam čekui: „Kolega Jablonskis, žinoma, su džiaugsmu pasirengęs Jums bet kuriuo metu suteikti duomenų apie savo gimtąją kalbą. Pirmiausia jis siunčia Jums pasveikinimą, o paskiau, vos tik Jūs būsite išvadavę savo baltistikos studijas nuo knygų, jis džiaugsis galėdamas šiuo atžvilgiu Jums tinkamai pasitarnauti <...>“ (ten pat, p. 97).
Deja, dabar trūksta duomenų, ar J. Jablonskiui vėliau atsirado progų bendrauti su J. Zubatu. J. Jablonskio susirašinėjimas iš to meto yra dingęs, o J. Zubato rankraštiniame palikime, kuris laikomas Čekijos mokslų akademijos archyve, dar reikėtų gerai paieškoti kokių pėdsakų. Šiaip ar taip, faktas, kad pats pirmasis J. Jablonskio sintaksės darbas pateko į žymaus istorinės sintaksės tyrėjo akiratį, yra gana reikšmingas dalykas. Paskutinis mums šiuo laikotarpiu žinomas J. Zubato gestas – tai J. Jablonskio straipsnio įtraukimas į tarptautinio žurnalo Indogermanische Forschungen bibliografinį priedą – rodyklę Anzeiger für indogermanische Sprach- und Alterskunde. Beiblatt zu den Indogermanischen Forschungen, Bd., 5, 1895, s. 272.
J. Jablonskio gyvenimo sąlygos, kiek uždaras būdas, o labiausiai specifinių lietuvių bendrinės kalbos problemų nagrinėjimas lėmė jo kontaktų su kitataučiais kalbininkais negausumą. Jeigu neskaitysime intensyvaus bendravimo su rusų kalbotyros žvaigždėmis Filipu Fortunatovu, Aleksejumi Šachmatovu ir Fiodoru Koršu, kai 1896 m. jam buvo pavesta redaguoti A. Juškos žodyną ir 1900 m. pabaigoje jį užgriuvo caro žandarų kurpiama byla dėl dalyvavimo draudžiamojoje lietuvių spaudoje, J. Jablonskis ilgą laiką beveik neturėjo ryšių su kitų tautų įžymiais kalbininkais. Tiktai po 1918 m. vasario 16 d. paskelbtos nepriklausomybės, o ypač 1922 m. Kaune įkūrus lietuvišką mokslo židinį – Lietuvos universitetą, lietuvių mokslininkai išėjo į platų ryšių su užsieniu kelią. J. Jablonskiui ir visai tų metų lietuvių mokslo bendruomenei didelis įvykis ir svarbus lietuvių kalbotyros įvertinimas buvo 1922 m. spalio 8–10 d. iškiliausio prancūzų kalbininko prof. Antuano Mejė (Meillet) vizitas Kaune pakeliui į Rygą. Sprendžiant iš laikraščio žinutės, garbusis prancūzas spalio 9 d. priešpiet aplankė J. Jablonskį. Tos dienos 16 val. 30 min. universitete skaitė paskaitą apie lietuvių kalbos reikšmę kalbotyrai5. Per vizitą kažkuriuo metu jis buvo susitikęs ir su K. Būga.
Kaip vyko šešeriais metais už J. Jablonskį jaunesnio, bet pasaulinės šlovės apgaubto mokslininko vizitas pas paliegusį lietuvių bendrinės kalbos tėvą, kurio kai kas nenori laikyti mosklininku, tikslių ir išsamių duomenų neturime. Kadaise kažkur yra tekę skaityti, kad A. Mejė lėtai ir aiškiai kalbėjęs savo gimtąja kalba. Nors jis mokėjo nemažai kalbų, bet laikėsi nuostatos kalbėti tik prancūziškai. J. Jablonskis, kad ir buvo prieš daug metų mokęsis prancūzų kalbos gimnazijoje ir universitete, matyt, nesiryždamas prabilti žymiojo prancūzo gimtąja kalba, iš lengvo, kad svečias spėtų susigaudyti, atsakinėjo lietuviškai! A. Mejė kažkiek lietuviškai mokėjo: yra kelis kartus skaitęs teorinį lietuvių kalbos kursą. Apie ką jie kalbėjosi, žinių neturime. Gal nė liudininkų nebuvo. Ko gero, J. Jablonskis aukštajam svečiui įteikė savo neseniai išleistą Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatiką (1922 m.). Taip manyti leidžia faktas, kad po metų A. Mejė išspausdino trumputį anotacinį atsiliepimą prestižiniame kalbotyros žurnale6.
Manydami, kad ši anotacija gana reikšminga, pateiksime visą jos vertimą, neištaisydami nė jos antraštėje esančių netikslumų:
Rygiškių Jono. Lietuvių kalbos gramatika. 2 leid. Kaunas (Svyturio bendrovis leidinys), 1923, in-8, 280 p.
Šią gramatiką, kurios antrasis leidimas ką tik pasirodė, verta čia paminėti, nes tai veikalas geriausio lietuvių kalbos žinovo, 1911 metais jau išleidusio lietuvišką sintaksę (Lietuvių kalbos sintaksė, pirm. dalis). Dabartinė bendrinė kalba gramatikoje smulkiai aprašyta pačia tiksliausia ir pačia tautiškiausia forma. Kalbininkas apgailestaus, kad žodžių formos nekirčiuotos. Nereikėtų apsirikti dėl to, kad autorius, norėdamas paaiškinti kalbą pagal jos istoriją, kartais dalykus parodo archajiškos lyties; pavyzdžiui, žodžiuose ož-ka, aš-aka iš tikrųjų yra priesagos -ka, -aka, paminėtos 202 puslapyje, bet dabartinėje lietuvių kalboje ši daryba yra tik atgyvena.
A. M.
Po dvejų metų A. Mejė šiame žurnale išspausdino dar trumpesnę J. Jablonskio Lietuvių kalbos vadovėlio anotaciją7. Jos antraštinę dalį pateikiame taip pat be pataisų:
RYGISKIU JONO. – Lietuvių kalbos – vadovėlis. Kaunas, 1925, in-8, p. 104.
Gramatika skirta mokykloms. Tiems, kurie jau truputį moka lietuvių kalbos, ji bus paranki savo aiškumu. Joje randama ta kalbos struktūra, kurios dabar mokome Lietuvos valstybės mokyklose: paradigmos gerai parinktos ir gerai išdėstytos, pateikiamos žodžių formos kirčiuotos. Taigi veikalas bus naudingas net lingvistams.
A. M.
Šie striuki prancūzų įžymybės atsiliepimai, reikia manyti, tiek pačiam J. Jablonskiui, tiek apskritai lietuvių kalbos brangintojams tuo metu turėjo būti malonūs ir vertingi.
Bus daugiau
1 Plačiau žr.: A. Sabaliauskas. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, iki 1940 m. – Vilnius: Mokslas, 1979. – p. 145–148
2 W. Miller. Uber den letto–slavischen Infinitiv // Beitrage zur vergleichende Sprachvorschung auf dem ebiete der arischen, celtischen und slavischen Sprachen, 1876. Bd. VIII. – s. 168–169.
3 J. Zubatý. Altindische Syntax von B. Delbrück // Listy folologické, 1889, t. XVI. – p. 62–65.
4 Cit. iš: S. Kļaviņa. Latviešu valodas pātnieki: nuo klaušu laikiem līdz savai valstij. Darbu izlase. – Rīga: Izdevniecība RaKa, 2008. – Lp. 95 (toliau nuorodos tekste: S. Kļaviņa, p.). Abiejų kalbininkų susirašinėta vokiškai. Mūsų vertimai iš vokiškų originalų. Šio leidinio 68-69 p. pateikiami ir latviški laiškų vertimai.
5 Prof. Meillet paskaita // Lietuva, 1922 10 10, Nr. 229 (1051).
6 Bulletin de la Societe de linguistique de Paris, 1923, 24, p. 154–155. Anotacijas vertė docentai Vitalija Michienė ir Gvidonas Bartkus.
7 Ten pat, 1925, 26, p. 212
