Iš čia į žvaigždes žemės rūpesčiai veda
Kur yra toji lietuviška Šambala, į kurią dar netraukia gyvenimo prasmės ieškotojai, kaip kad į paslaptingąją Tibeto vietą? Ta fenomenali vieta turi tikslią geografinę apibrėžtį: 12 kilometrų nuo Molėtų Kaldinių kalvų link, kur 200 metrų virš jūros lygio įsikūręs stūkso Lietuvos etnokosmologijos muziejaus bokštai ir netoliese ilsisi tarsi iš kitų pasaulių atskridusi slaptinga lėkštė. Šioje vietoje nuostabu bet kuriuo metų laiku, o sniego dosnią žiemą – tiesiog fantastiška. Belieka tik gailėtis dėl Molėtų plentu švilpiančių automobilių keleivių, kurie skuba, bet suranda laiko įvairiems niekams, o Etnokosmologijos muziejaus taip lig šiol ir nėra aplankę. Kur dar gali pajusti tokį gilų mūsų baltiškos tautos ryšį su Dangaus pasauliu, šiapusybės ir anapusybės sąsajas, kurių prasmingumo paieškos žmogų ir padarė protaujančia būtybe, susimąstančia ne tik apie kasdienius, bet ir būties dalykus. Būtybė ir būtis – juk kažką turėtų reikšti ta pati žodžių šaknis.
Gruodžio 17 d. paminėtas Lietuvos etnokosmologijos muziejaus 20-metis – sukaktis, kurią jau yra prasmės minėti. Galima įvertinti rezultatą, kuris įprasmintas įspūdingoje architektūroje, kruopščiai atrinktuose muziejaus eksponatuose ir keičiamų parodų meno kūriniuose. Viena nepaneigia kito, nes rišamoji grandis – žmogaus, tautos ir žmonijos ryšys su kosminiu pasauliu. Nuostabiausia tai, kad toks muziejus – vienintelis pasaulyje, įkurtas ir veikia Lietuvoje – šalyje, kuri vis dar ieško savo tapatumo ir kur pešamasi dėl smulkmenų. Galbūt galvas laužantiems Lietuvos įvaizdžio kūrėjams praverstų čionai atvažiuoti ir savaitėlę pagyventi, įsijausti į vietos architektūrą ir eksponatų magiją, pajusti Žemės ir Dangaus harmoniją – gal meteoru švystels ir Lietuvos įvaizdžio idėja, apjungianti modernybę ir tradiciją. Čia galima rasti daug atsakymų, tik reikia teisingai formuluoti klausimus.
Visai galimas dalykas, kad ši vieta šalia Kulionių piliakalnio ir Želvos ežero – tai erdvė, kur pildosi svajonės. Bent jau pačių Etnokosmologijos muziejaus kūrėjų svajonės išsipildė – pagal Pasaulio medžio įvaizdį projektuotas ir statytas muziejus yra, veikia ir stebina lankytojus. Tai astronomo Gunaro Kakaro ir fiziko etnologo Liberto Klimkos idėjos vizualizacija architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Andriaus Gudaičio projekte. Pagaliau tai muziejaus ekspozicija, kruopščiai parengta, materialiuose dalykuose prisotinta kultūrinės atminties ženklų ir simbolių. Nepamirškime ir modernaus teleskopo, kuris žvaigždėtą naktį muziejaus lankytojus gali nukelti į Saulės sistemos planetas, Mėnulį ar žvaigždynų pasaulius.
O viskas prasidėjo 1969-aisiais. Vilniaus universiteto astronomijos observatorija Čiurlionio gatvėje jau nebetenkino astronomų. Greitai augančio miesto šviesos, dūmai ir dulkės gal ne tiek jautriasieliams astronomams, kiek jų jautriems prietaisams trukdė normaliai dirbti – reikėjo ieškoti atokesnės ir naujai astronomijos observatorijai tinkamesnės vietos. Gunarui Kakarui nuo žvaigždžių ir kitų dangaus kūnų kuriam laikui teko atplėšti akis ir įsigilinti į jam naują sritį – Lietuvos topografinių žemėlapių studijavimą. Rinko vietą būsimajai observatorijai, o tai pasirodė ne toks paprastas dalykas. Klaidžiojimas po žemėlapius ir važinėjimas po visus Lietuvos kraštus užtruko, kaip pats sako, aštuonetą metų. Dėl įvairių priežaščių visos aplankytos vietos netiko, o kai liko nedaug vilties tinkamą vietą rasti, šyptelėjo dievaitė Laima.
Topografiniame Molėtų krašto žemėlapyje Gunaras išvydo Kulionių piliakalnį šalia Želvos ežero ir tikriausiai jo širdyje kažkas suspurdėjo. Atvažiavęs į vietą suprato, kad tai ir yra jo Pažadėtoji žemė, jo Šambala ir visa kita – čia pasiliko jo širdis, o vėliau su žmona Marija čia įsikūrė ilgiems gyvenimo metams. Norėtųsi pasakyti – amžinai, visam likusiam gyvenimui, bet stabdo pačių sąvokų sąlygiškumas – ką žmogaus gyvenime reiškia žodis amžinai, lyginant su Visatos amžinybe? Visatos mastais – net akies mirksnio nevertas laiko matas. Tik ar nevertas? Jeigu laiką matuosime nuveiktais darbais, įgyvendintomis svajonėmis ir vizijomis, pasirodys, kad ir tas trumputis akies mirksnis yra labai prasmingas ir galintis palikti gilius pėdsakus – žmonėse, tautoje, o jei įsidrąsintume, tai ir žmonijos mastu galėtume įvertinti kaip labai gražų ir prasmingą pėdsaką.
Kur susiliejo Liberto Žemė ir Gunaro Dangus
Pradėjus statyti naują Teorinės fizikos ir astronomijos instituto astronomijos observatoriją šalia Kulionių kaimo Molėtų krašte, idėjų nestokojantis G. Kakaras svajojo atsinešti senąjį lotynišką užrašą iš senosios Vilniaus universiteto observatorijos kiemo: „Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra“(„Šis namas yra Uranijos: eikit šalin, niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menka Żemė: iš čia kylama į žvaigždes“). Su Antikos pasauliui būdingu iškilmingumu pasakyta viskas, kas šiuo atveju reikalinga. Tačiau kuo toliau, tuo labiau tuose žodžiuose, nežiūrint minties talpumo, Gunaras jautė ir tam tikrą astronomų susireikšminimą, savo atskirtį nuo visų likusių žmonių: jūs čia likite su savo žemės rūpesčiais, o mes kilsime į žvaigždes... Todėl sugalvojo, kaip savąją užrašo interpretaciją patobulinti: „Iš čia į žvaigždes žemės rūpesčiai veda“.
Idėjos nepavyko įgyvendinti, bent jau vizualios išraiškos ta mintis neįgavo. Užtat vėliau šalia observatorijos išaugusiame Etnokosmologijos muziejuje ši idėja įgyvendinta kaip viso muziejaus veiklos credo. Tačiau aptariamu metu iki muziejaus dar buvo toloka. Jis gims per sunkias gimdymo kančias, bet negalėjo negimti. Prisiminkime tuos žingsnius.
Pradėjus statyti Molėtų astronomijos observatoriją, pastačius du pirmuosius teleskopus ir spaudoje pasirodžius naujoves pristatančioms publikacijoms, čia kviesti ir nekviesti pradėjo važiuoti ekskursantai – negi galima buvo nepriimti? Toliau – daugiau. Juo labiau, kad 1978 m. buvo minimos Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos, kurios statinį projektavo ir statė astronomas Tomas Žebrauskas, 225-osios metinės. Ši sukaktis ir artėjantis Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus dar labiau masino ekskursantus apsilankyti naujai statomoje astronomijos observatorijoje Molėtų krašte. Astronomai nesnaudė, palaikė savo bendraminčio ir bendražygio Liberto Klimkos iniciatyvą įrengti etnografinę parodą, kuri atspindėtų lietuvių tautos ryšį per žemę su kosmosu. Vieta ekspozicijai buvo parinkta viename observatorijos teleskopo bokšto aukšte. Tad norėdami patekti prie šiuolaikinių teleskopų lankytojai tarsi gaudavo senosios lietuvių kultūros parengiamąjį užtaisą. Eidavo pro daugiau etnografijos muziejui būdingus eksponatus – pasirodo, senose prieverpstėse, kaimo kalvių nukaltose saulutėse ir kituose liaudies meno dirbiniuose slypi archaiški kosmogoniniai elementai, akivaizdžiai liudijantys Žemės ir Dangaus ryšį.
1979 metais Vilniaus universitetas šventė 400-ąsias įkūrimo metines, o kartu ir visa Lietuva. Vargu ar tautoje ligi tol kada būta tokio glaudaus dvasinio ryšio, savo pačių savasties su senąja Alma mater pajautos kaip tais jubiliejiniais metais. Atgijo restauruoti universiteto architektūrinio ansamblio kiemeliai, Šv. Jonų bažnyčioje, pokario metais paverstoje sandėliu, buvo atidarytas Mokslo muziejus. Iš senosios universiteto observatorijos į Molėtų observatoriją Libertas Klimka atgabeno kai kuriuos senoviškus teleskopus, bet jie mažai priminė muziejinius eksponatus – balandžių nutupėti, papilkėję. Prireikė didelių pastangų, kol šie teleskopai vėl ėmė džiuginti akį. Liberto ekspozicija naujoje observatorijoje vis daugiau pradėjo įgauti visuomeninio muziejaus bruožų: be etnografinių eksponatų ten jau buvo astronominių prietaisų, vienas kitas technikos elementas, be kurių sunku įsivaizduoti tokio tipo muziejų. Apskritai, tarsi pasireiškė aukštesnės jėgos – susiliejo Liberto Žemė ir Gunaro Dangus.
Teko atsikąsti vaisiaus nuo Pažinimo medžio
Gunaro ypatingo pasididžiavimo objektas – aštuoni plono stiklo vitražai naujojo Molėtų observatorijos pastato salėje. Mintis subrendo Gunarui, bet reikėjo ją įgyvendinti. Prisikalbino žinomą dailininką vitražistą Bronių
Bružą, tikrą plonastiklio vitražo meistrą, užvertė knygomis ir tekstais, panardino į savo vizijų pasaulį, o kas iš viso to išėjo galima pamatyti observatorijos pastato salėje. Įdomu, kad B. Bružo etnoastronomijos tematikos vitražai neuždengė viso lango, bet jame paliko vietos ir dangui, reikšmingam meninio ir idėjinio sumanymo objektui. Tuose vitražuose atsirado vietos ne tik senovės astronomijos vaizdiniams, ne vien mitologijai, astrologijai, kosmonautikai, bet ir nežemiškų civilizacijų idėjai, kurie neduoda ramybės mokslinės ir visiškai nemokslinės fantastikos mėgėjams.
Po truputį lankytojų vis gausėjo. Pradėjus veikti visuomeniniam muziejui mokslinį darbą dirbantys astronomai jau visai nesidžiaugė tais, rimtus mokslinius darbus trukdančiais lankytojais.
Ar tas visuomeninis muziejus netapo savotišku Trojos arkliu, iš kurio išsiveržė vis stiprėjantys kultūriniai užmojai, po truputį pradėję konkuruoti su moksliniais observatorijos interesais? Gal tai būtų pernelyg drastiškas palyginimas, nes tada tektų ieškoti ir Odisėjo, sumaniusio gudrią klastą prieš trojėnus, šiuo atveju, mokslininkus astronomus. Tokio analogo nepavyktų rasti, jokios klastos nebuvo, o kad susikirto moksliniai ir kultūriniai interesai – tai jau gyvenimo logikos padarinys.
Observatorijos lankytojams neišvengiamai kildavo ir būties, gyvenimo prasmės klausimų, tuo labiau, kad jų nepranokstamas ekskursijų vedlys buvo Gunaras Kakaras. Žmogiškosios egzistencijos prasmės paieškas siedamas su begalinės Visatos paslaptimis, kurias po truputį atskleidžia mokslas, G. Kakaras išjudindavo klausytojus, o kai kurių širdyse ilgam palikdavo ypatingą užkratą. Ne pasitenkinimo savimi ir žmogų supančia duotąja aplinka, bet reiškinių esmės, gyvenimo prasmės ir egzistencinių klausimų užkratą. Sunku pasakyti, kiek tie susitikimai su lankytojais turėjo įtakos pačiam G. Kakarui, bet juk negalėjo neturėti. Keldamas klausimus ir dažniausiai pats mėgindamas į juos atsakyti, nes vargu ar kas iš šalies galėjo apdovanoti išbaigtais ir tenkinančiais atsakymais. Pats klausėjas turėjo augti, nes dar nežinia, kas svarbiau – sugebėjimas formuluoti ir kelti klausimus ar įgūdis pateikti greitus atsakymus.
Kai kas iš kolegų pradėjo skersakiuoti į Gunarą – ar tikrai jis užsiima tuo, kuo turi užsiimti astronomas mokslininkas? Gal apskritai muziejų reiktų atriboti nuo moksline veikla užsiimančios astronomijos observatorijos? Kaip bebūtų, etnokosmologijos idėja jau buvo gyva, tik reikėjo rasti jos įkūnijimo būdą ir vietą. Pačiam Kakarui jau buvo aišku, kad jo su bendraminčiais pagimdytas muziejus reikalauja ir šiam kultūriniam dariniui reikalingų sprendimų. Prasidėjo ilgas ir varginantis Gunaro vaikščiojimas po valdiškų institucijų koridorius ir kabinetus, nors koridorių buvo daugiau. Baigėsi tuo, kad Plano komitete naujojo Etnokosmologijos muziejaus pastatų projektavimui ir statybai buvo skirta lėšų, o Mokslų akademija ne tik kad nebuvo pateikusi paraiškos tokiam projektui įgyvendinti, bet tikriausiai nieko net nežinojo apie naujas G. Kakaro iniciatyvas. Tačiau Mokslų akademijos negalėjo „peršokti“ net ir Kakaras.
Reikia atiduoti deramą pagarbą tuometiniam Mokslų akademijos prezidentui akad. Juozui Matuliui, kuriam G. Kakaras išdėstė reikalo esmę. J. Matulis suprato, pasirašė paraišką Plano komitetui, nors pinigai jau buvo skirti. Projektavimo darbai vyko sklandžiai, architektas Vytautas Lisauskas suprojektavo objektą, kurį išmąstė astronomas G. Kakaras ir iš fiziko į etnologą persikūnijęs L. Klimka. Tai turėjo būti Gyvybės medžio idėjos įgyvendinimas architektūriniame sprendime. Kai ant kalvos, šalia Kulionių piliakalnio, atokiau nuo veikusios astronomijos observatorijos turėjo būti pradėtas statyti „specialios paskirties astronominis paviljonas“, prasidėjo bene sudėtingiausias G. Kakaro gyvenimo tarpsnis...
