Kelias į Trakų meno paminklų gelmes veda per Bizantiją

„Mokslo Lietuvos“ pašnekovė – Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros docentė humanitarinių mokslų daktarė Giedrė MICKŪNAITĖ. Kalbamės apie vieną reikšmingiausių radinių – Trakuose Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje – 2006 m. polichromijos tyrinėtojo restauratoriaus Vytauto Railos aptiktus bizantiškos sienų tapybos fragmentus.

Turime išbaigto meninio kūrinio liekanas, kadaise liepsnojusio laužo vien tik žiežirbas. Iš tų Istorijos ir Laiko mums padovanotų liekanų visuminį buvusių freskų vaizdą bando suvokti, jų sukūrimo aplinkybes ir subtilybes atkurti Giedrė Mickūnaitė. Vargu, ar ta sienų tapyba iš naujo ryškiomis spalvomis suspindės ant Trakų bažnyčios sienų – ne tokia yra mūsų laikų menotyrininkų užduotis. Jų siekis – atidengti iš po tinko sluoksnių slypinčią vertybę, konservuoti ir ateities kartoms išsaugoti tai, ko pasigailėjo Laikas, įnoringas klimatas ir ne mažiau įnoringi vėlesnių amžių bažnyčios perstatymai. Juk toli gražu ne visada mūsų šaliai buvo palanki istorijos mūza Klėja.

Tačiau net jeigu pavyktų šį siekį įgyvendinti, tašką padėti būtų per anksti. Mintis turi veikti ir vesti toliau, pažadinti vaizduotę, o pažinimo geismas turi raginti eiti tolyn ir gilyn. Tai reiškia, kad laiko ratą teks atsukti atgal, surinkti seniai išsilaksčiusias kibirkštis ir bandyti įsivaizduoti kadais liepsnojusį laužą, kaitinusį Vytauto Didžiojo ir mums artimesnių laikų Trakų bažnyčios lankytojų vaizduotę. Kitaip sakant, iš freskų fragmentų reikės pamėginti atkurti krikščioniškų paveikslų visumą, bet ir tai dar ne viskas. Kaip tuos pačius vaizdus, Senojo ir Naujojo Testamento personažus ar krikščionių šventuosius suvokė ano meto žmonės? Kokia idėja, mintis užkoduota figūrų gestuose, iškilmingų drabužių siluetuose ir spalvose, vėlyvųjų viduramžių epochos ženkluose, kuriuos reikės prakalbinti? Kodėl Trakų bažnyčios fundatorius Vytautas pasirinko būtent šiuos, o ne kitus personažus, kokios idėjos ir mintys užkoduotos šiose iš po tinko sluoksnių antram gyvenimui prikeliamose freskose? Šiuos ir daugybę kitų klausimų kelia ir atsakymų reikalauja labai reikšmingas mūsų kultūros paveldo radinys, kuris ves mus ne vien į Vytauto laikų Lietuvą, bet ir gerokai toliau – į ne tiek jau giliai mums pažįstamą Bizantijos pasaulį.

Taigi, kalbiname dr. Giedrę Mickūnaitę.

Biblijos patriarchų prieglobstis Trakų bažnyčioje

Mokslo Lietuva. 1409 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Trakuose pradėtoje statyti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje aptiktos freskos – puikus kultūrų dialogo, skirtingų architektūros ir meno stilių simbiozės pavyzdys. Vytauto laikų gotikinės architektūros bažnyčioje bizantiškos freskos mums primena, kad šioje krikščioniškojo kulto erdvėje susitinka ir dialogą veda dvi krikščionybės šakos – Vakarų ir Rytų. Tai neturėtų stebinti, nes Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė formavosi veikiama šių dviejų civilizacijos erdvių. Tačiau Jums, tyrinėjančiai rastąsias freskas, šiandien tikriausiai rūpi ne tiek platūs geopolitiniai apibendrinimai, kiek labai konkretūs ir pragmatiški dalykai?

Giedrė Mickūnaitė. Iki plačių apibendrinimų išties dar toli, nes kol kas esu hipotezių kėlimo būsenoje. Kad Trakuose būta „senosios graikiškos tapybos“, kaip ją vadina rašytiniai šaltiniai, dailės istorikai žinojo. Apie tai XVII a. viduryje rašė istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius, dar kiek anksčiau – 1645 m. bene daugiausiai žinių pateikė kanauninkas Simonas Mankievičius (Symon Mankiewicz), parašęs trumpą Trakų bažnyčios istoriją. XIX a., neminėdamas nė vieno iš savo pirmtakų, tarsi žodinę tradiciją apie buvusias Trakų bažnyčios freskas pradėjo poetas Vladislovas Sirokomlė.

Taigi, XIX a. apie tapybą žinota, tačiau kai restauratorius Vytautas Raila iš po tinko sluoksnių bažnyčioje tas freskas atidengė, daug kam tai buvo gan didelis netikėtumas. „Pasižiūrėk, ką radom“, – sako V. Raila. Žinojau, kad turi būti bizantinė tapyba, bet kai išvydau – pasijutau keistokai. Išties, tapyba bizantinė, bet jos ikonografija man nežinoma. Ėmus analizuoti atidengtas kompozicijas, klaustukų tik daugėjo. Mat išlikę tik tapybos fragmentai, o Lietuvoje viduramžių sienų tapyba itin reta.

ML. Kaip pavyko rasti išeities tašką tyrinėjimams?

G. Mickūnaitė. Pirmas ir esminis „kabliukas“ – patriarchas Jokūbas su teisiųjų sielomis skreite. Tai gan retos ikonografijos atvaizdas.

ML. Gan retas bizantinėje tapyboje?

G. Mickūnaitė. Apskritai, gan retas krikščionybėje, o katalikybėje nuo XIV a. – netgi eretiškas. Patriarchų prieglobstis gyvavo bizantinėje tradicijoje, o šio siužeto suklestėjimas sietinas su pačia XV a. pabaiga. 1492–1493 m. turėjo sukakti 6 tūkst. metų nuo pasaulio sutvėrimo ir buvo laukiama pasaulio pabaigos. Tokiais atvejais atgyja Paskutiniojo teismo vaizdinija. Šios kompozicijos dalis yra patriarcho Abraomo prieglobstis, t. y. tikinčiųjų saugumo simbolis. Trijų patriarchų – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo – prieglobstis vaizduojamas daug rečiau, bet jis buvo nutapytas Trakų bažnyčioje.

Laiške romiečiams Paulius rašo: „Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“.

ML. Kuo remiatės šitaip teigdama? Juk Abraomas ir Izaokas Trakų bažnyčioje nerasti, aptiktas tik Jokūbas.

G. Mickūnaitė. Jokūbo prieglobstis nėra savarankiškas siužetas, vadinasi kitų dviejų patriarchų atvaizdai sunaikinti bažnyčios perstatymų ir remontų metu. Kada ir kodėl tai įvyko dar nežinau. Visgi esu tvirtai įsitikinusi, kad 1409 m. Vytauto funduotosios ir pradėtosios statyti gotikinės Trakų bažnyčios liturginė ašis buvo nukreipta iš šiaurės į pietus, t. y. statmenai dabartinės bažnyčios liturginei ašiai. Katalikybėje liturginės ašies orientavimas nebuvo griežtai reglamentuotas, dažnai jos kryptis priklausydavo nuo vietovės reljefo, esamų pastatų ir turimo sklypo. Tai štai šios pirmosios Trakų bažnyčios liturginės ašies orientavimas šiaurės-pietų kryptimi kaip tik ir sudarė reikšmingą regimąją ašį su pilimi. Galios centrų – pilies ir bažnyčios – balansas buvo labai aktualus, todėl liturginė ašis savo regimuoju tęsiniu ir vedė į pilį.

Patriarchui Jokūbui pasisekė labiausiai

ML. Kaip atrodė Vytauto laikų Trakų bažnyčia?

G. Mickūnaitė. Tai buvo trijų travėjų halinis trinavis pastatas su apside. Bažnyčios stogas dvišlaitis. Pagrindinis įėjimas buvo šiaurės fasade, šoninis – iš vakarų pusės. Bažnyčia turėjo būti pašventinta iki 1419 m., kai šaltiniuose paminėtas jos klebonas Mykolas. Tačiau nėra žinoma, kada buvo ištapytas bažnyčios vidus.

Kai didžiojo kunigaikščio galia Trakuose sumenko po Vytauto ir ypač po Kazimiero mirties, o Bažnyčios galia išaugo, atsirado išteklių ir galimybė perstatyti ir išplėsti Trakų bažnyčią. Galima buvo pertvarkyti šventorių, pakeisti ir naujos bažnyčios liturginės ašies kryptį iš vakarų į rytus. Nutrūko ankstesnė regimoji ašis su pilimi. Pirminės Vytauto statytosios bažnyčios sienų dalys su bizantine tapyba buvo įkomponuotos į perstatytą bažnyčią.

Apie 1610 m. prie bažnyčios vakarų fasado pristatytas priebažnytis, vėlesnių rekonstrukcijų metu gotikinė halė paversta barokine bazilika. XVIII a. virš prienavio pastatyti du bokštai, bažnyčia įgijo griežtoko klasicizmo bruožų. Šios formos pasiekė ir mūsų laikus. 2008 m. restauruojant bažnyčią buvo aukštinamas stogas, skardinė danga pakeista čerpėmis, signatūrinis bokštelis iškeltas aukščiau už vakarinius bokštus.

ML. Ar turime daugiau panašių liturginės ašies keitimo pavyzdžių Lietuvoje?

G. Mickūnaitė. Ašies krypties keitimo atvejų nežinau, o šventoriai kartais būdavo platinami, Lietuvoje bene žinomiausias Alsėdžių bažnyčios pavyzdys. Jos šventoriaus kalva pažeminta, kad tilptų didesnis pastatas, bet tai padaryta XVIII amžiuje.

ML. Ar ne panašiai buvo plečiama Vilniaus katedra? Tiesa, Katedros orientacija nebuvo keičiama, bet gotikinė Vytauto Katedra buvo perstatyta renesanso, vėliau baroko stiliais, kol architektas Laurynas Gucevičius XVIII a. pabaigoje pradėjo statyti klasicistinę Katedrą.

G. Mickūnaitė. Katedra – svarbiausia LDK bažnyčia, tad ją puošti ir plėsti siekė nemažai geradarių. Suprantama, ši plėtra ir puošyba vyko pagal to laiko „madas“ ir galimybes.

ML. Grįžkime prie Trakų pirmosios, t. y. Vytautinės bažnyčios, kuri šiuo atveju mums ypač aktuali. Ką pavyko išsiaiškinti apie bažnyčios vidaus apdailą, t. y. bizantines freskas?

G. Mickūnaitė. Atidengtieji sienų tapybos fragmentai leidžia teigti, kad sienos buvo tapomos bent dviejų meistrų, ir keliais etapais – pietvakariniame kampe nesutampa draperijų aukštis, o dabartinė presbiterija, kurios puošybą Mankievičius vadino graikiška, ištapyta XVI a., iš šios tapybos išliko apatinė draperijų dalis. Radiniai rodo buvus bizantines freskas, išdėstytas trimis horizontaliais lygiais. Apatiniame – visu bažnyčios perimetru – draperiją imituojanti juosta. Virš jos – patriarchų, Bažnyčios tėvų ir šventųjų figūros. Viršutiniame lygmenyje perteiktos siužetinės kompozicijos. Atskirus asmenis būtų galima identifikuoti pagal įrašus kirilika. Deja, išliko tik vienas – patriarcho Jokūbo identifikacinis įrašas. Pats patriarchas pavaizduotas stovintis po vynmedžiu, o ant jo krūtinės ištapyti teisiųjų sielų veidai. Sunertos Jokūbo rankos tarsi apglėbia menamus jų kūnus. Žinoma, rastų duomenų per maža platesniems apibendrinimams, teks dar nemažai pastudijuoti ir kituose kraštuose, galimas dalykas, kad išlikę panašių siužetų.

ML. Kaip Jums atrodo, kiek paties Vytauto nuorodų, jo asmeninio poveikio dailininkams ar dailininkui galima atsekti jo funduojamoje Trakų bažnyčioje – tiek jos architektūriniame sprendime, tiek vidaus apipavidalinimui renkantis bizantinę sienų tapybą? Suprantu, kad rašytinių duomenų nesama, bet spėjimus ir išvadas juk galima daryti ir iš kai kurių kitų, tegu ir netiesioginių, duomenų.

G. Mickūnaitė. Kai sakome – valdovas, tai už jo juk stovi dar kelios dešimtys patarėjų ir jam artimų žmonių, projektuojančių ir parengiančių valdovo sprendimus. Iš rašytinių šaltinių žinome tvirtą Vytauto ranką ir ryžtingus sprendimus. Prisiminkime Vytauto poziciją kad ir ginant LDK Stačiatikių Bažnyčios pozicijas. Kai 1408 m. Konstantinopolio patriarchas Kijevo metropolitu paskyrė promaskvietškąjį Fotijų ir šis jau rezidavo Maskvoje, stačiatikių vyskupų prašomas Vytautas Fotijui liepia grąžinti iš Kijevo išsivežtus bažnytinius reikmenis. Vytautas kovoja ne už stačiatikybę, bet gina savo pavaldinius ir jų turtą.

Kiek Vytauto, kaip pragmatiško politiko, įvaizdis sukurtas istoriografijos, ir kiek tas įvaizdis atitinka tikrovę – tai klausimas, į kurį, tikriausiai, atsakymų dar ieškos ne vienos kartos istorikai. Ką žinome iš Vytauto fundacinės privilegijos – svarbiausio Trakų bažnyčios statybos dokumento? Valdovas apdovanoja Trakų parapiją žemėmis, trims kunigams išlaikyti paskyrė Bezdežo valsčių (dabar Drohičino rajonas, Bresto sritis Baltarusijoje) ir suteikia bažnyčiai Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir šv. evangelisto Jono titulą. Pastaroji dedikacija šiandien užmiršta, nors 2009 m. gruodį Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaroma Trakų bažnyčios 600 metų jubiliejui skirta paroda, Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis atidarymo kalboje skaitė Vytauto privilegijos tekstą, paminėjo ir Lietuvos valdovo šį pirminį Trakų bažnyčiai suteiktą titulą.

ML. Kaip reikėtų šį dviejų vardų Trakų Bažnyčios titulą suprasti?

G. Mickūnaitė. Prisiminkime, ką bažnytinėje teologijoje reiškia Marijos Apsilankymas? Tai dviejų tikėjimų susidūrimas. Elžbietą, šeštą mėnesį besilaukiančią kūdikio – būsimojo pranašo Jono Krikštytojo – aplanko jos giminaitė Marija, besilaukianti Jėzaus. Įvyksta tarsi dviejų religijų – Senojo ir Naujojo tikėjimo susitikimas. Marijos sveikinimą išgirdusios Elžbietos įsčiose suspurda kūdikis, o Elžbieta prisipildo Šventosios Dvasios – taip parašyta Šventajame Rašte. Elžbieta įtiki Mesijo atėjimu, nusilenkdama Viešpaties motinai ji pripažįsta ir naujo tikėjimo pranašumą

Pats Trakų parapinės bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir šv. evangelisto Jono titulo gavimas reiškia, kad viena religija pripažįsta kitos viršenybę. Įvairiuose naujakrikštų kraštuose šis krikščionybės siužetas labai populiarus – teigia naujo tikėjimo pergalę. Trakų bažnyčioje apsilankymas turėjo būti pavaizduotas presbiterijoje, o priešingoje pusėje buvo nutapyta Paskutiniojo teismo kompozicija, turėjusi naują tikėjimą sutvirtinti. Baimė yra vienas iš tikėjimo sklaidos instrumentų. Trakų bažnyčioje sienų tapybos siužetai simboliškai perteikė krikščionybės ir pagonybės susidūrimą, ateities ir praeities santykį.

ML. Kaip kiekvienas amžių lūžis, taip ir XIV–XV a. sandūra kėlė mintis apie pasaulio pabaigą, vertė iš naujo permąstyti Paskutiniojo teismo neišvengiamumą.

G. Mickūnaitė. Kieno galia, to ir valia formuoti tam tikrą mąstymo pobūdį, indokrinuoti atitinkamas idėjas. Net ir menkuose išlikusiuosiuose, mus pasiekusiuose elementuose galima pastebėti, kad aptariamoje amžių sandūroje buvo mąstoma apie tikėjimo pasikeitimą ir naujo tikėjimo sutvirtinimą. Nepamirškime, kad beraštėje to meto aplinkoje ne knyga ir raštas, bet vaizdas ir žodis buvo pagrindinės tikėjimo sklaidos priemonės. Per religinius siužetus buvo įsisavinamos tikėjimo tiesos.

ML. Todėl to meto mene atsitiktinių dalykų net smulkmenose nesama – viskas svarbu, reikšminga, šiandien pasakytume – informatyvu. Epocha, kur sekimas kanonu ir buvo suvokiamas kaip svarbiausias kūrybos siekis.

G. Mickūnaitė. Bent jau buvo siekiama, kad nebūtų atsitiktinumų. Net ir tai, kad Trakų bažnyčią dekoruoja meistrai stačiatikiai ar bent savo amato išmokę stačiatikybės aplinkoje – taip pat nėra atsitiktinumas. Stačiatikybėje vaizdas yra dogma, prilygintas Šventajam Raštui, kuriame jokių klaidų nėra ir negali būti. Dogmos todėl taip ir vadinamos, kad jų teisingumas nediskutuojamas, jos negali būti klaidingos. Krikščionybę priėmusiuose kraštuose, taigi ir LDK, Šventasis Raštas ir dogmos tapo ne vien tikėjimo sklaidos priemonėmis, bet taip pat valdovo valios ir galios pasireiškimo priemonėmis.

Tokia būtų mano interpretacija ir atsakymas į klausimą apie paties didžiojo kunigaikščio Vytauto kaip asmenybės santykį su jo funduotąja Trakų bažnyčia.

Lietuvos valdovų simpatijos bizantiniam menui

ML. Stačiatikių ar stačiatikių aplinkos dailininkų pasitelkimas Trakų bažnyčios apipavidalinimui – gal tai tam tikra Vytauto „duoklė“ tvirtas šaknis LDK turėjusiai stačiatikybei? O gal viskas daug paprasčiau: lengviau buvo rasti reikiamo meistriškumo dailininkų tarp stačiatikių – bizantinės tradicijos tęsėjų ir propaguotojų mene? Po laimėto Žalgirio mūšio Lietuvos didžiajam kunigaikščiui tikrai būtų pakakę išteklių pasikviesti dailininkų kad ir iš Vokietijos ar Lenkijos miestų, kurie gotikinės architektūros Trakų bažnyčioje būtų galėję sukurti gotikines freskas. Bet ne, Lietuvos valstybės nuo Baltijos iki Juodosios jūros valdovui prireikė gotikinę bažnyčią dekoruoti būtent bizantine tapyba. Kuo rėmėsi šis neabejotinai idėjinis Vytauto sumanymas?

G. Mickūnaitė. Bizantinė dailė katalikiškoje LDK aplinkoje ir Lenkijos karalystėje, ypač sietinoje su Jogailos dvaru ir net kiek ankstesne tradicija, kelia daug klausimų, į kuriuos išsamių atsakymų kol kas nėra. Didysis dailės istorijos pasakojimas teigia, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių aplinkoje klestėjo bizantinė dailė, o šią tradiciją esą palaikė stačiatikybės jėgos. Ilgėdamasis jam artimos vaizdinės aplinkos Jogaila kvietęsis į Krokuvą stačiatikių meistrus ir dailininkus, kurie jam ištapė Dlugošo minimą Vavelio karališkųjų rūmų miegamąjį, dekoravo Liublino, Sandomiro ir kitas Jogailos donacijų sulaukusias bažnyčias. Lenkijoje dirbo stačiatikių meistrai, kurie atvykdavo, sukurdavo darbus ir vėl išvykdavo.

ML. Ar iki Jogailos į Krokuvą ir kitas Lenkijos vietas bizantiniu stiliumi dirbantys meistrai nebuvo kviečiami?

G. Mickūnaitė. Nežinau šaltinių, kuriuose tokie meistrai būtų minimi. Lenkijoje būta ikonų, bet tai kilnojamasis objektas, jam sukurti meistrai nekviečiami.

ML. Lietuvio Jogailos dėka Lenkija praturtėjo bizantine tapyba. Turime teisę kalbėti apie Lietuvos kultūrinę įtaką viduramžių Lenkijai.

G. Mickūnaitė. Bent jau skleidžiant bizantinį meną. Vis dėlto, turime susimąstyti, kiek tas sklandus dailės istorijos pasakojimas atitinka tikrovę, kiek iš tikrųjų ta bizantinė dailė klestėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių aplinkoje? Tai vis dar tyrinėtini klausimai, nes mūsų žinios pernelyg fragmentiškos ir ribotos.

ML. Šį klausimą apmąstant akys tuojau pat nukrypsta į Trakų Salos pilies didžiojo kunigaikščio menę, kuri taip pat buvo dekoruota bizantine sienų tapyba. Po Vilniaus katedra yra bizantinė „Nukryžiavimo“ freska su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu. 1985 m. šią freską aptiko Katedros požemius tyrinėjęs inž. archit. dr. Napalys Kitkauskas. Ką dar turime iš bizantinės sienų tapybos Lietuvoje? Gal jos būta Trakų Pusiasalio pilyje, kuri senesnė už Salos pilį?

G. Mickūnaitė. Visi Trakų Salos pilies interjerai galėjo būti dekoruoti bizantine tapyba, ne vien tik Didžioji menė. Apie Pusiasalio pilies tapybą nieko nežinoma. Dabartiniai kasinėjimai parodė, kad Vilniaus Žemutinėje pilyje būta bizantine maniera atliktos figūrinės tapybos.

ML. Ar visus išvardytus bizantinės sienų tapybos objektus, įskaitant ir Trakų bažnyčios freskas, galima susieti į vieningą visumą? O gal tos visumos dalis laikytina ir Jogailos Lenkijoje proteguojama ir inspiruojama bizantinė tapyba?

G. Mickūnaitė. Galima tvirtinti, kad ši dailė yra labai glaudžiai susijusi su valdovo rezidencijomis ir jo fundacijomis. Vilniaus Katedros kriptos freska įdomi tuo, kad jos viršutinė dalis ir tapybos maniera yra akivaizdžiai stačiatikiška. Tai patvirtina ir graikiškos raidės kryžiškame nimbe (omikron (o) viršuje neišlikusi, o apačioje matyti omega (ω) ir niu (η) – Jahvės žodžių „Esu tas, kuris esu“ trumpinys), bet Kristus vaizduojamas nukryžiuotas ir prikaltas trimis vinimis – lotyniškąja forma. Tai reiškia, kad tapytojas dirbo užsakovui katalikui.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Trakų bažnyčios vaizdas iš Tomaszo Makowskio „Trakų panoramos“, apie 1600 m.

Trakų bažnyčios planas. brūkšniuotas kontūras žymi XV a. bažnyčios planą. Giedrės Mickūnaitės rekonstrukcija. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios planas

1409 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto funduotoji Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Trakuose – įvairių architektūros ir meno stilių paminklas

Patriarchas Jokūbas su teisiųjų sielomis skreite, XV a. I p. sienų tapyba Trakų parapinėje bažnyčioje

Menotyrininkei doc. dr. Giedrei Mickūnaitei teks išspręsti dar ne vieną keblią užduotį, norint atskleisti bizantinės sienų tapybos paslaptis Lietuvoje