Lietuvos olimpinės akademijos raida

Vytautas Žeimantas
Lietuvos olimpinės akademijos narys

Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete visuomenei buvo pristatyta Povilo Karoblio knyga „Lietuvos olimpinės akademijos raida (1989–2010): mokslas, žmonės, darbai“. Tai leidinys, skirtas Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) 20-mečiui.

Knygos autoriaus ir knygos turinio santykis gali būti įvairus. Vieni naudojasi vaizduotės vaisiais, kiti renka po kruopelę archyvuose ir bibliotekose, treti – patys kuria tai, ką vėliau aprašo knygose. Pastarųjų knygos, man atrodo, vertingiausios, nes mintys žmogaus, betarpiškai dalyvavusio aprašomuose įvykiuose, yra autentiškesnės, dėl to ir vertingesnės. Prie pastarųjų autorių priskirtinas ir Povilas Karoblis, praeityje garsus sportininkas, Lietuvos slidinėjimo čempionas, Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų prizininkas, vėliau – Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treneris. Kartu su žmona Felicija Karaliūnaite-Karobliene jis daugelį metų rengė Lietuvos lengvaatlečius SSRS čempionatams, tautų spartakiadoms, olimpinėms žaidynėms, buvo SSRS lengvosios atletikos rinktinės trenerių tarybos narys. Dirbo treneriu ir Etiopijoje, kuri dabar garsėja aukščiausios klasės bėgikais. Dideli knygos autoriaus nuopelnai ir sporto moksle. Jo mokslinių tyrimų kryptis – sportinio rengimo teorija ir didaktika. 1976 m. Tartu universitete jis apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją, 1989 m. Maskvos centriniame kūno kultūros institute – socialinių mokslų daktaro disertaciją. Dabar jis habilituotas mokslų daktaras, nuo 1990 m. – profesorius, nuo 1994 m. – LOA prezidentas.

Profesorius paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, kurie buvo skelbiami JAV, Šveicarijoje, Vokietijoje, Suomijoje, kitose šalyse. Skaitė mokslinius pranešimus Kanadoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Vokietijoje, JAV, Rusijoje, Estijoje. Parašė ir išleido daugiau nei 30 knygų, skirtų Lietuvos sportininkams, treneriams, moksleiviams, studentams, mokytojams.

Dabar štai dienos šviesą išvydo dar viena profesoriaus knyga, kurios nemaža dalis praktiškai yra paties auto-riaus gyvenimo kelio aprašymas, nes jau nuo pat LOA įkūrimo P. Karoblis aktyviai veikė joje, vėliau ir vadovavo šiai olimpinio švietimo įstaigai, darydamas jai didelę pozityvią įtaką.

Ši knyga neapsiriboja vien olimpinės akademijos veiklos aprašymu. Teisus buvo knygos pristatyme kalbėjęs LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, pabrėžęs, kad šis darbas gerokai peržengia LOA ribas, akademijos veikla čia parodoma per platų tarptautinį olimpinį judėjimą, jo istoriją, per Lietuvos olimpinio judėjimo praeitį ir dabartį. Ir todėl šios knygos vertė dar labiau išauga, įgauna papildomą visuomeninį skambesį, tampa svarbi olimpiniam Lietuvos visuomenės švietimui.

Lietuvos olimpinė akademija, vadovaujama prof. P. Karoblio, išaugo į solidžią visuomeninę mokslinę organizaciją. Už ilgametį vaisingą darbą mokslo ir olimpizmo srityje LOA akademikais tapo žinomi mokslininkai, profesoriai Stanislovas Stonkus, Povilas Karoblis, Kęstas Miškinis ir Algirdas Gaižutis, ryškūs olimpinio sporto organizatoriai Artūras Poviliūnas, Janis Grinbergas ir Česlovas Garbaliauskas bei praeityje žinomas sportininkas, išeivijos lietuvių sporto vadovas Valdas Adamkus. Dabar akademijoje yra 160 narių. Ji jungia sporto mokslininkus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, mokytojus, sporto vadovus, trenerius, olimpiečius, garsius sportininkus, sporto žurnalistus, kurių pašaukimas – ne tik plėtoti sporto mokslą, bet ir per olimpinio judėjimo tradicijas skleisti tiesą ir gėrį, viltį ir tikėjimą žmogaus kūrybine prigimtimi.

Antrąjį knygos skyrių autorius skiria Olimpijai – humanistinių ištakų žemei. Pirmosios olimpinės žaidynės įvyko Graikijoje Olimpijos gyvenvietėje 776 metais prieš Kristų. Žaidynės buvo rengiamos kas 4 metus net iki mūsų eros 394 metų, kai Romos imperatorius Teodosijus I Didysis įsakė jas uždrausti. Žaidynės vyko net 1 170 metus, greičiausiai būtų vykusios ir ilgiau, bet jos vykdavo dievo Dzeuso garbei, o Romos imperatorius valstybine religija paskelbė krikščionybę. O imperatoriui Teodosijui II pasirodė, kad uždrausti žaidynes yra maža, todėl 426 m. įsakė Olimpiją sudeginti. Todėl kažkada visagaliam Dzeusui teko pasitraukti į nebūtį, kartu nusinešus ten ir tikrai gražią sportinę tradiciją. Taigi, olimpinis judėjimas tąsyk patyrė pirmąjį žiaurų politikos smūgį.

Negali nepritarti profesoriui P. Karobliui, teigiančiam, kad olimpizmo idėjos brutaliais įsakymais nesunaikinsi, nes jo koncepcija rėmėsi šviesiu idealu – kad žmogui būtinas fizinis grožis, jėga ir sveikata, kad tik fiziniai pratimai ir varžybos, susietos su moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, gali sukurti tobulą žmogų. Nes olimpizmas tapo gyvenimo filosofija, skatinanti ir jungianti į darnią visumą gerąsias žmogaus kūno, valios ir dvasios savybes.

Atgijo ir senoji Olimpija. 1949 m. čia atvėrė duris Tarptautinė olimpinė akademija, kurios veikla, pasak P. Karoblio, buvo geras pavyzdys, kaip turi dirbti Nepriklausomos Lietuvos olimpinė akademija. Knygoje atskleidžiami glaudūs abiejų akademijų dalykiniai, moksliniai ryšiai.

P. Karoblis nemažai dėmesio skiria ryškiausiems Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentams, visų pirma – prancūzui Pjerui de Kubertenui, kurio iniciatyva Paryžiuje 13 pasaulio valstybių atstovai įkuria Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK), nutaria atgaivinti olimpines žaidynes. Pirmosios atgaivintos žaidynės įvyksta Graikijos sostinėje Atėnuose 1896 m. Pirmasis pasaulinis karas sudavė naują smūgį olimpiniam judėjimui. Po karo olimpinės žaidynės atsinaujino. 1924 m. Paryžiuje pirmą kartą buvo iškelta ir Lietuvos valstybinė vėliava. Į žaidynes atvyko Lietuvos futbolo rintinė ir du dviratininkai. Jie ten nesublizgėjo, tačiau svarbiausia buvo pasiekta – Lietuvos trispalvė suplevėsavo olimpinėse žaidynėse, Lietuva tapo tikrąja tarptautinio olimpinio judėjimo nare. Tai įvyko, kai TOK‘ui vadovavo P. de Kubertenas.

Antrasis pasaulinis karas laikinai vėl sustabdė šį judėjimą, pakeitė ir Europos politinį žemėlapį. Tačiau olimpiniai reikalai vystėsi kiek kitaip, negu politiniai. SSRS tik 1951 m. pareiškė norą stoti į Tarptautinį olimpinį komitetą. Todėl iki jos priėmimo Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, formaliai dar buvo TOK‘o narės. Tuo, beje, bandė pasinaudoti išeivijoje gyvenantys lietuviai. Užsienyje susikūrusi Lietuvos krepšinio rinktinė, kurios sudėtyje buvo ir Europos čempionų, dėjo daug pastangų, kad 1948 m. galėtų dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Besirengdami joms krepšininkai sužaidė keletą pergalingų rungtynių, net įveikė Prancūzijos krepšinio rinktinę, kuri Londone iškovojo olimpinius sidabro medalius. Specialistai prognozavo olimpinius medalius ir lietuviams. Deja, Maskvos ranka buvo stipresnė. Lietuviams neleido dalyvauti žaidynėse.

Beje, užsiminus apie lietuvių išeivių sportą, reiktų paminėti ir mūsų išeivių dalyvavimą olimpiniame judėjime. „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams, manau, bus įdomu sužinoti, kad net trys lietuviai JAV rintinės sudėtyje tapo olimpiniais čempionais. Pirmoji lietuvaitė – olimpinė čempionė ir olimpinė rekordininkė buvo plaukikė Albina Osipavičiūtė, iškovojusi net du aukso medalius 1928 m. Amsterdamo žaidynėse. Pirmasis lietuvis vyras, tapęs olimpiniu čempionu, buvo krepšininkas Pranas Lubinas, kartu su JAV rinktine iškovojęs aukso medalius 1936 m. Berlyne. Beje, P. Lubinas vėliau žaidė Lietuvos rintinėje, tapo ir Europos čempionu. Trečiasis lietuvis – olimpinis čempionas ir pirmasis lietuvis žiemos olimpinių žaidynių čempionas buvo bobslėjininkas Edvardas Rimkus, laimėjęs aukso medalį 1948 m. Sankt Moritzo žiemos žaidynėse.

Daug gerų žodžių knygos autorius skiria ir TOK‘o prezidentui ispanui Chuanui Antonijui Samarančui, kuriam vadovaujant 1991 m. TOK‘as oficialiai pripažino Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, o Lietuvos trispalvė vėl pradėjo plevėsuoti olimpinėse žaidynėse. Šiltai pristato ir dabartinį TOK‘o prezidentą belgą Žaką Rogą, didelį Lietuvos gerbėją, jau keturis kartus apsilankiusį Lietuvoje. Vilniaus universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą.

P. Karoblis nemažai vietos skiria Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, jo prezidentams – generolui Jonui Jurgiui Bulotai (nuo 1924 m.), majorui daktarui Antanui Jurgelioniui (nuo 1928 m.) ir Artūrui Poviliūnui (nuo 1988 m.), kurie, pasak autoriaus, „su Lietuvos vėliava į Olimpą vedė ir veda Lietuvos sportininkus“.

Suprantama, knygos autorius daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos olimpinei akademijai. Jos kūrimo iniciatoriai buvo profesoriai S. Stonkus ir J. Šliažas, daug prisidėjo Lietuvos nusipelnęs rankinio treneris J. Grinbergas. 1989 m. tuometiniame Lietuvos kūno kultūros institute (LKKI) įvyko Lietuvos olimpinės akademijos steigiamoji sesija. Į ją susirinko mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, olimpiečiai. Pirmuoju LOA prezidentu buvo išrinktas tuometis LKKI prorektorius mokslo reikalams doc. V. Jasiūnas, viceprezidentu – LKKI Bendramokslinio fakulteto dekanas dr. A. Raslanas, LOA dekanu — Vilniaus pedagoginio instituto Fizinio auklėjimo teorijos ir metodikos katedros vedėjas prof. P. Karoblis. Pirmaisiais LOA nariais tapo R. Daniševičienė, S. Kavaliauskas, J. Lagunavičius, P. Majauskas, A. Seibutienė, A. Skurvydas. 1990 m. Kūno kultūros ir sporto departamentas įregistravo LOA įstatus, kuriuose buvo teigiama, kad LOA tikslas yra išsaugoti ir propaguoti olimpines idėjas, olimpinio sąjūdžio kultūrinį palikimą, dvasinio ir fizinio tobulumo siekimą, telkti mokslininkus analizuoti kultūros ir sporto laimėjimus Lietuvoje, bendradarbiauti su Tarptautine olimpine akademija, užsienio šalių mokslo, mokymo ir sporto įstaigomis bei organizacijomis.

Įdomūs knygos puslapiai skirti sporto mokslininkų indėliui ugdant aukščiausio lygio sportininkus, jų įtakai mūsų olimpiečių pergalėms Atlantos, Sidnėjaus, Atėnų ir kitose olimpinėse žaidynėse. Aktualus ir trenerių kvalifikacijos kėlimas, jų santykių su sportininkais tobulinimas, sportininkų kilnaus elgesio sąjūdžio plėtra, studentų, moksleivių fizinis lavinimas ir sportas, olimpinių tradicijų propaganda ir plėtojimas. Visa tai neišsprūsta iš knygos autoriaus akiračio.

Knygoje plačiai rodoma, kaip akademija siekia įprasminti daugelio lietuvių tautos šviesuolių viltis per olimpinį švietimą, mokslą, kultūrą, per garbingą praeitį sužadinti tautos savimonę, skatinti lietuvių visuomeninį ir kultūrinį judėjimą, kaupti ir saugoti istorines vertybes. Vienas šios knygos bruožų – žvilgsnis į ištakas, kurios neleis nugrimzti į nežinomybę pristatytiems darbams, ryškioms asmenybėms, kūrusioms olimpinio judėjimo, olimpinio švietimo pamatus.

Knygoje gausu anksčiau neskelbtų B. Čekanausko, M. Kulbio, E. Pliadžio nuotraukų, ją papildo reziumė anglų kalba ir platus literatūros sąrašas. Jame, beje, nemažai ir „Mokslo Lietuvoje“ skelbtų publikacijų, kurių autoriai yra Ž. Jackūnas, B. Kaulakys, K. Makariūnas, E. Zavadskas, G. Zemlickas. Tai reikalingas ir naudingas sporto mokslo veikalas. Nedaug šalių gali pasigirti tokiu monumentaliu leidiniu apie tautinį olimpinį judėjimą, apie olimpinį mokslą ir švietimą. Knygą išleido Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Ji skiriama sporto istorikams, mokytojams, aukštųjų mokyklų dėstytojams, studentams, sporto organizatoriams, olimpiečiams. Tai mūsų Lietuvos olimpinės akademijos istorijos atspindys ir žvilgsnis į ateitį.

Knygos pristatyme dalyvavo LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas prof. Povilas Karoblis, Kūno kultūros akademijos rektorius prof. Albertas Skurvydas ir Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius akad. Algirdas Gaižutis.