Prūsijos valdžios tautinė švietimo politika XIX a
Karalienės mokytojų seminarijai – 200 metų (1811–2011)
Pabaiga, pradžia Nr. 19
Dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius
Wilhelmas von Humboldtas (1767–1835), 1801–1810 m. būdamas Prūsijos kulto ir švietimo reikalų ministru, reformavo pradžios mokyklas, jas supasaulietino, pritaikė J. H. Pestalozzio pedagogikos principus. 1809 m. inspektuodamas Rytų Prūsijos mokyklas ir domėdamasis švietimo reforma Humboldtas Karaliaučiuje susitiko su lietuvių kalbos teisių gynėju Martynu Liudviku Gediminu Rėza. Keliaudamas per Kuršių neriją du kartus lankėsi Klaipėdoje. To rezultatas – parengė Karaliaučiaus ir lietuviškų mokyklų planą, kuriame pripažįstamos lietuvių kalbos teisės. Kuomet Prūsijos karalystės vyriausybė Berlyne 1818 m. parengė mokyklų vokietinimo nuostatus, Rytų Prūsijos kulto ir švietimo ministras J. von Schröteris (Šrėteris) atmetė „greitą ir prievartinį vokietinimo planą“: lietuvininkai esą „savaime suvokietės“, jų kalba esanti tik liaudies kalba.
Nebuvo įgyvendinta ir 1829 m. Gumbinės apygardos vyresnybės mokytojams išleista instrukcija kaimo mokyklose lietuvių kalbą pakeisti vokiečių dėstomąja kalba. Švietimo generalinis superintendentas Sartoriusas 1834–1838 m. mokyklų vizitavimo raporte rašė: „Vizituodamas kraštus su lenkų ir lietuvių mažumomis aš dažnai turėjau tartis su vaikų tėvų delegacijomis. Skaudama širdimi jie manęs prašė grąžinti jų gimtąją kalbą į mokyklas ir bažnyčias. Mokyklą baigdami jų vaikai neišmano religijos esmės, nes nebuvo mokomi sava kalba. Mokykla nutolina juos nuo tėvų <...>“. Kai Gumbinės karo ir domenų rūmų mokyklų patarėjas F. Rettigas be karaliaus žinios 1847 m. uždraudė lietuviškai dėstyti pradžios mokyklose, tam griežtai pasipriešino Tilžės gimnazijos mokytojas humanistas Eduardas Gisevius (Gizevijus). 1848 m. Rytų Prūsijos oberprezidentas Theodoras von Schönas pareiškė, kad kiekvienas pilietis (Prūsijos gyventojai piliečiais formaliai paskelbti jau 1794 m.
Prūsijos provincijų visuotiniame krašto teisyne – Allgemeine Landrecht für die Preussische Staaten) turi teisę reikalauti tikybos dėstymo gimtąja kalba, jos vartojimo teismuose, įstatymų leidyboje visomis Prūsijoje gyvenančių tautų kalbomis. Visgi, Prūsijos vyriausybė Berlyne nuo XIX a. vidurio keitė gana savarankiškus, mąstančius rytprūsietiškojo, prūsiškojo-lietuviškojo patriotizmo dvasia, vietinius mokytojus ir valdininkus atėjūnais iš vakarinių karalystės provincijų, daugiausia iš etninių vokiškų žemių. Kulto ir švietimo ministerija uždarė dvikalbes lietuvių-vokiečių arba trikalbes lenkų-lietuvių-vokiečių mokyk-las ir įvedė vienakalbę mokyklų sistemą.
XIX a. pabaigoje centralizuojamos modernios valstybės siekė sujungti skirtingų tautybių, tikybų, kalbų gyventojus į darnios vientisos visuomenės politinį vienetą. Tai buvo daroma 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai (Reichui). Vokiškų kraštų, žemių suvienytojas, Prūsijos galybės kūrėjas imperijos kancleris Otto von Bismarckas vadovavosi susikurta agresyvios tautinės politikos koncepcija: viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Ją įgyvendino vykdydamas lietuvininkų ir lenkų bei mozūrų prievartinės germanizacijos politiką. 1872–1876 m. O. Bismarcko, kulto ir švietimo ministro A. Falko, Rytų Prūsijos oberprezidento K. W. H. G. Horno potvarkiais, Prūsijos Landtago ir Vokietijos Reichstago įstatymais lietuvių kalba buvo pašalinta iš visų mokyklų, kitų viešojo gyvenimo sričių. 1873 m. Horno aplinkraštyje nurodyta, kad mokytojai, nevykdantys 1872–1873 m. nuostatų, būsią šalinami iš tarnybos. Prieš tai masiškai protestavo ne tik lietuvininkai (t. p. lenkai bei mozūrai), bet ir daugybė Mažosios Lietuvos bei visos Rytų Prūsijos vokiečių mokytojų, kunigų, mokslininkų, netgi per akultūracijos procesą su lietuvininkais susigyvenusių arba susigiminiavusių valdininkų. Buvo padaryta tik neesminių nuolaidų. Prievarta įvesta vokiečių valstybinė kalba spartino Mažosios Lietuvos germanizaciją.
Prūsijoje sukurta provakarietiška visuomenė tapo svarbus vokietybės skleidimo ir traukos į europinio masto vokiečių kultūrą veiksnys. Lietuvininkų vaikai per mokyklas perėmė vokiečių kalbą, kuriose dėstyta prestižinė vokiečių literatūrinė kalba, kilusi iš Hochdeutsch (vokiečių aukštaičių tarmės).
Tam tikra išimtis buvo Karalienės mokytojų seminarija, kurioje dar iki 1882 m. kaip atskiras dalykas dėstyta lietuvių kalba. Prisimintina, kad tais pačiais metais buvo įkurtos Įsruties ir Ragainės mokytojų seminarijos.
Nuotraukoje:
Įsruties pilis prieš II pasaulinį karą. Dešinėje – paminklas Lietuvių ulonų XII pulko kariams (viršuje lietuvininkas raitelis ant trakėnų veislės žirgo)
