Iš Dotenėnų ir Alionių – į platų mokslo kelią

Lapkričio 11–13 d. Kaune vyko Tarptautinė farmakognozijos ir kitų farmacijos mokslų konferencija, skirta prof. Kazimiero Grybausko 125-osioms ir doc. Eduardo Kanopkos 100-sioms gimimo metinėms paminėti. Organizatoriai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultetas, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno Botanikos sodas ir Lietuvos farmacijos sąjunga. 　

Iš tų laikų, kai studentai profesorių nevargino

Programos pagrindinė tema – „Inovacijos vaistinių augalų moksliniuose tyrimuose“ – gvildenta lapkričio 12-ąją „Europa Royale Kaunas“ viešbučio konferencijų salėje. Iš Lenkijos atvyko ir pranešimus skaitė Małgorzata Sznitowska iš Gdansko („Laukiant nanorevoliucijos vaistinių preparatų gamybos technologijoje“) ir Jerzy Lazowski iš Varšuvos („Integrinų vaidmuo atsirandant vėžiui ir terapijos svarba“). Dalyvavo taip pat mokslininkai iš Latvijos, priešakyje su prof. Ilze Barene iš Rygos, o daugumą pranešimų skaitė Lietuvos mokslininkai, taip pat ir studentai, jau gan drąsiai kimbantys į pakankamai sudėtingas vaistinių augalų tyrimų sritis. Malonu, kad nebuvo pamiršti ir vaistinių augalų tyrinėjimų Lietuvoje vieni iš pradininkų – prof. Kazimieras Grybauskas ir doc. Eduardas Kanopka, kurių garbei juk ir surengta konferencija. Tenka buvoti konferencijose, kurios skirtos vienai ar kitai įžymybei, bet jos paminimos tik įžangos žodyje, o pranešimuose ar diskusijose net neprisimenamos. Ši konferencija – kaip tik priešingas pavyzdys.

Pirmiausia į akį krito konferencijos dalyvių jaunatviškumas. Iš pradžių, kai vyko dalyvių registracija, buvo galima pagalvoti, kad patekome į studentų mokslinės draugijos renginį – aplinkui vien jauni veidai. Jeigu tai skaitysiančių pranešimus bendrakursių palaikymo komanda, tai lyg ir per didelė. Didžiąją klausytojų dalį sudarė būtent studentai, būsimieji farmacininkai, o tai visai nebūdinga Lietuvoje vykstančioms tarptautinėms konferencijoms. Bent jau tų, kuriose tenka dalyvauti šių eilučių autoriui, o tokių susidarytų ne viena dešimtis. Organizatorių paklausdavau, o kur studentai, kodėl jų nematyti renginyje, juk aptariamos temos pirmiausia jiems galėtų net ir labai praversti. Atsakymas dažniausiai būdavo vis tas pats: skelbimas apie konferenciją iškabintas, visi norintys gali ateiti... Nepagalvojama, kad noras domėtis iš nieko neatsiranda, jį reikia uždegti kaip ugnelę. Pavyzdį teikia mūsų vyresnės kartos mokslininkų, taip pat ir jau pasitraukusiųjų į Amžinybę biografijos. Jiems buvo įdomu bendrauti su studentais, patys prieidavo prie studentų būrelio, rūpėjo, kuo gyvena jaunimas. Kad ir keli pavyzdžiai, kuriais pasidalijo doc. Eduardo Kanopkos buvę studentai.

Sveikatos mokslų universiteto Farmacinės chemijos ir farmakognozijos katedros doc. dr. Zita Barsteigienė prisiminė, kaip E. Kanopkos „Volga“ prie Muzikinio teatro sustodavo, kur jau laukdavo penki studentai – juos docentas kartu veždavosi iki Botanikos sodo Aukštojoje Fredoje, kad studentams nereikėtų laukti autobuso. Geriausiai studentei tekdavo garbė sėsti priekyje. Linksmai šnekučiuojantis docentui laikas neprailgdavo, ir studentai daug naujo sužinodavo.

Farmacinės chemijos ir farmakog-nozijos katedros profesorius, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas Eduardas Tarasevičius prisimena, kaip Farmacijos fakulteto ilgajame koridoriuje ir tais laikais būriuodavosi studentai. Eidamas pro šalį E. Kanopka kelias studentes būtinai pasikviesdavo į savo kabinetą, sumaldavo nuostabiai kvepiančios kavos, kurios kvapą pajusdavo ir visi esantys koridoriuje. Pagal kokius kriterijus tas studentes pasirinkdavo, sunku pasakyti, bet buvo vienintelis dėstytojas, kuris taip betarpiškai bendraudavo su studentais. Žinoma, prie kavos megzdavosi pokalbis, nes docentui buvo įdomu sužinoti, iš kur vienas ar kitas studentas atvyko, kodėl pasirinko farmacijos, o ne kurį kitą mokslą, kaip sekasi vienas ar kitas dalykas. Studentai jam buvo įdomūs ir labai konkretūs žmonės, tikri kolegos, o ne beveidžiai vienetai ar „krepšelio“ nešėjai į universitetą, kaip kad dabar būna. Tie pašnekesiai su docentu ilgam įsimindavo, o panelėms studentėms būdavo proga pasididžiuoti prieš bendrakurses – juk ją, o ne kurią kitą docentas vaišino kava.

Lyg ir labai paprasti dalykai, bet buvusiems studentams, dabartiniams docentams ir profesoriams išliko atmintyje kaip mieli jaunystės prisiminimai ir net kaip gyvenimo nuostatos. Iš tos patirties, iš kitų žmonių biografijų semtis išminties ir gyvenimo pamokų reikia mokytis. Ir mokyti – kantriai ir su išmanymu. Man regis, kad tą buvo galima pajusti šioje konferencijoje ir iš sąlyčio su jos organizatoriais – prof. Ona Ragažinskiene, prof. Eduardu Tarasevičiumi, Farmacijos fakulteto dekanu prof. Vitaliu Briedžiu ir kitais. Kad ir per atgaivos pertraukėlę (taip programėlėje įvardyta kavos pertrauka) keliais žodžiais persimetus, iškart pajunti, kur mūsų praeities autoritetų, profesorių, kūrusių atskirų mokslo krypčių pagrindus Lietuvoje, gyvenimo ir veiklos nuostatos vis dar gyvos jų mokinių darbuose. Kitos sąlygos, kiti reikalavimai, kartais ir išlikimo moksle dabartinėse aplinkybėse. Bet nuostatos, kartų perimamumo ir tęstinumo svarba turi būti gyva mokiniuose ir pasekėjuose. Jei nutruks ši gija, rišanti praeitį ir šiandieną, dabartyje prasmės neteks ir mūsų pirmtakų gyvenimo, ir jų veiklos labai reikšminga dalis. Pralaimės ne pirmtakai, bet mes visi, kurie tvirtybės semiamės iš jų patirties. Arba nesisemiam, jei nežinodami ir žinoti nesirūpindami, viską pradedam nuo savęs, šitaip atverdami klastingą angą tykančiai savojo gyvenimo tuštumai.

Dar pasakysime, kad Lietuvos farmacijos sąjungos leidybos centras, vaistininko ir vaistinių augalų tyrėjo doc. Eduardo Kanopkos (1911–1991) šimtosioms gimimo metinėms parengė ir išleido jo memuarų knygelę „Gyvenimo kelionė...“ Ją gavo visi užsiregistravę konferencijos dalyviai. Knygelė gausiai iliustruota nuotraukomis, iš kurių galima susidaryti įspūdį, kad E. Kanopka buvo labai gyvybingas, su studentais nesibodėjęs bendrauti dėstytojas, labai mylėjęs Lietuvos gamtą ir tą meilę sugebėjęs įskiepyti savo mokiniams ir pasekėjams. Knygelę paįvairino E. Kanopkos šeimą gerai pažinojusios dr. Inos Dagytės esė „Pakalnutė atlape“ ir katedros bendradarbio Domininko Bernatonio atsiminimų apie E. Kanopką žiupsnelis.

Pirmasis gydymą vaistažolėmis grindė mokslu

Grįžkime prie Lietuvos farmakognozijos ištakų, vadinasi, prie Kazimiero Grybausko ir Eduardo Kanopkos gyvenimo ir veiklos konkretybių. Niekur nuo šių asmenybių ir nebuvome nutolę, nes visa, kas pasakyta, padiktuota iš mūsų dabarties santykio su šiomis asmenybėmis, jų pėdsaku mūsų savimonėje. Jeigu būtų kitaip, nebūtų ir šios konferencijos, ir preteksto apmąstymams.

Vargu ar pavyktų dalykiškiau ir turiningiau pristatyti Lietuvos farmakognozijos – vaistinių augalų tyrinėjimo – vieną iš pradininkų prof. Kazimierą Grybauską, negu tai padarė Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Vaistinių augalų mokslo sektoriaus vedėja prof. dr. (HP) Ona Ragažinskienė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius, Vaistinių augalų skyriaus įkūrėjas doc. dr. Tauras Mekas (žr. straipsnį „Farmakognozijos ištakos Lietuvoje: Profesorius Kazimieras Grybauskas“, – „Mokslo Lietuva“, 2011 m. rugsėjo 8 d., Nr. 15 (459), p. 11 ir 16). Giliau besidomintis skaitytojas šį straipsnį gali susirasti, o konferencijos dalyviai išgirdo šiai temai skirtą prof. O. Ragažinskienės pranešimą. Priminsime tik esminius dalykus, be kurių būtų sunku apsieiti ir kuriuos vėliau išplėtosime, papildydami nauja informacija.

Kazimieras Grybauskas (1886 08 20 – 1953 06 26) gimė miškingoje Švenčionių apskrityje, Dotenėnų kaime (galima rasti parašyta ir Dotinėnai). Savarankiškai pasiruošęs jaunikaitis išlaikė keturių klasių gimnazijos egzaminus, vaistinėje dirbo mokiniu (gizeliu), vaistininko padėjėju. Maskvos universitete baigė aukštąjį farmacijos mokslą, tapo vaistininku. 1924 m. pradėjo dirbti Lietuvos universiteto Kauno botanikos sode. Sukūrė Vaistinių augalų skyrių, pradėjo naują vaistinių augalų mokslinių tyrinėjimų Lietuvoje kryptį – vaistinių augalų rūšių bei veislių introdukciją, perspektyvų auginimą Lietuvos sąlygomis. Buvo pirmasis medikas Lietuvoje, kuris gydymą vaistažolėmis grindė mokslu. Nuo 1940 m. vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodui. Nacistinės Vokietijos okupacijos sąlygomis, iškilus grėsmei Botanikos sodui, įtikino aukštosios karinės vadovybės asmenis, kad vaistiniais augalais galima kompensuoti vaistų stygių armijai. Vaistinių augalų skyrius buvo išplėstas keturgubai (iki 6 ha), o svarbiausia – botanikos sodas buvo išgelbėtas.

Tuo neapsiriboja K. Grybausko nuopelnai. Dar 1927 m. išspausdino straipsnį, kuriame teigė, kad iš užsienio vežti paprasčiausias gydomąsias žoleles, kurios apsčiai auga Lietuvoje, turi būti vertinama kaip pilietinis prasižengimas. Ar nereiktų įsiklausyti ir dabarties vaistininkams?

1934 m. Lietuva tapo Tarptautinės vaistinių augalų federacijos nare, šešis kartus dalyvauta federacijos tarptautiniuose kongresuose, kur skaityti pranešimai ir apie Lietuvos vaistinius augalus. Tos veiklos modus vivendi buvo K. Grybauskas. 1935 m. į Briuselyje vykusį kongresą vyko ir Lietuvos farmacijos pramonės – akcinės bendrovės „Ger Ma Po“, „Sanitas“ ir „Galen“ atstovai. Visa ši veikla plėtėsi ne be K. Grybausko iniciatyvos. Beje, lietuviška vaistinė augalinė žaliava Briuselyje pelnė aukso diplomą.

Daugelyje Lietuvos spaudinių buvo galima skaityti K. Grybausko šviečiamojo ir pažintinio pobūdžio straipsnius apie vaistinius augalus, o 1941 m. kartu su J. Movšovičiumi išleistas „Lietuvos vaistingųjų augalų sąrašas“ ir šiandien vertinama knyga. K. Grybausko straipsniai ir leidiniai nepaseno, sudaro Lietuvos vaistažolininkystės mokslo pagrindą.

Nuo 1930 m. prasidėjo K. Grybausko pedagoginė veikla, kurią sunku atskirti nuo mokslinės: su studentais farmacininkais jis atlikdavo augalų sistematikos laboratorinius darbus, skaitė farmakognozijos paskaitas. 1944–1953 m. buvo Medicinos fakulteto Botanikos ir farmakognozijos katedros vedėjas, tapo profesoriumi. Parengė farmakognozijos disciplinų dėstymo planą, naujas vaistinių augalų tyrimo metodikas taikė farmakognozijos ir augalų sistematikos disciplinų laboratoriniams darbams. Ir šiandien K. Grybausko buvę studentai nepamiršta įspūdingų profesoriaus išvykų į gamtą, floristinių ekskursijų. Pagaliau prof. K. Grybauskas buvo pirmasis Lietuvos botanikų draugijos ir ilgametis Farmacininkų draugijos pirmininkas.

K. Grybausko pradėtieji darbai tęsiami VDU Kauno botanikos Vaistinių augalų mokslo sektoriuje. Jame tiriami ir plečiami Baltijos regiono vaistiniai augalai. Farmakognostinis sodas – tarsi muziejus po atviru dangumi. Greta šimtų rūšių ypatingas dėmesys skiriamas 26 retoms ir nykstančioms vaistinėms ir prieskoninėms augalų rūšims. Tai prof. K. Grybausko pradėtų ir dešimtmečiais puoselėtų darbų tąsa.

Vaistažolininkystė – giminės amatas

Muzikinę įžangą konferencijai suteikė prof. Kęstučio Grybausko, Kazimiero Grybausko sūnaus, aštuoniomis rankomis fortepijonu atliekami muzikos kūriniai. Tai profesoriaus vadovaujamo pianistų kvarteto įrašas. Pats profesorius būtų mielai ir „gyvai“ pagrojęs, bet tuo pačiu metu buvo išvykęs koncertuoti į Šveicariją.

Užtat konferencijoje dalyvavo kitas Kazimiero Grybausko sūnus – taip pat profesorius Gediminas Grybauskas, kurio nuotaikingas pasakojimas apie tėvą visiems padarė didžiulį įspūdį. Būtų labai neteisinga, jeigu tai ir teliktų pasakojimu, neliktų išguldyta ant popieriaus. Kol tai nepadaryta, pabandysime bent iš dalies šią spragą užpildyti. Prieš tai priminsime, kad Gediminas Grybauskas yra medikas, habilituotas mokslų daktaras, 1995 m. Vilniuje įkūrė privatų medicinos diagnostikos centrą ir yra jo direktorius. Jo tyrimų ir gydymo kryptis – kepenų, kasos, tulžies pūslės ir latakų, skrandžio ir žarnyno ligos, reumatiniai virškinamojo trakto pažeidimai. Dar pridursime, jog profesorius 1995 m. su kitais įkūrė žurnalą „Medicinos teorija ir praktika“, yra redakcinės kolegijos pirmininkas. Šių metų balandį profesorius paminėjo savo garbingą jubiliejų, bet išlieka labai guvus ir optimistiškas, kas ypač ryšku klausantis jo pasakojimų. Nors išraiškingos profesoriaus pasakojimo manieros mums nepavyks perteikti, bet jo tėvo gyvenimo peripetijas, kurios mums atrodo ir svarbios, ir labai įdomios, pamėginsime užfiksuoti.

Taigi Dotenėnų kaime tuometinėje Švenčionių apkrityje prieš 125-erius metus į pasaulį atėjo berniukas, būsimasis vaistininkas ir mokslininkas, kurio darbais ir šiandien didžiuojasi ne tik jo gimtinė, bet ir visa Lietuva. Juk taip šiandien vertiname prof. Kazimiero Grybausko indėlį į vaistinių augalų tyrimus, jų introdukavimo darbus, farmakognozijos mokslo Lietuvoje kūrimą, vaistininkų rengimą ir daugelį kitų darbų, kurie ir šiandien profesoriaus mokinių ir jau naujos kartos jaunų mokslininkų sėkmingai tęsiami. Į kokį pasaulį atėjo tas berniukas?

Būdami romantiškai nusiteikę, tikriausiai mintyse matome po Dotenėnų kaimo apylinkių pievas vaikštantį berniuką, rankiojantį įvairius kaimo vaikui pažįstamus ir nepažįstamus augalėlius, kurie jį ir išves laikui bėgant į augalų, vaistažolių ir gamtos pažinimo kelią. Profesorius Gediminas Grybauskas šį idilišką kaimo vaiko gyvenimo vaizdelį siūlo papildyti šviesiu prosenelės paveikslu. Vargu ar kur išlikęs jos portretas, profesorius net ir prosenelės vardo nepaminėjo, bet jos poveikis Kazimierui Grybauskui neabejotinas. Prosenelė matė patį imperatorių Napoleoną 1812 m., kai šis per Lietuvą su kariuomene žygiavo į Rusiją. Išsigandusi Napoleono kareivių, ji mėgino slėptis ežere ir vos nepaskendo, laimei kareivių buvo išgelbėta. Neabejotinai visa ši istorija veikė jos palikuonių vaizduotę, taip pat ir augančio Kazimiero, nes tapo giminės pasakojimų ir prisiminimų reikšminga dalimi.

Istorija su Napoleonu apgaubė senolės paveikslą ypatinga aureole, o Kazimierui ir jo likimui dar didesnį poveikį padarė prosenelės ne šiaip pomėgis, bet labai rimtas užsiėmimas – ji rinkdavo vaistingąsias žoles, jas džiovindavo, gal jomis ir gydydavo pasiligojusius. Kad tai buvo ne priešokio užsiėmimas, bet gyvenimo būdo dalis, rodo tas faktas, kad prosenelė buvo įsirengusi net specialias vaistažolių džiovinimo lentynas. O kad tai buvo šviesūs žmonės, liudija ir kiti faktai. Prosenelės šeima buvo kilusi iš karališkųjų valstiečių, tad lažo nėjo, gyveno laisviau ir šviesiau. Mokėjo duoklę, be kita ko ir vaistiniais augalais, jeigu teisingai supratau prof. G. Grybauską. Bent jau aplinkinius vaistininkus, kurie tas žoleles supirkinėjo, ši augalų žinovė ne tik pažinojo, bet buvo su jais užmezgusi gan plačias pažintis, su jais bendravo. Visa tai žinant, tampa aišku, kodėl prosenelė vaistažoles rinkdavo ir džiovindavo su užmoju – tai buvo jos indėlis į šeimos materialinį gerbūvį. Kad tai buvo šeimos amatu tapęs užsiėmimas rodo ir tas faktas, jog ir K. Grybausko senelė vaistinguosius augalus rinkdavo ir džiovindavo. O tėvo dėdė rinkdamas žoles paskendo Burbų pelkėse prie Švenčionėlių.

O savosios seniausios išminties ar nepamiršome?

Jeigu būtume graikai, pasakytume, jog Kazimiero Grybausko dėdė visiems laikams iškeliavo į deivės Artemidės sodus. Mat graikų mitologijoje tvirtinama, kad Kolchidėje, Juodosios jūros pakrantėje, buvęs vaistinių augalų sodas, kurį globojo deivė Artemidė. Esą iš to sodo vaistiniai augalai ir žinios apie juos pasiekė Graikiją, tas žoleles gydymo tikslams naudojo mitologinis Apolonas ir realiai gyvenęs Asklepijus, kurį romėnai perkrikštijo į Eskulapą. Yra užfiksuota, kad Hipokratas (460–377 m. pr. Kr.) gydymo tikslams naudojo 236 vaistinius augalus, tarp jų ir vaistines daržoves – kopūstus, burokus, pupas, miežius. Aristoteliui vaistingieji augalai taip pat sudarė reikšmingą gydymo arsenalo dalį, o jo mokinys Teofrastas (IV a. pr. Kr.), paskyręs 15 knygų botanikai, pelnė botanikos „tėvo“ vardą.

Iš senovės graikų mus pasiekė ir terminas farmacon, reiškiantis vaistą ir nuodą – priklausomai nuo dozės. Iš čia ir farmakognozija (gr. gnosis – žinojimas) – žodis, reiškiantis vaistinių augalų pažinimą, o kad pažintum, reikia tyrinėti. Farmakognozijos tėvu laikomas Dioskoridas, kurio svarbiausias iliustruotas veikalas „Materia medica“ buvo išverstas į lotynų kalbą ir iki XVI a. Europoje buvo labai vertinamas, jame pateiktomis žiniomis remtasi ir vėlesniais laikais.

Graikų medicinos, taip pat ir farmakognozijos laimėjimus perėmė romėnai, o jų įžymybės Galeno (gimęs 130 m. pr. Kr.) gydymo būdai net iki XIX a. buvo naudojami ir plačiai pripažįstami. Ir šiandien gyvuoja terminas „Galeniniai preparatai“.

Kaip visoje toje gydymo vaistiniais augalais ir farmacijos panoramoje atrodo Lietuva? Vaistininkai pradėti rengti 1579 m., įkūrus Vilniaus jėzuitų akademiją ir universitetą. Tuo metu jėzuitai įkūrė ir vaistinę, kurioje buvo pradėta rengti vaistininkus (anksčiau negu gydytojus). Farmacijos aukštasis mokslas Lietuvoje siejamas su italu Sartorius‘u, kuris 1784 m. Vilniaus universitete dėstė medicininę arba farmacinę chemiją, vėliau ir farmacijos kursą. 1798–1803 m. šį kursą skaitė prof. Andrius Sniadeckis, nuo 1807 m. –prof. Johanas FrydrichasVolfgangas, tapęs farmakologijos ir farmacijos katedros vedėju. Farmakologija vadintas kursas apie augalinės kilmės medžiagas, t. y. dabartinės farmakognozijos disciplina.

Visa tai svarbu ir įdomu, bet štai kas krinta į akį. Jeigu užduotume klausimą, kokia lietuvių mitologijos deivė rūpinosi vaistiniais augalais, tikriausiai nedaug kas atsakytų. O juk turėjo rūpintis, gydymo vaistiniais augalais tradicija neabejotinai turi labai gilią praeitį, tikriausiai nė kiek ne seklesnę už senovės romėnų ir graikų. Tik iš tautos sąmonės amžių bėgyje visa, kas siejosi su ikikrikščioniškąja Lietuva, buvo išmėtyta ir išvėtyta, tarsi nė nebuvo. Tauta nebūtų išgyvenusi, jeigu tų senųjų gydymo būdų nebūtų turėjusi, pasiligojusius, sužeistus medžioklėje, mūšiuose reikėjo gydyti, nes barzdaskučio, mokančio nuleisti kraują ir taip gydžiusio, kiekvieną kartą iš vokiečių žemės neišsikviesi. Žodžiu, tie gydymo vaistiniais augalais būdai turėjo atsispindėti lietuvių ir kitų aisčių mitologijoje. Laikas tuos dalykus kelti iš užmaršties.

Prisimintinas ir kunigas Burba

Bet grįžkime prie konferencijoje išsakytų minčių. Praėjusią vasarą Dotenėnų kaime lankęsis Gediminas Grybauskas rado dar du išlikusius namukus, kurie susiję su jo tėvų ir protėvių istorija. Pusė kaimo gyventojų jau kiti, suvažiavę iš įvairių Lietuvos miestų. Nors ir suvažiavę, bet, atrodo, vietiniu patriotizmu persiėmę, nes siūlė G. Grybauskui steigti savo tėvui Kazimierui Grybauskui skirtą muziejėlį, rūpintis ekspozicijos parengimu, žadėjo net lengvatų – kainuotų tik žemė, ant kurios stovi pastatai, o šiuos muziejui gautų už dyką. Kol kas tokių rūpesčių imtis G. Grybauskas nesiryžta, bet pati doteniškių mintis vertinga.

Kol tokio muziejėlio idėja dar tik kirba kai kurių žmonių pasąmonėje, toliau pasekime augančio Grybauskų berniuko Kazimiero gyvenime eituosius takus. Jei ne kunigas Burba, pas kurį patarnautoju tėvai buvo atidavę Kazimierą, tai ir platesnio gyvenimo kelio nebūtų, viskas užžėlusiais takais ir baigtųsi. Šeima didelė, burnų daug, pajamos ribotos, verstis sunku. Kunigas irgi buvo iš to krašto kilęs, palaidotas Kaltinėnų kapinėse, bet profesoriui G. Grybauskui sumaišties įnešė internetas: rašoma Jonas Burba, nors ant paminklo tvirtino matęs užrašyta kun. Antanas Burba. Gimimo ir mirties datos sutampa.

Šių eilučių autoriui pradėjus šią informaciją tikrinti, sumaišties nesumažėjo, o dar padaugėjo. Kunigo Jono Burbos pavardė dėka visagalio interneto mus bemat nukėlė į Kaltanėnų seniūniją Švenčionių rajono rytiniame pakraštyje, kur šią pavardę aptinkame tarp žymiausių šio krašto vyrų. Kunigas Jonas Burba (1851–1915) buvo lietuviškos spaudos platintojas spaudos draudimo metu, blaivybės idėjų skleidėjas, knygnešių veiklos organizatorius. Asmenybė verta, kad prisimintume. Baigęs Švenčionių gimnaziją, vėliau Vilniaus kunigų seminariją, buvo gerokai pablaškytas po tolimas parapijas: į Dysnos parapiją, Prozorokų parapiją klebonu (Vitebsko sr., Gluboko r.), paskui į Tverečių, vėliau į Višniovo parapiją (Ašmenos r.). Iš ten į Daugėliškį (dabar Naujasis Daugėliškis) klebonu. Nuo 1903 m. tapo Švenčionių klebonu ir dekanu. Būtent lietuviškose parapijose – Tverečiuje, Daugėliškyje ir Švenčionyse praėjo jo vaisingiausi ir lietuvybės gaivinimui turiningiausi metai. Bažnytines apeigas atlikdavo lietuvių kalba, iš parapijos lietuvių aktyvo puoselėdavo lietuviškos spaudos platintojus, kurie tas knygas gabendavo iš Prūsijos. Mokė vaikus melstis lietuviškai, kreipė siekti mokslo. Vilniaus vyskupijoje pagarsėjo kaip geriausias pamokslininkas. Švenčionių klebonijos palėpėje aptiktieji jo pamokslų tekstai perduoti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai.

Tai štai kun. Jonas Burba paskutiniuosius gyvenimo metus praleido pas giminaitį kun. Meštikį, sunkiai sirgo, 1915 m. mirė ir palaidotas Kaltanėnų kapinėse. Apie 1920 m. ant jo kapo buvo pastatytas juodo šlifuoto granito paminklas ant rausvo akmens pamato. Tada Kaltanėnų kapinėse pastatytas betoninis kryžius kunigo J. Burbos atminimui. Jo paminklo nuotrauką nesunku susirasti kad ir „Google“ paieškoje surinkus žodžius „Knygnešys Jonas Burba“. Užrašas ant paminklo skelbia: „Kun. kan. Jonas Burba Švenčionių dekanas mirė 14 Rugsėjo 1915 m. amžiaus 64 m.“. Tiesa, internete patalpintame straipsnelyje nurodyta neteisinga gimimo data, bet žinant, kiek gyveno, nesunku apskaičiuoti tikruosius gimimo metus – 1851-ieji. Sunku pasakyti, kokį Antano Burbos paminklą tose pačiose kapinėse matė G. Grybauskas, bet kun. Jono Burbos paminklo nuotrauką įdedame prie šio straipsnio.

Gyvenimas mėtė ir vėtė

Kodėl tiek daug dėmesio skyrėme kun. J. Burbai, tarsi visai nuošalyje palikę Kazimierą Grybauską? Šitai darome sąmoningai norėdami parodyti ir vaikinuką supusius žmones, juo labiau globėją, turėjusį jo likimui didelį poveikį. Kun. Burba globojo ne šiaip vaikinuką, bet būsimą mokslininką, formavo jo gyvenimo nuostatas. Visa tai labai svarbu, norint giliau pažinti mums rūpimą asmenį. Kazimiero tėvai tikėjosi, kad būdamas kun. J. Burbos patarnautoju jų sūnus stos į kunigų seminariją ir turės užtikrintą duonos kąsnį. Bet tokioms viltims galą padarė ne kas kitas, o pats kunigas Burba. Pamatė vaikinuko domėjimąsi vaistažolėmis. Mat Kazimieras tempė ir tempė į kleboniją vaistingąsias žoles, jas džiovino, ko ir buvo iš namų pramokęs. Paskui tas žoleles nešdavo vaistininkams, šitaip prie savo iš klebono gauto atlygio šiek tiek prisidurdamas papildomų pajamų. Taip Kazimieras susipažino su aplinkinių vaistinių vaistininkais ir gydytojais, pats panoro būti vaistininku, bent jau tokį potraukį savy pajuto. Vaistininkai patarė vaikinui važiuoti į Kijevą, kurioje nors vaistinėje įsitaisyti gizeliu ir pramokti labai gero amato. Kunigas Burba neprieštaravo, veikiausiai dar ir parėmė.

Kazimieras išvyko į Kijevą, įsidarbino gizeliu, apsitrynė, pramokęs vaistininko amato išvyko į Galiciją, dabartinės Lenkijos, o tada Austro-Vengrijos teritorijoje. Vėliau Kijeve pasiryžo eksternu laikyti gimnazijos baigimo egzaminus. Kaip vieną iš esminių tėvo savybių G. Grybauskas išskiria darbo pomėgį. Tuometinėse klasikinėse gimnazijose buvo mokoma keturių kalbų: dviejų senųjų – lotynų ir graikų, ir dviejų užsienio – prancūzų ir vokiečių. Kai Kazimieras padavė pareiškimą eksternu laikyti egzaminus, lotynų ir graikų kalbų egzaminai buvo atšaukti. Kitas Kazimiero vietoje būtų tik rankomis suplojęs, bet ne jis. Nuėjo pas gimnazijos direktorių ir paprašė, kad jam būtų leista laikyti egzaminus taip pat ir iš senųjų kalbų. Direktorius leido. Išlaikęs keturių kalbų egzaminus, jaunuolis ryžosi stoti ne bet kur, o į Maskvos universitetą. Maskvoje gyveno ir studijavo didelė lietuvių studentų kolonija, ir tai suvaidino ne paskutinį vaidmenį jaunuoliui apsisprendžiant.

Įstojo į universitetą, įsidarbino prie Kremliaus veikusioje „Fareino“ vaistinėje (Kremliaus skersgatvyje), kuri ir dabar ten veikia baltomis plytelėmis išklotame dviaukščiame pastate. XX a. pradžioje tai buvo didžiausia Europos vaistinė. Vaistinėje dirbo ir daugiau lietuvių, su kuriais naujam atvykėliui buvo pakeliui. Tarp jų buvo Antanas Žukauskas, būsimas rašytojas Vienuolis. Su juo K. Grybauskas ir susidraugavo. Draugystės mezgėsi ne tik vaistinėje. Tarp K. Grybausko draugų buvo matematikas Zigmas Žemaitis, būsimasis profesorius Petras Raudonikis, teatralas Antanas Sutkus, kuris 1919 m. su bendraminčiais Kaune įkurs satyros teatrą „Vilkolakis“, taps Valstybės teatro direktoriumi ir režisieriumi. Ištisas ir toli gražu nepilnas vardų žvaigždynas, kiekvienas iš jų pats savaime šiandien yra atskiras Lietuvos mokslo ar kultūros istorijos puslapis.

Studijuodamas universitete K. Grybauskas sutiko ir savo pasiją, kuri studijavo biologiją tame pačiame Maskvos universiteto fakultete. Ją vedė ir susilaukė keturių palikuonių, sūnų Algirdo, Gedimino, Kęstučio ir dukters Vitos. Vyriausiasis sūnus Algirdas gimė 1918 m. Maskvoje, mirė ir palaidotas 1986 m. JAV. Skaitytojui tikriausiai bus įdomu sužinoti, kad trijų lietuvių kunigaikščių vardais pavadintų sūnų motina buvo Pavolgio vokietė Eugenija Miunter (Münter), kurios tėvas buvo žinomas gydytojas ir veterinaras Aleksandras Miunteris. Šios giminės protėviai iš Vokietijos į Rusią buvo pakviesti po Oršos mūšio, kuris 1514 m. vyko tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenių, tapo didžiausia Lietuvos karine pergale prieš Rusią, bet sudžiūvę pergalės laurai taip giliai nugulė į istorijos archyvus, kad Lietuvoje beveik ir neatsimenami. Nebent 2014 m. artėjančios 500-osios pergalės metinės atmintį pažadins.

Tai štai tarp tų Kazimiero Grybausko žmonos protėvių būta patrankų liejikų ir kitų karinių dalykų žinovų, kaip specialistai jie ir buvo pakviesti į Rusią, bet tarp jų palikuonių buvo ir tokių, kuriuos traukė muzika ir menai. Eugenija Miunter iš protėvių paveldėjo kai kuriuos būtent meninius potraukius, puikiai skambino fortepijonu, liejo akvareles.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: 

Profesorius Kazimieras Grybauskas

Kaltanėnų kapinėse kun. Jono Burbos paminklas

Prof. Ona Ragažinskienė, viena iš konferencijos organizatorių

Prof. Gediminas Grybauskas, K. Grybausko sūnus, pasakoja apie tėvo gyvenimo peripetijas

Farmacinės chemijos ir farmakognozijos katedros profesorius, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas Eduardas Tarasevičius, vaistažolių verslo atstovė Ona Žulė iš bendrovės „Baltasis linaris“, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Vaistinių augalų mokslo sektoriaus vedėja prof. dr. (HP) Ona Ragažinskienė ir Sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto dekanas prof. Vitalis Briedis

Prof. Kazimiero Grybausko 125-osioms ir doc. Eduardo Kanopos 100-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje vyravo jaunatviški studentų, būsimų farmacininkų veidai

Gedimino Zemlicko nuotraukos