Pažymint Leono Sapiegos 450 metų sukaktį

Gegužės pradžioje Taikomosios dailės muziejuje gražiu vakaru pažymėta įžymaus valstybininko ir mecenato kunigaikščio Leono Sapiegos (1557–1633) 450 metų gimimo sukaktis. Aptarti jo nuopelnai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) diplomatijai, teisinės sistemos įtvirtinimui, katalikų ir unitų bažnyčioms, muzikos ir dailės sklaidai valstybėje. Juos vertino profesoriai Irena Valikonytė, Stanislovas Lazutka, Jūratė Kiaupienė, habil. dr. Jūratė Trilupaitienė, dr. Mindaugas Paknys. Vakarą vedė Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Jo metu skambėjo choro Schola Gregoriana Vilnensis ir vargonininko Balio Vaitkaus atliekama XVII a. muzika.

Leonas Sapiega gimė prieš 450 metų balandžio 14 d. (pagal senąjį kalendorių tai būtų balandžio 4 d.) Ostrovnos dvare Vitebsko apskrityje, dabartiniame Bešankovičių rajone. Nugyveno gražų amžių (mirė 1633 m. liepos 7 d. Vilniuje) rūpindamasis valstybės gerove. Todėl senatvėje ramia sąžine galėjo ištarti: „Teikitės laikyti mane geru dorovingu lietuviu, kuris gimęs senoviškame bajorų lizde, netapo savo protėvių idealų išdaviku; ir visas pareigas tėvynei pasiryžęs atlikti, kolei siela kūne bus.“

Sėkmingam valstybininko darbui buvo gerai pasirengęs. Jau trylikos metų kartu su trimis Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnumis jis buvo išsiųstas mokytis į Leipcigo universitetą. Pasižymėjo neeiliniais gabumais ir darbštumu: sugrįžęs nustebino visus ne tik lotyniška iškalba, bet ir išsamiomis istorijos, teisės žiniomis. Todėl greitai tapo senatoriumi, 1581 m. užėmė LDK raštininko pareigybę, 1585 m. tapo valstybės vicekancleriu; vėliau – ir kancleriu. Nuo 1623 m. Leonas Sapiega – Vilniaus vaivada. Dar po poros metų jis užėmė vyriausiojo karo vado postą – tapo Lietuvos didžiuoju etmonu, faktišku krašto valdovu.

Bet tikrasis kunigaikščio gyvenimas – ne postų seka, bet labai naudinga ir veiksminga tarnystė valstybei. Nepaisydamas 1569 m. sudarytos Liublino unijos nuostatų, Leonas Sapiega su kitais patriotiškai nusiteikusiais didikais 1581 m. įkūrė atskirą LDK Vyriausiąjį Tribunolą. Būdamas europietiško išsilavinimo žmogus jis visuomet pasisakė už teisinės valstybės idėją. Taip pat kūrė jos teisinę bazę: jam vadovaujant parengtas III Lietuvos Statutas. Šis teisynas buvo priimtas 1588 m.; teisės istorijos specialistai jį vertina kaip labai pažangų tuo laiku. Turime didžiuotis valstybe, sukūrusia tokį teisinių normų sąvadą, kuris tapo pavyzdžiu ir kitoms šalims. Įdomu, kad Statutas pagrįstas taip pat paprotine teise. Beje, jame buvo atnaujintos senųjų privilegijų nuostatos, draudžiančios svetimšaliams Lietuvoje įgyti žemės ir eiti valstybines pareigas.

Antroji svarbi Leono Sapiegos gyvenimo maksima – religinė tolerancija. Studijų metais užsienyje jis iš stačiatikių tikėjimo perėjo į reformatų. Vilniuje tapo kataliku ir pagarsėjo mecenatyste: pastatydino net 24 bažnyčias, keletą vienuolynų. Taip pat ir Šv. Mykolo bažnyčią Vilniuje, kurios kriptoje – kunigaikščio amžinojo poilsio vieta. Yra išlikęs ir renesansinis atminimo paminklas su gulinčio riterio bei dviejų jo žmonų figūromis.

Leonas Sapiega politiniais sumetimais rėmė ir unitų bažnyčią – pastatydino daug cerkvių. Jo veikla esmingai prisidėjo prie to, kad religinė nesantaika tarp stačiatikių, protestantų ir katalikų Lietuvoje neįgavo drastiškų formų, netapo valstybę draskančia priežastimi. Jo diegiami santykių daugiakonfesinėje ir daugiatautėje valstybėje principai – pakantumas, pagarba, bendradarbiavimas. Štai laiške Polocko arkivyskupui Juozapatui Kuncevičiui jis rašo: „Privalome elgtis apdairiai, atsižvelgdami į aplinkybes; mūsų tėvynėje negalioja prievarta.“ Kitame laiške tą patį adresatą netgi griežčiau pabara: „Žydams ir totoriams karališkose valdose nedraudžiama turėti savo sinagogas ir mečetes, o Jūs krikščioniškas cerkves uždarinėjate...“ Leonas Sapiega rūpinosi, kad jo funduotose bažnyčiose klebonais ir vikarais būtų mokantys lietuvių kalbą žmonės.

Šviesaus proto politiko būta... Ir labai išsilavinusio: savo Ružanų dvare turėjo sukaupęs 3 tūkst. tomų biblioteką – vieną didžiausių Lietuvoje. Ten būta retų inkunabulų bei kitų unikalių leidinių, ypač daug knygų iš istorijos ir geografijos. Turėta žymių to meto kartografų Merkatoriaus, Ortelijaus, Bleau atlasų. Ten buvo ir garsioji Biblia poliglotta – šešiatomis daugiakalbis Šv. Rašto leidimas, kurį 1517 m. Ispanijoje išspausdino de Brokaras. Leono Sapiegos bibliotekoje buvo ir Hartmano Šedelio Pasaulio kronika, išspausdinta 1493 m. Niurnberge Antono Kobergerio. Ją puošė net du tūkstančiai medžio raižinių, sukurtų Albrechto Diurerio mokytojo M. Volgemuto. Šių retenybių Lietuvoje, deja, nebėra. Šiandien galime pasigrožėti tik rankraštine knyga, vadinamąja Sapiegų Evangelija. Ten užsklandėlės meistriškai išpieštos auksu ir spalvomis, išgražintos ir pastraipų pirmosios raidės – iliuminos. Dabar knyga eksponuojama Taikomosios dailės muziejaus parodoje Krikščionybė Lietuvos mene. Nuotykingas buvo ir jos likimas; kaip sakydavo romėnai: „Habent sua fata libelli“ („Knygos turi savo lemtį“).

Garsioji Leono Sapiegos biblioteka atiteko Vilniaus universitetui, kai jo sūnus, Lietuvos pakancleris Kazimieras Leonas, tikėtina, vykdydamas tėvo valią, įsteigė jame tėvo atminimui Teisės fakultetą. Iki mūsų dienų universitete išliko apie 200 kunigaikščio Leono Sapiegos knygų. Jas nesunku atskirti pagal pergamento apdarus su įspaustu Lapės herbu. Jo skyde – perbraukta strėliukė. Kiekviena knyga tituliniame puslapyje dar turi ir dovanojimo įrašą.

Leonas Sapiega Vilniuje buvo pasistatydinęs renesanso stiliaus reprezentacinius rūmus – tarp Šv. Dvasios bažnyčios, dominikonų vienuolyno ir Vilniaus gatvės. Priešingoje gatvės pusėje stovėjo antrieji Sapiegų namai. Dabar toje vietoje – išplatėjęs Vokiečių gatvės bulvaras. Leonas Sapiega turėjo ir užmiesčio dvarą Antakalnyje. Ten jo sūnus įsirengė įspūdingus rūmus, kurie šiandien – tikras galvos skausmas paveldosaugininkams ir miesto valdžiai. Mat Vilniaus kultūros gyvenimo raiškai labai trūksta patalpų...

Turint galvoje visas esamas kultūros paveldo globos bėdas ir rūpesčius, kažkaip nedrąsu dar ką nors naujo siūlyti. Bet tikėtina, kad anksčiau ar vėliau vilniečiai susipras tokiai iškiliai asmenybei kaip Leonas Sapiega įrengti nors kokį atminimo ženklą. Ypač pagerbiant jo nuopelnus kuriant teisinę valstybę, diegiant tolerancijos nuostatas jos visuomenėje.

Prof. Libertas Klimka