Idėjų kovoje laimi mokslas

Kalbindami bene vyriausią amžiumi šiais metais vykusios Trečiosios Salų gramatikos mokyklos (Academia Grammaticorum Salensis Tertia) dalyvį buvusį Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorių Vitą Labutį, mėginome išsiaiškinti, kuo šios vasaros stovyklos, kuriose daugiausia dalyvauja jaunimas, gali būti įdomios ir vyresniosios kartos kalbos mokslo specialistams.

Gerbiamasis Profesoriau, kelintą kartą dalyvaujate Salų gramatikos vasaros mokykloje?

Salų gramatikos vasaros mokykloje dalyvauju, deja, pirmą kartą, nors apie šias studijas žinojau ir anksčiau. Buvau kviečiamas dalyvauti, bet vis iškildavo kliūčių. Dabar pamatęs, kokios čia darbo sąlygos, kokie susirenka specialistai, apgailestauju, kad ir šį kartą dalyvauti visame mokyklos darbe ir kituose renginiuose neturėjau galimybių. Jeigu tik leis sveikata, pasiryžęs ir ateityje nelikti nuošalyje nuo šios mokyklos.

Ką galite pasaekyti apie specialistus, kuriuos organizatoriai kviečia į Salų vasaros stovyklas?

Mano nuomone, į šį klausimą galėtų išsamiau ir tiksliau atsakyti tų stovyklų organizatoriai. Čia kviečiami žymūs kalbininkai. Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriaus vadovas Akselis Holvoetas (Axel Holvoet) turi gerų pažįstamų kalbininkų įvairiose šalyse, tad ir šioje vasaros stovykloje matėme Šveicarijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos kalbininkų. Ankstesnėse stovyklose pranešimus yra skaitę Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių kalbos mokslo atstovai. Žinoma, ir kaip pranešėjai, ir kaip klausytojai dalyvauja Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų kalbininkai. Svarbiausia, kad šiose vasaros stovyklose nagrinėjamos naujausios ir aktualiausios kalbotyros problemos. Keliama nemaža idėjų. Štai šiandien klausėmės profesoriaus iš Maskvos Antono Cimerlingo (Anton Zimmerling) pranešimo. Šioje vasaros mokykloje jis skaitė tris pranešimus, ir galiu tvirtinti, kad jie labai įdomūs. Platus šio kalbininko akiratis, apimamas labai nemažas pasaulio kalbų spektras. Vakar itin įdomų pranešimą apie veiksmažodžius eiti ir ateiti skaitė šveicarų kalbininkas Bernardas Velšlis (Bernhard Waelchli). Gretinant įvairias kalbas keliami ir nagrinėjami reikšmingi teoriniai kalbotyros klausimai. Kartu tai ir indėlis į teorines lituanistikos mokslo studijas.

Ar galėtumėte įvardyti, kurlink juda kalbos mokslas? Ar galima įžvelgti bent kiek ryškesnę kryptį? O gal tai tėra atsitiktinio pobūdžio žingsniai, iš kurių ateityje išsirutulios aiškesni siekiai?

Didesnių apibendrinimų greitosiomis nesiimu daryti. Galiu pasakyti tik keletą subjektyvių minčių. Manau, kad dabar gramatikos moksle vis labiau įsitvirtina pliuralistinis požiūris. Nėra vienos aiškios krypties, bet galima kalbėti apie kelias daugiau ar mažiau skirtingas kryptis. Štai A. Holvoetas su Artūru Judženčiu ir kitais jaunesniais kalbininkais kuria naujo tipo lietuvių kalbos gramatiką. Ji gerokai skirsis nuo dabartinių akademinių lietuvių kalbos gramatikų, taip pat nuo kitų tradicinių mūsų gramatikų. Atveriamos naujos perspektyvos. Į lietuvių kalbos teoriją vis daugiau pažvelgiama iš bendrosios kalbotyros perspektyvos.

Mane dabar domina funkcinė gramatika. Tai naujos, vadinamosios Amsterdamo gramatikų mokyklos, tyrinėjimų krypties darbai. Beje, Amsterdamo gramatikų mokykla labai išsišakojusi, gyvai reiškiasi Lenkijoje, Vokietijoje ir JAV. Deja, Lietuvoje šios krypties tyrinėjimų dar labai maža. Adelė Valeckienė, kuri parašė Funkcinę lietuvių kalbos gramatiką, šios Amsterdamo mokyklos idėjomis dar nesirėmė, rėmėsi anglų Helidėjaus (M. K. Hallyday) mokykla. Tai taip pat reikšminga, solidi funkcinės gramatikos šaka.

Mano manymu, dabar bendroji kalbotyra ir lituanistika šakojasi keliomis kryptimis.

O kaip tradicinė kalbotyra? Vienas-du ir bus nurašyta į kalbos mokslo istorijos paminklus?

Nedingusi ir tradicinė kalbotyra, ji tobulinama, į tradicinę kalbotyrą įtraukiama ir naujų teorijų rezultatų.

Tai natūralus kalbos mokslo raidos, jos turtinimo kelias? O gal pavienių kalbotyros asmenybių, net idėjų varžybos, kartais kurstomos ir ambicijų?

Matyt, esama įvairių priežasčių. Jeigu kalbos reiškiniai vertinami iš įvairių pusių, laimi mokslas.

Kaip šiame idėjų kovos lauke vertinama tradicinė, akademinė gramatikos kryptis? Juk jai atstovauja dauguma mūsų kalbininkų.

Iš tiesų ilgokai vyravo viena tyrinėjimų kryptis, nors su įvairiais atsišakojimais ir variacijomis. Galima sakyti, šios krypties veiklos rezultatus susumavo tritomė akademinė ‘Lietuvių kalbos gramatika’. Mano galva, ši tradicinė kryptis jau šiek tiek ėmė kartotis, tiesa, vis būta bandymų ir nemaža ką naujinti.

Kaip trumpai apibūdintumėte šią tradicinę lietuvių kalbotyros kryptį? Tai garsios rusų kalbotyros mokyklos tąsa?

Tai kelių kalbotyros mokyklų tąsa. Didžiausią poveikį mūsų tradicinei gramatikai darė Jonas Jablonskis. Tiesa, dar buvusios svarbios senesnės gramatikos (D. Kleino, F. Kuršaičio, A. Šleicherio, K. Jauniaus). J. Jablonskis dėjo pagrindus XX a. tradicinei lietuvių kalbos gramatikai. J. Jablonskiui ir apskritai lietuvių kalbotyros mokslui nemažą poveikį tada darė klasikinė (ypač lotynų) ir rusų lingvistika. Ypač rusų okupacijos metais akademinės gramatikos buvo panašaus modelio į rusų kalbos akademinės gramatikos.

Negalima sakyti, kad lietuvių kalbininkai tik kopijavo rusų kalbos gramatikas - to nebuvo. Vis dėlto būta tam tikro atitvėrimo nuo Vakarų lingvistikos mokslo, naujų pasaulyje susiformavusių idėjų. Mums sunkiai buvo prieinama naujausia lingvistinė Vakarų literatūra. Geresnė padėtis buvo tik istorinės lietuvių kalbos gramatikos ir apskritai baltistikos.

O dabar?

Ir dabar tam tikrų naujausios lingvistinės literatūros problemų išlieka, nes mūsų bibliotekos negauna naujausių leidinių. Tai trukdo mūsų mokslui.

Kaip sukatės?

Ieškome pažįstamų, prašome, kad atsiųstų bent reikalingiausių knygų ir straipsnių kopijas. Tai, kad svarbiausi užsienio ir net Lietuvos mokslininkų darbai mūsų bibliotekas pasiekia pavėluotai ar net visai jų nepasiekia, yra nemažas trūkumas.

Nejau interneto laikais sudėtinga parsisiųsdinti bet kurį reikiamą straipsnį?

Deja, ne visus leidinius rasime internete. Be to, reikia žinoti, ką kuriame leidinyje rasi. Iš interneto pirmiausia išsitraukiame bibliografiją, tada jau šiek tiek galima orientuotis, kur kas rašoma. Kartais atrodo daug perspektyviau nuvažiuoti į Vokietijos ar kitų šalių bibliotekas ir ten daug greičiau rasti konkretų leidinį.

Gal mus vis dar veikia tradicinis santykis su knyga, spausdintu žodžiu?

Visai galimas daiktas. Mes, vyresnieji, labiau pratę prie tradicinės mokslinės informacijos pateikimo formos, o reikia sugebėti greitai susiorientuoti internete ir dar nepasiklysti informacijos mariose.

Jei neprieštarautumėte, grįžkime prie Amsterdamo funkcinės gramatikos mokyklos. Kiek suprantu, šios kalbotyros mokyklos idėjos jei dar neįsitvirtino lietuvių gramatikos darbuose, tai nereiškia, kad funkcinės gramatikos idėjos mums netinkamos. Štai Salų vasaros stovyklose jos minimos, jomis remiamasi. Vadinasi, jos tampa ir lietuvių kalbotyros dalimi.

Amsterdamo funkcinės gramatikos mokyklos kūrėjas yra Simonas Dikas (Simon Dik), jau miręs. Jo darbus pratęsė lenkų kalbininkė Ana Sieverska (Anna Siewerska); ji parašė savitą teorinės funkcinės gramatikos variantą. Ši kalbininkė kai kur papildo S. Diko idėjas, nors kai kur ir patraukia į šoną. Amsterdamo mokyklos atstovai jau bene 20 metų leidžia savo darbų seriją - Functional Grammar Series. Produktyviai dirba ne vienas šios mokyklos atstovų - H. Bolkenšteinas (A. H. Bolkestein), K. de Grotas (C. de Groot), J. Makenzis (J. L. Mackenzie), M. Henėjus (M. Hannay) ir kiti. Iš bendros šių darbų serijos jau yra spėjusios atsišakoti naujos šakos - kasmet pasirodo nauji tomai atskirais pavadinimais.

Užsiminėte apie lenkų funkcinės gramatikos tyrinėtoją A. Sieverską. Lenkai turi nemažų laimėjimų šios krypties tyrinėjimų bare, o lietuviai kalbininkai dar tik pradeda gvildenti tas problemas. Vadinasi, net nuo artimiausių kaimynų smarkiai atsiliekame. Kaip tai galėjo atsitikti?

Tie visi minėti veikalai ir leidiniai leidžiami anglų kalba. A. Sieverska ir kiti lenkų tyrinėtojai savo darbus spausdino Vokietijoje, Nyderlanduose, JAV. Šiais laikais įvairių tautybių mokslininkai dirba įvairiose šalyse. Deja, norint Lietuvoje parengti ir išleisti tokius leidinius, pirmiausia reikėtų rėmėjų. Kol kas jų, matyt, nelengva rasti. Man regis, dabar bus skiriama daugiau paramos iš Europos fondų ir naujoms lingvistikos kryptims plėtoti. Tačiau reikia parengti vykusius projektus. Apskritai mūsų mokslininkams išeiti į platesnius tarptautinius vandenis daugiausia trukdo mūsų neturtas, mažas mokslo finansavimas.

Kuo funkcinė gramatika skiriasi nuo mums įprastos?

Šiaip mums įprasta gramatika yra skaitytojo, adresato gramatika, t. y., gaunančiojo tekstą gramatika. O minėtos funkcinės gramatikos atstovas pirmiausia domisi kalbėtoju (teksto kūrėju). Kadangi tai semantika pagrįstas nagrinėjimas, tai tos funkcijos iš tikrųjų yra turinio, t. y., semantikos ir pragmatikos funkcijos. Sakysim, laiko funkcija. Imama visa laiko gama, suskaidoma į detales ir žiūrima, kaip kas reiškiama įvairiose kalbose.

Jau yra kelios funkcinės gramatikos mokyklos. Amsterdamo mokyklos atstovai siekia aprašyti natūralią kalbėtojo gramatiką. Kaip kalbėtojas suvokia gramatiką ir ja pasinaudoja, t. y., kuria, remdamasis sakinio ir jį sąlygojančio faktoriaus semantika. Yra nustatytos sakinio schemos: branduolys (nuclear), apvalkalas (cor) ir trečias sakinio sluoksnis - išplėstinis sakinys (extern). Tai kalbėtojo teksto kūrimo kelias.

Jis gali būti vertingas vertimams, taip pat ir automatiniam, kompiuteriniam vertimui. Funkcinė gramatika šiuo požiūriu gali būti tinkamas išeities taškas.

Vadinasi, visos kalbos bet kurioje pasaulio dalyje grindžiamos psichofiziologiniais ir loginiais dėsniais ar dėsningumais?

Iš tikrųjų įžvelgiamos dvi priešybės: universalijos ir savitumai. Universalijos daugelyje pasaulio kalbų yra tos pačios, pagrįstos mąstymu, logika ir per ją semantika. Kiti pabrėžia atskiros kalbos savitumus. Štai Vilhelmas fon Humboltas (Wilhelm von Humboldt) buvo įsitikinęs, kad kiekviena kalba atspindi savitą pasaulėžvalgą.

Mūsų pašnekesio pradžioje sakėte, kad esate sužavėtas Salų vasaros mokykla. Kas Jums čia labiausiai patiko?

Pirmiausia, kaip sakiau, aukštas mokslinis pranešimų lygis. Salų vasaros mokykloje dalyvauja nemaža įvairių sričių žinovų. Labai patiko gera atmosfera, kurią jutau diskusijų metu. Keliami kvalifikuoti klausytojų klausimai pranešėjams, geras ir neformalus mokslinis bendravimas.

Kaip vertinate patyrusių ir jaunų mokslininkų santykį Salų vasaros mokykloje? Apskritai kuo jaunimui turėtų būti įdomu Salų vasaros mokykloje?

Svarbiausia, kad netrūksta jaunų žmonių, kurie gali ir nori dalyvauti tokiose vasaros mokyklose. Galbūt jaučiamas tam tikras atotrūkis tarp autoritetų ir jaunų dalyvių, bet tai suprantama. Manau, nepakenktų, jei tokiose vasaros stovyklose dalyvautų ir daugiau vyresnių, mano kartos lietuvių kalbininkų. Tai duotų naudos ir vyresniems, ir kalbininko kelią pasirinkusiesiems jaunuoliams.

Tai kodėl stovykloje nematėme vyresniosios kartos lietuvių kalbininkų? Jūs - graži išimtis.

Dažniausiai vyresnės kartos kalbininkai patys nelabai veržiasi į tokias stovyklas dėl įvairių priežasčių. Kai kurie gal nelabai ir žino apie tokius renginius. Aš taip pat ne iškart suvokiau, koks tų stovyklų mokslinis lygis. Važiuoti į renginius, kur paviršutiniškas mokslinis bendravimas, nejaučiu jokio noro. Tačiau dabar matau, kad čia dirbamas rimtas darbas.

Vadinasi, buvote lyg ir skeptikas. Kas Jums šiemet įteigė mintį, kad verta vykti į Salas?

Neretai skeptiškas požiūris atsiranda dėl to, kad per mažai ką nors pažįstame. Lietuvių kalbos institute A. Holvoetas rengia lietuvių kalbos gramatikos seminarus, juose teko ne kartą dalyvauti. Įsitikinau, kad A. Holvoeto požiūris į gramatikos teoriją labai savitas ir naujas. Teisybė, save laikau tradicinės gramatikos atstovu, ir man visai nauji požiūriai kai kur atrodo pernelyg atitrūkę nuo mūsų gramatikos tradicijų.

Natūrali tradicijos šalininkų ir novatorių prieštara. Kaip ją įveikti, ar bent sumažinti tarpusavio nepasitikėjimą? Kaip pasiekti tarpusavio supratimą?

Pirmiausia reikia, kad abi pusės viena kitą toleruotų. Naujosios krypties atstovai turi gerai žinoti ir įvertinti tai, kas tradiciškai pasiekta. O ‘tradicininkai’ turi suprasti, kad negalima užsisklęsti ir šalintis naujų teorijų. Visiems reikia domėtis vieniems kitų darbais. Matau Lietuvoje besiformuojančią A. Holvoeto gramatikų mokyklą, o jos atstovai bent kol kas, tegul ir paraštėse, nuolat pamini ir pagrindinius tradicinės gramatikos mokyklos atstovų darbus. O kai kurie tradicinės gramatikos atstovai į naujas teorijas žvelgia kažkodėl su nemažu nepasitikėjimu, kaip į labai nepalankias lituanistikai.

Vis dėlto pažymėsiu, kad naujų krypčių atstovai, jeigu nori pasiekti reikšmingo indėlio į lituanistiką, turi gerai išmanyti lietuvių kalbą. Kai kurie lietuvių kalbos savitumai naujos krypties atstovams nėra lengvai suvokiami. Esu ir kalbos kultūros specialistas, ir man rūpi, kad kalboje išliktų visi jos atspalviai, niuansai, o ne vien tik kalbiniai modeliai.

Suprantu, kad A. Holvoeto besiformuojančios gramatikos mokyklos negalėtume vadinti funkcinės gramatikos mokyklos tąsa?

Ji labiau yra referencinė-reliacinė gramatika ir vaidmenų gramatika. Pastaroji siejasi su Č. Filmoro (Ch. Fillmore) darbais ir jo linksnių mokslu. Taigi čia vyrauja kita kryptis - ne funkcinė gramatika.

Gal paaiškintumėte tą vaidmenų gramatiką?

Sakinyje įžvelgiami tam tikri semantinio predikato lemiami vaidmenys: veikėjas, veikiamasis daiktas, veikėją ir veikiamąjį daiktą supanti aplinka. Beje, pats A. Holvoetas šios krypties savo mokykla nevadina.

‘Darbinis’ pavadinimas?

Galima sakyti. Bet iš tikrųjų formuojasi tokia lituanistikai nauja kryptis ir mokykla.

Jums, kaip tradicinės kalbotyros atstovui ir vyresniosios kartos kalbininkui, ar nebuvo sunku priimti visas šias inovacijas?

Tam tikrų sunkumų būta, nes tradicinė samprata labai giliai įsišaknijusi, tik ir ji nėra sustingusi. Kiekvienas mokslininkas po tam tikro laiko privalo atsinaujinti ir imtis naujų idėjų. Kitaip imama kartotis ir išsisemti.

Niekas iš mokslininkų tikriausiai neneigia atsinaujinimo būtinybės, tai lyg ir savaime suprantamas dalykas. Tačiau kodėl net ir mokslininkai kartais, atleiskite už tokį pasakymą ,’stagnuoja’, kerpėja?

Tokių atvejų esama. Matyt, lengviau eiti pramintu taku, atsiliepia ir amžius, ir kitos priežastys. Ne visada tai vadinčiau ‘kerpėjimu’ - svarbiausia dirbti ten, kur sugebi mokslui daugiausia nuveikti.

Ko galėtumėte palinkėti Salų vasaros mokyklos organizatoriams ir dalyviams? Ko Salų mokykloms reikėtų siekti ateityje?

Pirmiausia norėčiau palinkėti, kad Salų mokyklos būtų ir toliau tęsiamos. Kad kuo daugiau gerų mokslininkų pavyktų pasikviesti iš kitų šalių ir kad būtų į diskusijas kviečiama ir vadinamųjų ‘tradicininkų’, nes tarp jų yra ir labai skirtingų žmonių: yra ir nemokančių diskutuoti, jei kalbama ne apie tradicinius dalykus. Tačiau yra ir labai plataus akiračio mokslininkų, galinčių bendrauti su kitų krypčių mokslininkais. A. Holvoetas jau leidžia savo ir kolegų gramatikos tyrinėjimo darbus; išleista keletas knygų: Gramatinių kategorijų tyrimai, Gramatinių funkcijų tyrimai, Sintaksinių ryšių tyrimai, jis redaguoja Acta Linguistica Lituanica. Moksliniame leidinyje reikėtų vengti netolerantiškų diskusijų. Šiaip jų, žinoma, privalo būti, bet tai turi būti vien moksliniais argumentais remiama, kitokias pažiūras gerbianti diskusija. Manau, esama ne vieno ‘tradicininko’, kuriems būtų labai naudinga dalyvauti Salų vasaros mokyklose ir padiskutuoti su novatoriais.

Jeigu ilgainiui kalbotyroje įsitvirtins naujos tyrinėjimų kryptys, ar tai reikš, kad sumenkės lietuvių bendrinės kalbos ‘tėvų’ - K. Būgos, J. Jablonskio ir kitų autoritetas?

Žinoma, esama tam tikro pavojaus, kad tradicinis mokslas gali būti pradėtas laikyti pasenusiu. Manau, kad kalbotyros mokslas taip ir turėtų rutuliotis, kad mūsų didžiųjų kalbininkų autoritetas nesumenkėtų, kad būtų pripažįstama: tradicinė kalbotyra taip pat nestovinti vietoje. Ji gali dar labiau turtėti, stiprėti, įtraukdama naujų teorijų. Be to, reikia pripažinti istorinę tradicinės kalbotyros svarbą. J. Jablonskio etapas buvo būtinas, neišvengiamas, jo negalima pamiršti ar ignoruoti. J. Jablonskis pirmasis klojo bendrinės kalbos aprašymo pamatus, o dabar tuo remiantis gali jau gramatikos atsišakoti į visas puses. To ir noriu palinkėti.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas