Sklendžia daugiasparnė ‘Santaros-Šviesos’ paukštė (3)

Pradžia Nr. 13

Tęsiame įspūdžius iš keturioliktosios Santaros-Šviesos konferencijos Anykščiuose.

Fizikas ir literatas Kazys Almenas, 2005 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas, didžiuojasi, kad į Santarą jį pakvietė pats Marius Katiliškis. Iš pradžių rašytojas mėginęs vilioti įdomiomis santariečių paskaitomis, bet tai K. Almeno nepaveikė: jis įdomių paskaitų buvo prisiklausęs studijų metais. Žodžiu, prisipažįsta buvęs nuobodus, savimi patenkintas inžinierius. Bet M. Katiliškis neatlyžo: ‘Pamatysi, kokios ten mergos’. Šis argumentas buvo neatremiamas ir dabar, prabėgus daug dešimtmečių, K. Almenas gali patvirtinti: Santaros lietuvaitės tikrai buvo labai gražios. Metams negailestingai bėgant, atmintyje jos iškyla kaip vis gražesnės. O paskaitos? Kai kurios buvusios įmanomos, o kai kurios - visiškai neįmanomos. Kaip ir šiais laikais... Taigi Santara bent jau šia prasme turi tęstinumą.

K. Almenas prisipažįsta, kad iki graudulio jaudina V. Kavolio nuotrauka naujosios knygos viršelyje. Pritaria, kad apie V. Kavolį reikia pasakyti daug gerų žodžių. Šiandien, kai šios asmenybės nebėra, kiekviena autentiška smulkmena apie jį įgyja naują prasmę, o ateityje, kai nebeliks gyvų tų smulkmenų ir peripetijų liudytojų, visa tai bus neįkainojama. Todėl K. Almenas auditoriją praturtino keliomis papildomomis smulkmenomis.

V. Kavolis jau buvo žinomas sociologas, profesorius, ir gyveno Pensilvanijoje, kiek į šiaurę nuo tos vietos, kur buvo įsikūręs jaunas inžinierius K. Almenas su žmona. O jie gyveno netoli Vašingtono, piečiau nuo Pensilvanijos. Kelių šimtų kilometrų atstumo ir kelių šimtų metrų aukščio skirtumas. Lyg ir nedaug, bet pas Kavolius grybai augdavo, o pas Almenus prie Vašingtono - ne. O koks lietuvis nemėgsta grybauti! Almenams tai buvo gera proga nuvažiuoti pas Kavolius, pagrybauti, pabendrauti. Kelias vasaras taip pasigrybaudami maloniai bendraudavo, ypač jeigu Pensilvanijoje kurią vasarą ir palydavo. Almenai gali didžiuotis, kad išmokė Kavolius bent vieno tikro dalyko gyvenime - grybauti.

Profesorius tapo entuziastingu grybautoju, o Rita Kavolienė - tikra grybų eksperte, bent jau vyro akyse. Lyginamųjų civilizacijų problematikos vandenyne profesorius jautėsi kaip bangžuvė, bet štai radęs grybą kartais ne juokais sutrikdavo. Nors turėjo knygą su paveikslėliais apie grybus, vis tiek jam kildavo abejonių - dėti į krepšį ar nedėti. Hamletiška abejonė būdavo išsklaidoma žemiškosios žmonos Ritos Kavolienės autoritetingu sprendimu, ir grybas keliaudavo į krepšį arba skrisdavo į pakrūmę.

Vis dėlto lėktuvai skraido

Apie ką diskutuodavo laisvu nuo grybavimo metu? K. Almenui atrodo, kad tie jųdviejų pokalbiai būdavo ne per daug gilūs, atsimušdavo į skirtingų interesų sritis: vienas - rimtas sociologas, kaip riešutų kevalus gliaudantis civilizacijų paslaptis, o kitas - jaunas, vos išsilukštenęs inžinierius. Dabar, klausydamasis Algio Mickūno paskaitos, K. Almenas prisiminė V. Kavolį, kuris jam aiškino apie budistų ir senovės indų civilizacijas, jų struktūras - girdi, jos esančios lygiavertės su mūsų civilizacija. K. Almenas klausėsi klausėsi ir klausia: ‘O ar tu norėtum sėsti į lėktuvą, kurį suprojektavo indų filosofija besivadovaujantis inžinierius?’ Dabar jau susimąstė V. Kavolis ir galiausiai prisipažino, kad sėsti į tokį lėktuvą jis nenorėtų. Taigi sutarė, kad geriau lėktuvus projektuotų katalikai ar protestantai inžinieriai, tikintys, kad yra vienas Dievas, kad egzistuoja vienas fizinis pasaulis, dėsniai, kuriuos empiriškai galima nustatyti vienose ar kitose ribose. Todėl fizikui ir inžinieriui aišku, kaip oras apteka lėktuvo sparną ir kokią turi keliamąją galią. Sukonstravęs modelį, patikrinęs, kaip jo skaičiavimai atitinka realybę, konstruktorius ar inžinierius jau gali projektuoti ir lėktuvą.

Kalbant trumpai drūtai, K. Almenas šitaip tegul ir netiesiogiai diskutuoja su A. Mickūnu, kaip kad darydavo ir su V. Kavoliu, bent jau kai kalbama apie labai praktiškus dalykus. Yra vienas fizinis pasaulis, kuriame veikia aiškūs dėsniai, ir joks žvelgimas ‘kitu kampu’ ar ‘iš kito taško’ inžinieriui nepadės sukonstruoti lėktuvo, kuriuo būtų saugu skraidyti.

K. Almenas jaučiasi ginčo su filosofais laimėtoju, nes lėktuvai skraido. Nebent būtų buvę daugiau laiko diskusijoms ir koks nors guvus protas būtų priminęs, kad be realaus fizinio pasaulio gali egzistuoti ir ne vien fiziniai pasauliai, kuriuose gali ir neveikti įprasti dėsniai. Yra ir kitų pažinimo formų (kad ir meninio pažinimo), labiau prieinamų humanitarams, o ne inžinieriams. Pavyzdžiui, žmogaus jausmų, iracionalių potroškių, absoliuto paieškų sritys. Tose erdvėse lėktuvai, bent jau materialūs, neskraido.

Stebuklinga tekstų galia

Naująją knygą K. Almenas vertina kaip istorinį to laikotarpio dokumentą. 160 p. K. Almenas skaito V. Kavolio mintį, kuria pradedamas straipsnis: ‘Fanatizmas - būdingas Vakarų kultūros požymis’. Rašyta 1957 m., taigi prieš pusšimtį metų. Pasak K. Almeno, laikas tos frazės teisingumo nepatvirtino, jei būtų gyvas, su tuo šiandien veikiausiai sutiktų ir V. Kavolis. Bet XX a. šeštajame dešimtmetyje ne vienas lietuvis būtent taip vertino Vakarų pasaulio kultūrą.

Išties reikia pritarti E. Aleksandravičiui, kad knygoje stebina V. Kavolio interesų platumas. Iš esmės tai yra šeštojo ir septintojo dešimtmečių lietuvių gyvenimo JAV tikrovė, į kurią vienu ar kitu plunksnos brūkštelėjimu V. Kavolis yra reagavęs. Todėl nelengvai ir nagrinėtina, vertintina, nes pirmiausiai tektų nagrinėti V. Kavolio kūrybą ir jo asmenį. Tai istorinių dokumentų, tam tikra prasme istorijos šaltinių, pagaliau istorinio galvojimo, intelektualinės minties šaltinių ir paties V. Kavolio biografijos neatsiejami faktai. Ši E. Aleksandravičiaus formuluotė verta dėmesio.

Vis dėlto stebuklinga tų tekstų galia: net ir praėjus 50 metų nuo kai kurių parašymo ir 10 metų nuo straipsnių autoriaus mirties, jie vis dar jaudina. Tai prasmingi ir net mūsų laikais verčiantys susimąstyti tekstai. Pasirodo, net apie sudėtingiausius dalykus buvo galima kalbėti gana aiškiai (tai nereiškia, kad visada paprastai), išraiškingai ir turiningai, lietuviško veikimo realijoms suteikti Vakarų kultūrai ir intelektualinei minčiai būdingo solidumo - tai visai ne provincijos bažnytkaimio pamokslininko bylojimai. Nors V. Kavolis byloja, aiškina, dėsto su jauno, šaknų su tauta nepraradusio intelektualo įkarščiu, protina skaitytojus, traukia ir pratina prie Santaros-Šviesos lietuviškojo pasaulio matymo.

Išties labai įdomu į V. Kavolio šeštojo ir septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečių bylojimus pažvelgti jau iš nepriklausomos Lietuvos, kur žodžio laisvė gali virsti tylėjimu, o atskiro individo raiškos neišsemiamos galimybės įgyvendinamos viena dažniausiai įmanomų formų - apleisti tėvynę ir darbo ieškotis svetur. Tai štai iš šios aukštumos labai įdomu skaityti V. Kavolio ir jaunųjų lietuvių liberalų prieš pusšimtį metų pieštas vizijas. Kai kurios virto tikrove, kitos taip ir liko iliuzijomis.

Prieštarų derintojas Kavolis

Kas vieniems visiškai suprantama, kitiems kelia klausimų: kaip suprasti teiginį, kad V. Kavolis buvo moralistas? E. Aleksandravičiui teko aiškinti, kaip jis supranta tą V. Kavolio - moralisto - vaidmenį. Jeigu santariečiai kitų nemoko, neprikaišioja, kad kas gyvena ne taip, per mažai ar per daug tiki Dievą, t. y., bendraudami su kitais nevilki pamokslautojo togos, tai kaip tada suprasti moralizuotojo vaidmenį? Štai kaip šią mintį sekėsi plėtoti E. Aleksandravičiui.

Visur ir visada mokytojauti, protinti, ugdyti - tai ateitininkų užsiėmimas, nes ateitininkai - mokytojai iš pašaukimo ir veiklos būdo. Santarietiška elgsena visai kitokia. Naujos pokario kartos lietuvių jaunimui, bent jau jo daliai, labiau linkusiai į sportinius automobilius ir gerą konjaką, tokie ateitininkų bylojimai įspūdžio nedarė, ir santariečiai tuo protinimu ar prikišamu ugdymu lyg ir neužsiimdavo.

Tačiau ką mes matome atsivertę V. Kavolio publicistinių straipsnių knygą Nepriklausomųjų kelias? Visai kitokį vaizdą. Su tikra pamokslininko aistra, donelaitišku cholerišku užsidegimu V. Kavolis peikia kasdienio gyvenimo ir elgsenos blogybes. Savo publicistiniuose straipsniuose jis jau reiškiasi kaip bendruomenės mokytojas, aiškintojas, protintojas, smerkiantis individualistą, jei šis neįsipareigoja viešiesiems reikalams. E. Aleksandravičius pažymi, kad čia liberalas Vytautas Kavolis mažai skiriasi nuo katalikybės ideologo Stasio Šalkauskio. Štai šia pačia gražiausia prasme pačiam E. Aleksandravičiui toks V. Kavolis buvo netikėtas.

Visuomeninio įsipareigojimo svarba

Gal ir civilizacijų tyrinėjimo bei lyginimo srityse V. Kavolis reiškiasi kaip moralistas, aiškintojas, kuri civilizacija pranašesnė, kuri ne tokia tobula ir panašiai? Algio Mickūno nuomone, čia V. Kavolis laikosi liberalių principų. Jis tolerantiškas kitų tyrinėtojų dėstomiems principams, požiūriams, tačiau tokia laikysena nebūtinai įpareigoja priimti tuos požiūrius. Išklausyti - taip, bet tas civilizacijas tyrinėdamas, pažindamas, pagal savo paties principus gyvenantis žmogus nebūtinai turi priimti jam svetimas nuostatas.

Kita vertus, net ir moksliniuose V. Kavolio straipsniuose iš paties teksto gali jausti autoriaus nuostatas, jo pritarimą ar nepritarimą. Pačiame aprašyme slypėjo vertinimas. Net ir mokslinėse V. Kavolio publikacijose glūdėjo gili moralinė pozicija, ir į tai atkreipė dėmesį Mykolas Drunga. Toks dėstymas kartais erzindavo tuos, kurie manydavo, kad mokslas turi objektyviai aprašinėti tiriamąjį objektą, o tik paskui jį vertinti.

Apibendrindamas knygos Nepriklausomųjų kelias reikšmę ir vertę moraliniu, kaip svarbiausiu knygos aspektu, E. Aleksandravičius priminė jau po V. Kavolio mirties filosofo Kęstučio Skrupskelio pareikštą mintį: jis žinąs tik du žmones Lietuvos intelektualinėje istorijoje, ir abu jie sukūrė ištisus intelektualinius sąjūdžius - tai Stasys Šalkauskis ir Vytautas Kavolis. Vienas - krikščioniškosios krypties filosofas, ateitininkų ideologas, o kitas - liberaliosios krypties sociologas. Tačiau būdami idėjiškai skirtingose pozicijose, tik jie gebėjo neatskirti intelektinės veiklos nuo visuomeninio įsipareigojimo ir visuomeninio veikimo.

E. Aleksandravičius tvirtina gerai prisimenąs nuolatinius V. Kavolio aiškinimus: negali tyrinėti kultūros pats nekultūrėdamas, negali tyrinėti visuomenės pats netapdamas visuomenės nariu, neprisiimdamas asmeninio įsipareigojimo. Negali rašyti apie pilietinę visuomenę, nekurdamas tos visuomenės. Turi įsilieti savanoriškos asociacijos gelmėn...

Tokie buvo, teigia E. Aleksandravičius, integraliniai V. Kavolio pamokslavimai. Ir tai visiškai susisieja su Stasio Šalkauskio klasikine - lietuviškos inteligentijos ugdymo pozicija. Šiandien, kai tos inteligentijos ugdymo bruožus esame praradę, o lietuviškasis individualizmas balansuoja tarp privatizmo ir egoizmo, moralinių įsipareigojimų savai visuomenei stygius matomas plika akimi, Nepriklausomųjų kelias turėtų būti ne apie lietuvių intelektualinę istoriją, bet apie jos dabartį, - teigia E. Aleksandravičius. Tuo ši knyga aktuali ir tuo tikslu ji buvo sudaryta.

Rimtumo nebuvo per daug

Apie Santaros, vėliau Santaros-Šviesos suvažiavimus Tabor Farmoje sklido gandai gandeliai. Girdi, panos suvažiuojančios ieškoti jaunikių, kavalieriai - panų, per naktis siaučiama, nesibaigia orgijos. Kaip visa tai suderinti su K. Skrupskelio prisiminimais, esą V. Kavolis žąsele vesdavęs santariečius į muziejus ir kitais būdais juos kultūrinęs? Ne visiems patikdavo būti žąsyčių voroje, pats K. Skrupskelis drąsiai prisipažino, kad su bičiuliu tą buvimą voroje ištverdavo iki pirmos kavinės pakelėje. Kad tuose suvažiavimuose būta visko, rodo chemikės ir poetės Vitalijos Bogutaitės pranešimo Anykščiuose tema - ‘Santaros paleistuvynas’ ateitininkų mergelės žvilgsniu. V. Bogutaitei neteko sukti galvos dėl pranešimo pavadinimo: jai paskambinęs K. Almenas ir pasiūlęs vaizduotę kutenančią temą. Vėliau V. Bogutaitė sakosi pasigailėjusi, bet susikaupusi ir savo prisiminimus, įspūdžius išdėstė eiliuotai ir perskaitė kaip gana originalų pranešimą.

Pasak Ritos Kavolienės, Tabor Farmoje Santaros-Šviesos suvažiavimuose, nepaisant viso gyvenimo laisvumo, galiojo gana griežta tvarka: per visą naktį jaunimas galėdavo dainuoti, triukšmauti, gerti vyną, bet iš labo ryto turėjo būti paskaitose. Pramiegojusiems galėjo tekti šluoti aplinką ar plauti grindis. Bent taip V. Kavolis buvo prigrasinęs savo žmonai. Ar to paties reikalavo ir iš kitų, dabar jau sunku atsekti, nes dalyviai tuos pačius dalykus prisimena skirtingai.

Prezidentas Valdas Adamkus, prisimindamas tuos Santaros-Šviesos suvažiavimus, patvirtino, kad kai kurie dalyviai gal ir pamiegodavo tris valandas per naktį, ir tai būdavo gerai, o kiti apskritai nemiegoję eidavo į pusryčius ir į paskaitas. Ši pastaba būsimiems tų suvažiavimų istorijos rašytojams, kad nebūtų per didelio noro matyti tik rimtąją suvažiavimų dalį. Visais laikais ir visomis aplinkybėmis jaunimas mokėjo linksmintis, tad santariečiai nebuvo išimtis.

Ar technika žaloja sugebėjimą patirti būties gelmes

Išeivijos santariečių į Lietuvą perduodamos kultūrinės žinios iš tikrųjų atspindi tik kelių žmonių skonį, - teigia filosofas prof. Kęstutis Skrupskelis, - ir nelaimei tas skonis daugiau buvo literatūrinis, o mokslinio buvo labai mažai. Žinia, šią savo tezę K. Skrupskelis stengėsi pagrįsti pranešimu Apie ‘Santarą-Šviesą’: kultūros perdavimas į Lietuvą. Jis uždavė gana solidų diskusinį toną pirmosios konferencijos dienos daliai ‘Santara-Šviesa’: žvilgsnis iš vidaus, žvilgsnis iš šalies’.

Pasak K. Skrupskelio, visi esame modernistai, nes esame įsitikinę, kad egzistuoja tikrovė, prie kurios savo įsitikinimus privalome derinti, kad tikrovę teisingai atspindi eksperimentiniai mokslai, o mokslo žinių taikymas didina žmonijos gerovę. Tai vis kertiniai modernizmo akmenys, nors modernizmui apibūdinti būtų galima pasitelkti ne vieną apibrėžimą, nes tai daugiaprasmė sąvoka. Vis dėlto siekdami susikalbėti, laikykimės pranešėjo pateikto apibūdinimo. Nesunku pastebėti, kad kone visoms mūsų laikų valstybėms šitaip suvoktas modernizmas yra ekonominės politikos pagrindas, o jei XXI a. paseks pastarųjų dviejų amžių pavyzdžiu ir bus pažangos amžius, tai tik modernizmo dėka, - teigė pranešėjas.

Išsamiai apibūdinti ne visada paprasta, bet K. Skrupskelis tam ryžtasi ir teigia, kad anglakalbė filosofija iš esmės yra modernistinė, nors esama ir išimčių. Vis dėlto dauguma anglosaksų kraštų pripažįsta eksperimentinių mokslų objektyvumą ir moksliniais atradimais grindžia natūralistinį pasaulėvaizdį ir ypač natūralistinę žmogaus sampratą. XIX a. materializmas, remdamasis fizika, suteikė kultūrai moralinę laisvę. Mūsų laikų natūralizmas yra grindžiamas biologiniais mokslais ir teigia, kad kūryba yra tam tikrų organizmų veikla, moralė - tai istorinė žmonijos patirtis, o laisvė - kai kurių organizmų evoliucijos eigoje išsivystę gebėjimai.

Šia tema pastaruoju metu pasaulyje spėjo pasirodyti kelios knygos, nes laisvė, laisvės mintis, jeigu teisingai supratome K. Skrupskelį, yra paskutinė antimodernizmo, antinatūralizmo tvirtovė. Ir ši tvirtovė jau griūva.

Lietuvoje K. Skrupskelis išverstų natūralistinės filosofijos veikalų pastebi labai nedaug. Tai daugiausia pokario filosofinių veikalų vertimai. Jų yra labai įvairių, šiemet filosofas mūsų knygynuose jų pastebi daug daugiau negu pernai. Tačiau pagrindinis svoris tenka antimodernistinėms srovėms arba toms, kurios į eksperimento rezultatus nekreipia dėmesio.

Reaguodamas į tarp konferencijos dalyvių sėdintį Arvydą Šliogerį, pranešėjas pavadino jį antimodernistu, kuriam eksperimentiniai mokslai ne tik neatskleidžia tikrovės, bet ir jų pagrindu kuriama technika žaloja mūsų gebėjimą patirti būties gelmes. Tad nenuostabu, kad mūsų kasdieniame populiariame kalbėjime, taip pat literatūros kritikų kalbėjime, postmodernizmas kartais vertinamas kaip visuotinis mūsų laikų likimas, o ne viena iš daugelio filosofinių srovių. Jei tikėsime K. Skrupskeliu, postmodernizmas nepateks į fundamentalią filosofijos istoriją, o natūralizmas joje įsitvirtins.

Antimodernizmo gniaužtuose

Po šios plačios įžangos K. Skrupskelis atsigręžė į lietuviškus reikalus: uždavė klausimą ir mėgino atsakyti, kodėl lietuviškoje terpėje menkai atsispindi pasaulyje vyraujantys filosofiniai interesai. Pagaliau, kodėl pralaužę sovietinę izoliaciją, į lietuvišką gyvenimą integruodami Vakarų kultūrą, iš naujo save izoliuojame. Kodėl ištrūkę iš marksistinio retežio veržiamės į postmodernizmo akligatvį. Visiems šiems ‘kodėl’ K. Skrupskelis randa daug priežasčių ir paaiškinimų. Vienas jų būtų toks: esame Europoje, kur natūralizmo daug mažiau, negu JAV ar Kanadoje. Kai XIX a. viduryje kilo ir plėtojosi biologijos mokslai, europiečiai į juos reagavo labai konservatyviai, o Amerikos žemyne reaguota labai gyvai ir kūrybingai.

K. Skrupskelis neatmeta ir atsitiktinumų svarbos. Antai Emanuelis Levinas yra susijęs su Lietuva, jo veikalai mūsų šalyje verčiami į lietuvių kalbą, bet neverčiami tie moderniosios filosofijos atstovai, kurie nesusiję su Lietuva. Įtakos turi ir lietuvių filosofinė tradicija, nes Antanas Maceina, didžiausias lietuvių praeities filosofas, taip pat buvo antimodernistas.

Filosofas neatmeta ir sovietmečio patirties įtakos. Kadangi oficialusis marksizmas-leninizmas buvo giliai dogmatiškas, nebuvo jokių galimybių pasireikšti asmens individualumui. Iš marksizmo glėbio ištrūkusi lietuviškoji filosofinė mintis puolė į kitą kraštutinumą: į filosofines sroves, kuriose vyrauja asmuo, jo išgyvenimai ir nuotaikos. Taigi daug priežasčių formavo vienokių, o ne kitokių filosofinių srovių didesnę paklausą, netgi tokių, kurios atmeta objektyvumą, kaip siektiną tikslą. Galima suprasti, kodėl Lietuvoje ryškiausi nuotaikų eseistiniai raiškos žanrai. Mat kiekvienai paklausai atsiranda pasiūla.

Savarankiškiau lietuvinti Vakarų kultūros vertybes

Iš to, kas pasakyta, K. Skrupskelis mėgina išlukštenti Santaros veikimo kryptį. Iš visų išeivijos kultūrininkų santariečiai daugiau negu kiti ėmėsi lietuvius pažindinti su pokario pasaulio intelektualiniu gyvenimu. Bent jau šiuo metu iš ilgos laiko distancijos taip atrodo pranešėjui, kuris šios išvados neabsoliutina, pripažindamas, kad po kelių dešimtmečių gali atrodyti ir kiek kitaip. Vis dėlto šiuo metu atrodo, kad kaip tik santariečiai uoliau už kitų organizacijų narius savo tautiečiams siūlė Vakarų pasaulio filosofijos ir kultūros naujoves. O jei taip, tai santariečiai neturėtų kratytis atsakomybės dėl mūsų kultūrinio gyvenimo trūkumų, pirmiausia dėl jo vienpusiškumo ir neatspindėjimo to, kas iš tikrųjų vyksta šiandienos pasaulyje.

K. Skrupskelis neneigia, kad ir kitos visuomeninės srovės išeivijoje nestokojo akademinių pareigų, tačiau jų indėlis ryškesnis JAV pasauliui, o lietuviškoje kultūroje jų pėdsakas daug menkesnis. Kaip konkretų pavyzdį pranešėjas nurodė ateitininką Justiną Pikūną. Lietuvoje jis yra dėstęs studentams, bet tai buvęs vienos specialybės žinių perteikimas, rengimas profesiniam darbui. Studento vidinio gyvenimo tos žinios neužkliudė, pasaulėžiūros neformavo. Žinia, jei per kelis dešimtmečius J. Pikūno mokiniai sukurtų savitą psichologijos mokslo srovę, tai šios pastabos - tą pripažino pats pranešėjas - pasirodytų esančios klaidingos.

K. Skrupskelio išvados ir kai kurie apibendrinimai pagrįsti ir jo asmenine patirtimi. Profesorius nepriklausomybę atgavusios Lietuvos įvairiose aukštosiose mokyklose yra dėstęs XIX a. Amerikos filosofijos istoriją, bet įsitikino, kad ši jo pagrindinė akademinė disciplina paklausos Lietuvoje neturi. Vadinasi, mums neaktualu. Gal todėl pranešėjo išvada labai santūri: apie pokarinį intelektualinį gyvenimą santariečiai Lietuvoje galėjo papasakoti nedaug, nors - daugiau negu kiti. Iš sovietinės izoliacijos besiveržiantiems tautiečiams santariečiai vis dėlto siūlė pasaulyje didesnę paklausą turinčias intelektines prekes. Štai kodėl išeivijos santariečių Lietuvai perduodamos kultūrinės žinios, kaip sakyta šio pranešimo pradžioje, atspindi tik kelių, o ne daugelio žmonių skonį.

Ką gi siūlo K. Skrupskelis dabartinės Lietuvos santariečiams? Praverstų atsikratyti išeivijos tarpininkavimo ir savarankiškiau patiems lietuvinti, adaptuoti Vakarų kultūros vertybes. Tik tapę nepriklausomi, atsikratytume vienašališkumo ir į Lietuvos kultūrą būtų integruotos vėluojančios naujovės.

Bus daugiau