Kalbą nagrinėti kaip bet kurį fizinį objektą

Tai kalbininko mokslų daktaro Antono Cimerlingo (Anton Zimmerling) nuomonė. Ją A. Cimerlingas Mokslo Lietuvai tai išdėstė Salose, Rokiškio rajone, kur vasarą vyko Trečioji kalbotyros vasaros mokykla. A. Cimerlingas dirba Maskvos valstybiniame atvirajame pedagoginiame universitete ir Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institute. Kalbėjomės apie kalbų tipologiją, gilindamiesi gal ne tiek į šio mokslo specifines subtilybes, kiek į bendresnius dalykus, kurie galėtų rūpėti kiekvienam kalbos vartotojui.

Galimas dalykas, taip galėjo teigti teorinės tipologijos dalykais besidomintys kalbininkai. Kaip tik teorinė tipologija yra mano mokslinės veiklos sritis. Jos išvados daromos iš pasaulio kalbų, turinčių bendrų bruožų, tyrinėjimo ir lyginimo. Visai įmanoma ir daug paprasčiau tą susidomėjimą paaiškinti: tai mokslo žmonėms būdingas smalsumas. Tie kalbininkai dar nebuvo klausęsi mano paskaitų, tad gal puoselėjo per daug vilčių.

Mokslo pasaulyje įprasti reklamos dėsniai negalioja, manau, kad šiuo atveju susidomėjimą lėmė pasaulio kalbų tipologijos sritis ir, žinoma, lektoriaus asmenybė.

Man regis, įtakos turi ir Lietuvos aukštosiose mokyklose įsitvirtinusi dėstymo sistema: labai svarbūs teoriniai kursai ne visada įtraukiami į būtinų disciplinų sąrašus. Teorinio pasirengimo spragas tenka lopyti vasaros mokyklose, kurias organizuoja prof. Akselis Holvutas (Axel Holvoet) ir jo komanda. Man labai smagu dalyvauti šioje Trečiojoje Salų kalbotyros vasaros mokykloje.

Jūs pastebite vieną iš mūsų būsimųjų kalbininkų, matyt, apskritai filologų, rengimo problemų. Kaip gali atsitikti, kad kalbotyros mokslo pasaulyje pripažintiems naujiems teoriniams kursams, kad ir teorinei tipologijai, lyg ir neatsiranda vietos mūsų universitetų privalomuosiuose kursuose?

Man sunku atsakyti, nes nesu gerai susipažinęs su Lietuvos universitetinio rengimo programomis. Galimas dalykas, rengiant filologus ir lingvistus Lietuvos universitetuose pirmiausia orientuojamasi į pačių kalbų dėstymą ir pažinimą kraštų, kuriuose paplitusios tos kalbos. Tai dalykai, tiesiogiai susiję su taikomaisiais aspektais. Kiek man žinoma, Lietuvoje dėstoma kalbos istorija, bet užsienio kalbų teorinės gramatikos ir bendrosios gramatikos kursai, juo labiau teorinės tipologijos kursai, lieka nuošalyje. Jei ir skaitomi, tai nereguliariai.

Pastaruosius dvejus trejus metus man teko vadovauti Vilniaus universiteto Skandinavistikos katedros magistrantams. Įsitikinau, kad studentai gana gerai išmokdavo kalbą, bet toli gražu ne visada būdavo išklausę skandinavų kalbų teorinės gramatikos, tų kalbų istorijos kursus, taip pat Europos kalbų tipologijos kursą. Todėl Vilniaus universiteto Skandinavistikos katedra, siekdama užpildyti magistrantų pasirengimo ‘baltas dėmes’ kvietėsi mokslininkus iš kai kurių Europos šalių.

Kur slypi dabartinio filologų rengimo mūsų universitetuose pavojus? Pernelyg ryškus akcentas rengiant taikomojo pobūdžio specialistus?

Galimas dalykas. Man sunku spręsti, kiek mokslui pavojingas vieno ar kito, tegul ir labai svarbaus, teorinio kurso stygius universitetuose. Vis dėlto pasaulinė patirtis rodo, kad teorinės disciplinos bent jau nekenkia, jeigu siekiama išugdyti išties aukštos kvalifikacijos vertėjus ir kitų krypčių kalbos baruose dirbančius specialistus. Manau, jog filologijos studijų programose būtinai turi būti kuo išsamesni teorinių disciplinų kursai - fonetikos, leksikologijos, gramatikos ir kiti. Labai svarbu, kad studentams būtų pateikiami ne tik savo, bet ir kitų šalių mokslininkų darbai. Tai reikalinga ir tam, kad nuvykęs į kitos šalies - Didžiosios Britanijos, Danijos, JAV - universitetą, studentas nesijaustų kaip iškritęs iš mėnulio. Gilesnis teorinių disciplinų išmanymas padeda lengviau prisitaikyti kitoje šalyje, o juk tai ir yra dar vienas fundamentinio išsilavinimo siekis.

Ilgesnis teorinis rengimas - ilgėja studijų kelias.

Iš dalies - taip, tačiau trumpėja adaptacijos laikotarpis išvažiavus į Vokietiją ar Didžiąją Britaniją. Laiku įsisavinus tarptautinius akademinius reikalavimus su savo profesijos kolegomis jau galima bendrauti kaip lygiam su lygiais.

Svarbu išsaugoti ir buvusių mokslinių mokyklų privalumusMan labai įdomu, kad visiškai panašiai kalbėjo ir lazerių fizikos atstovas iš Maskvos dr. Anatolijus Masalovas - pašnekesių su juo ciklą spausdinome ‘Mokslo Lietuvoje’. Visai kitos mokslo srities atstovas pastebėjo labai panašius trūkumus Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje. Ir A. Masalovas, ir dabar štai Jūs pasigendate kaip tik šiuolaikinių teorinių disciplinų, specialiųjų kursų mūsų studentams. Ar nebus taip, kad strimgalviais metęsi į Vakarus, patys nepastebėdami praradome kai ką labai svarbaus, ir to padariniai jau ima ryškėti mūsų aukštojo mokslo sistemoje?

Buvusios Tarybų Sąjungos aukštojo mokslo sistema turėjo ir labai teigiamų, ir neigiamų elementų. Svarbiausias neigiamas bruožas, bent jau humanitarinių mokslų srityje, buvo tai, kad mokslo žmonės - dėstytojai, studentai - negalėjo laisvai keliauti, mažai bendravo su kolegomis iš kitų šalių. Tačiau uždaroje sistemoje priversti gyventi mokslo žmonės jautė būtinybę ‘atitikti lygį’ ir bent jau kalbotyra buvo pasaulinio lygio. Net drįsčiau teigti, kad kalbotyroje nemažai mokslininkų buvo aplenkę savo laiką, XX a. septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais sukurtos teorijos to meto sąlygomis negalėjo būti tiesiogiai taikomos mokslinėje praktikoje. Tik XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje kai kurias tų idėjų ima kultivuoti Vakarų mokslininkai, deja, visiškai mūsų necituodami ir tarsi nė nesiremdami. Tokia skaudi mokslinio gyvenimo tikrovė.

Labai blogai ir tai, kad tam tikru metu tarybiniai humanitariniai mokslai nustojo sekti, kuo užsiima Vakarų kolegos. Tarybinis humanitarinis mokslas jautėsi galįs veikti savo paties mokslinėje erdvėje, o tai jau būdinga imperiniam mąstymui, kuris reiškėsi ir moksle.

Dabar padėtis kitokia. Rusijos lingvistai daug keliauja po pasaulį, daugelis jų dirba užsienio šalyse. Į Rusijos universitetus ir mokslo centrus atvyksta užsienio kolegų - ir jaunų, ir labai patyrusių, keičiamės studentais su užsienio šalių universitetais. Dėl visų šių priežasčių iš dalies prarandami anksčiau turėtų mokslinių mokyklų privalumai. Tuo džiaugtis, aišku, negalime.

Teorinė kalbų tipologija - visiems nauja sritisKaip Jums iš šalies atrodo Lietuvos humanitarinių studijų sistema? Kokius privalumus ir trūkumus įžvelgiate?

Vertinti Lietuvos humanitarinio aukštojo mokslo sistemą naujoje demokratinėje epochoje nėra paprasta. Man regis, tos studijų sistemos pagrindai buvo suformuoti tarybiniais metais ir to nereikėtų baimintis. Tenka nemažai bendrauti su Lietuvos lingvistais ir filologais tarptautinėse konferencijose, kituose moksliniuose renginiuose. Man malonu pastebėti, kad lietuviai mokslininkai taip pat dėmesingi ir Vakarų, ir buvusios Tarybų Sąjungos šalių mokslui.

Ir vis dėlto dėmesys Vakarų mokslui didesnis?

Bent jau savo mokslinių tyrinėjimų srityje to nepastebiu.

Dirbate pasaulio kalbų teorinės tipologijos mokslo bare, o tai Lietuvos lingvistams gana nauja kryptis.

Ji nauja visiems kalbininkams, nes mokslinė tipologija kiek aktyviau pradėta plėtoti tik XX a. šeštajame dešimtmetyje. Tiesa, apskritai pirmas mokslininkas tipologas dirbo XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje - tai rusų kilmės Amerikos lingvistas Edvardas Sepiras (Edward Sapir). Vis dėlto tipologija kaip mokslas sietinas su amerikiečio Džozefo Grinbergo (Joseph Greenberg) pavarde. Šio mokslininko suformuota mokykla ėmė tyrinėti įvairias kalbas moksliniu pagrindu. Kalbų tipologijos mokslines mokyklas suformavo Rusija, Vokietija ir, suprantama, JAV. Tai pasaulinės tipologijos centrai.

Ar nekeista, kad Azijos žemynas, pasižymintis nepaprasta tautų ir kalbų įvairove, nesukūrė savo kalbų tipologijos pasaulinės reikšmės centro?

Japonijoje yra labai daug kalbų tipologijos mokslininkų, gal kiek mažiau jų yra Kinijoje, bet tai paprastai amerikiečių tipologijos mokyklos atstovai. Tiesa, yra atstovaujančiųjų ir kai kurioms Europos tipologijos mokykloms. Užtat Europos mokslininkai dabar labai intensyviai tyrinėja ir lygina Tolimųjų Rytų ir apskritai Azijos kalbas. Kaip tik vakar čia, Salose, gavau kolegos iš JAV elektroninį laišką. Jis dirba Taivane, o man pateikė tagalų kalbos duomenų - tai Filipinų valstybinė kalba.

Kaip matote, dalyvaudamas Salų vasaros mokykloje Šiaurės Lietuvoje, galiu keistis pačia naujausia moksline informacija su kolega iš kito mūsų planetos pusrutulio. Svarbiausia, kad pasaulio kalbų medžiaga patenka į teorinės lingvistikos rengimo programas JAV, Europoje, laimei, ir Rusijoje. Tikimasi, kad taip yra ir Lietuvoje, o jeigu dar nėra, tai esu tikras, kad labai greitai bus.

Ar tikslumas sumažina humanitarinį užtaisąAr vienodomis sąlygomis dirba didelių ir mažų šalių kalbininkai? Ar tai, kad kai kuriomis kalbomis kalba mažiau žmonių, nėra pagrindas kokiai nors mokslinei diskriminacijai?

Manau, jog mokslininko tautybė neturi jokios reikšmės, žinoma, jei tai tikras mokslininkas. Vertinant iš mokslo pozicijų, juk nėra islamiško mokslo, rusiško ar žydiško. Tačiau būna nacionalinių ypatybių, kurios gali riboti bendravimo su kolegomis galimybes, sugebėjimą įsisavinti šiuolaikines tyrinėjimo teorijas, metodikas ir pan.

Turite mintyje, kad ne visada lengvai pasiekiama informacija?

Kad ir toks paprastas pavyzdys. Tarkime, mums rūpi lietuvių, rusų ir čiuvašų dialektų aprašymai. Tam reikia aiškios darbų programos, techninių priemonių - garso, vaizdo, šifravimo ir kalbos analizavimo įrangos. Pagaliau reikia kvalifikuotai parengti medžiagą ir išleisti tarminius tekstus. Būtinas labai geras pasirengimas, kvalifikacija. Kuo aukštesnės kvalifikacijos lingvistas dirba tuos darbus, surenka ir parengia pirminius lauko tyrinėjimų duomenis, tuo vertingesni jie bus kitų šalių lingvistams.

Žinoma, kalbininkų darbo nereikėtų lyginti su teorinės fizikos ar matematikos darbais, nes mūsų metakalba ne tokia griežta, nors lingvistika ir siekia tikslumo.

Siekdama didesnio tikslumo gal kartu praranda ir dalį humanitarinio užtaiso?

Mano manymu, to bijoti nereikėtų. Tokius nuogąstavimus veikiau pavadinčiau populiaria kompanija, nukreipta prieš kai kurias lingvistikos mokyklas. Man tai šiek tiek primena tarybinę ‘stilistiką’, kai vienas to meto darbas vadinosi Kalbotyros dokumentacija: apie antihumaniškus formalius metodus. Neminėsiu labai gerbtino akademiko, to straipsnio autoriaus.

Taigi pernelyg didelės formalizacijos kalbotyroje bijoti nereikėtų, nes kalbotyra nuo žmogaus niekur nepasitrauks. Pati kalbinė medžiaga lemia, kad šis mokslas nenustos būti humanitarinis. Tačiau kalbotyra gali tapti dar labiau moksliška, drąsiau operuoti numatymo galimybėmis, ką, beje, ir daro tikslieji bei gamtos mokslai.

Lingvistikos orientyrai ir idealasJeigu taip, tai ar lingvistika turi kokius nors orientyrus, kurių privalu laikytis ‘tolimajame plaukiojime’?

Lingvistika gali turėti keletą patikimų orientyrų. Vienas iš jų - tai gamtos mokslai, nes kalba egzistuoja kaip objektyvi duotybė. Šios nuostatos dabar neginčija nei materialistai, nei idealistai. O jei taip, tai kalbą reikia tyrinėti kaip ir bet kurį kitą objektą - fizinį, geografinį ar geologinį. Mes kaip tik tai ir stengiamės daryti.

Be to, kalba, ar bent jau tam tikri kalbos modeliai, sudarantys jos dalį, pavyzdžiui, gramatika, yra uždaros sistemos. Jos ir turi būti tyrinėjamos kaip uždaros sistemos, panašiai kaip kai kurios matematinės sistemos. Antai galima suskaičiuoti predikatus formalioje kalboje, kaip kad daroma ir natūralioje gyvojoje kalboje.

Žinoma, tai tik kalbotyros dalis, bet svarbus aspektas. Kalba - tai tarsi matematiniai dydžiai, o kalbotyra - tai tam tikras matematikos analogas tarp humanitarinių disciplinų. Vis dėlto tokio supratimo ir jo įgyvendinimo dar tėra tik pačios užuomazgos.

O koks būtų kalbotyros idealas?

Vienas iš kalbotyros idealų man - tai istoriniai mokslai antropologija ir paleontologija. Kalba radosi kaip žmonių bendravimo priemonė ir ėmė plėtotis, pradėjo skilti ir davė pradžią kitoms kalboms. Tuos dalykus tyrinėja istorinė kalbotyra, kuri per pastaruosius 30 metų padarė labai didelių atradimų kalbų giliosios rekonstrukcijos srityje, todėl dabar galime mokslinius sprendimus daryti apie kalbas, gyvavusias prieš 10-15 tūkst. metų ar net seniau. Kitas reikalas, kiek tie sprendimai išties atitinka buvusią tikrovę. Vargu, ar kas gali patikrinti. Pastaruoju metu pavyko rekonstruoti keletą prokalbių, kurios davė pradžią daugeliui vėlesnių kalbų.

Tačiau indoeuropiečių prokalbės kol kas niekas nerekonstravo?

Žiūrint ką turime mintyje. Negalime rekonstruoti indoeuropiečių kalbos teksto, bet pati ši kalba, egzistavusi prieš 6 tūkst. metų, rekonstruojama. Seniausi indoeuropiečių tekstai, kurie gyvavo maždaug prieš 4 tūkst. metų - senovės luvių ir hetitų - yra iššifruojami.

Komparatyvistika - tai švyturys kalbų jūrojeTikriausiai sutiksite, kad kalbant apie senųjų tekstų ir apskritai senųjų kalbų rekonstrukciją, svarbu turėti rezultatų patikimumo kriterijus, patikimumo įrodymus. Antraip galima pradėti kurti ‘kalbą’, kurios niekada nebuvo, ir užkibti ant saviapgaulės ‘kabliuko’. Taigi kaip galima užtikrinti kalbos rekonstrukcijos patikimumą?

Lyginamoji kalbotyra - komparatyvistika - tai mokslas apie kalbų tarpusavio atitikimą. Galime būti tikri gavę tikslų atitikmenį, net jeigu mums nežinomos kai kurios tų kalbų detalės. Taigi komparatyvistika - mokslas apie orientyrus, švyturius jūroje, kuri mums nepažįstama. Tuo komparatyvistika ir skiriasi nuo bet kurios sinchroninės kalbotyros srities. Sinchroninėje kalbotyroje privalu turėti kuo išsamesnį kalbos ar pasaulio kalbų aprašymą, o spręsti galime tik atsiremdami į turimus duomenis. Savo aprašymuose mes jau negalėtume operuoti nepakankamumo veiksniu, o tai kaip tik ir daroma lyginamojoje istorinėje kalbotyroje.

Taigi pavyksta rekonstruoti kai kuriuos faktus kalboje, kuri egzistavo prieš 6-10 tūkst. metų, bet rekonstruojama ne pati kalba, o jos skeletas. Panašiai dirba paleontologai: jie įsivaizduoja, kaip galėjo atrodyti dinozauras, nors turi tik jo griaučius, ir tai dažnai ne visus kaulus. Turėdami vien dinozauro kojos ar dalies skeleto kelis kaulus, paleontologai sugeba rekonstruoti dinozaurą, kad ir su tam tikra paklaida. Panašiai dirba ir kalbininkai, rekonstruodami senąsias, jau mirusias kalbas. Tiesa, kalbininkai gal nėra tokie ‘nagingi’ rekonstruotojai, bet kartais jiems pasiseka nustatyti, pavyzdžiui, ar būta kirčio germanų prokalbėje, nors ir nėra išlikusių tokių tekstų.

Kiekviena kalba tam tikra prasme yra uždara sistema, o kalbų tipologija kaip tik siekia įvairias kalbas nagrinėti atviros sistemos ar sistemų tyrimo būdais. Ar čia nėra neįveikiamo prieštaravimo?

Ne pati kalba yra uždaros sistemos uždara erdvė, bet atskiri tos kalbos organizavimo lygmenys. Seniai žinoma, kad bet kurios kalbos balsiai ir priebalsiai yra organizuoti kaip uždaros sistemos. Visai nesvarbu, kiek tų balsių būtų - 5 ar 50, nes jie visi susiję tam tikru santykių tinklu, tam tikrais parametrais. Tai reliacinė duomenų bazė, jei vartosime gamtamokslinius terminus. Kitaip tariant, jie susiję tam tikrais santykiais pagal vieną ar kelis parametrus. Pavyzdžiui, balsiai ir priebalsiai, siauras - platus, priešakinis - užpakalinis ir t. t. Taigi kiekvienas balsis pasižymi tam tikrais parametrais, ir visi jie ‘dirba’, naudojami kalboje.

Tai buvo pastebėta palyginti anksti - XX a. pradžioje, o nuopelnai priklauso mokslinės fonologijos pagrindėjui kalbininkui Nikolajui Trubeckojui.

Bus daugiau