Garsas apie Zauerveiną Lietuvoje plito kaip apie didžiavyrį (4)
Ir lyginamoji kalbotyra, ir parodos Iš šio pašnekesio gali susidaryti įspūdis, kad XIX a. pabaigoje tik Zauerveinas ir gynė lietuvininkų reikalus. Bet juk buvo kitaip, daug kas suprato lietuvininkų siekius ir juos palaikė.
Ne, ne tik jis. Bet taip, kaip mes pasakojome, gynė tik jis. Zauerveino laikais jau buvo subrendęs poreikis domėtis daugeliu iki tol mažai pažintų tautų praeitimi ir dvasine savastimi, ypač tokiais dalykais kaip etnografija, kalba, tautinės aspiracijos. Tad ir į Mažąją Lietuvą pradėjo važiuoti pirmiausia mokslinių interesų turėtojai. Jie siekė pažinti kraštą ir mokytis lietuvių kalbos. Lietuvių kalba tapo raktu į kitų indoeuropiečių kalbų tyrinėjimus, ja remiantis gilėjo lyginamosios kalbotyros galios. Ji sparčiai suklesti Vokietijos universitetuose – Berlyno, Getingeno, Karaliaučiaus, Leipcigo ir kituose. Lietuvių kalba kalbininkams tapo privalomąja disciplina. Kartais kalbininkų ir etnologų atvyksta net iš Paryžiaus. Jie keliauja po lietuvininkų parapijas ir kuo toliau nuo geležinkelio atsiduria, tuo vertingesnė jiems atrodo vietinių žmonių kalba. Bendrauti su žmonėmis, susirašinėti su jais tampa mokslinio gyvenimo priederme. Iš Mažosios Lietuvos išvežama daug tautodailės dalykų, paštu keliauja spaudos leidiniai – knygos ir periodika. Pats tuo įsitikinau peržiūrėdamas aukcionuose parduotų Europos viduryje ir pakraščiuose mirusių kalbininkų asmeninių bibliotekų katalogus.
Lyginamoji kalbotyra tampa langu, per kurį Europa pradeda domėtis Mažąja Lietuva?
Tai tik vienas iš langų. Jų buvo gerokai daugiau. Kad ir 1900 m. Pasaulinė Paryžiaus paroda: mažlietuviai į ją nueina su svariu kraičiu. Jiems lengviau buvo pasiekti Paryžių negu su savo bagažu didžlietuviams kirsti Rusijos sieną. Mažlietuviai į Paryžių vežė audinius, mezginius, rankdarbius, originalias nuotraukas, laikraščius, kalendorius ir knygas. Paryžiaus parodoje šie eksponatai užima gana daug vietos. Pasirodė parodos katalogas prancūzų kalba, o Tilžėje lietuviška knygele išleidžiama tai, ką patiems mažlietuviams pavyko surinkti ir subibliografuoti. Šiai parodai ypač nusipelnė Marta Zauniūtė.
Kaizerinėje Vokietijoje įvairiuose miestuose nuolat buvo rengiamos pramonės ir amatų parodos. Gana dažnai jos vyko Tilžėje ir Karaliaučiuje. Didelį darbą rengiant 1905 m. amatų parodą Tilžėje atliko Lietuvos literatūros draugija ir Aleksandras Teodoras Kuršaitis, kalbininko Frydricho Kuršaičio brolvaikis. Jis buvo Lietuvos literatūros draugijos pirmininkas ir Tilžės gimnazijos profesorius. Lietuvininkus labai palaikė Hugo Šojus, Šilutės krašto dvarininkijos šviesuolis. Palaikė ir kiti lituanistinėmis nuotaikomis užsikrėtę krašto žmonės. Juk pastatyti Tilžėje būdingą lietuvininkų namą, apstatyti jį, įrengti audimo stakles, sutelkti ir tautiškai aprengti moteris, kad jos demonstruotų amatą, lankytojus vaišintų pienu – visa tai reikalavo daug lėšų ir entuziazmo. Beje, gal šioje vietoje tiktų pasigirti viena nedidele sėkme – praėjusią vasarą Berlyno ,,blusų turguje“ nupirkau parodos proga išleistą atviruką. Vienoje pusėje išspausdinta lietuviškojo namo nuotrauka, kitoje parašytas vienos jo lankytojos lietuvės merginos laiškelis draugei.
Zauerveino veikimo aplinka Manau, kad labai toli į šalį nenukepestuosime, nuo Zauerveino nenutolsime, jeigu paklausiu: o kas vokietį Hugo Šojų traukė prie lietuvininkų, kokių motyvų vedamas jis savo lėšas skyrė jų ekspozicijai rengti, net namui statyti? Visa tai juk yra Zauerveino veikimo aplinka, to meto realijos, be kurių neįmanoma teisingai įvertinti to laiko asmenybių.
Kalbant apie Hugo Šojaus interesus reikėtų prisiminti ir pirmąjį jo svarbų sumanymą. Savo dvare Šilokarčemoje (Šilutės tada dar nebuvo) Hugo Šojus įrengė ne bet kokį, o lituanistinį muziejų, apgalvotai ir sparčiai kaupė didelę biblioteką ir archyvą. Neabejoju, kad tai darė veikiamas Lietuvos literatūros draugijos ir europinio lituanistinio sąjūdžio idėjų. Beje, XX a. pradžioje lietuviai, suprasdami, kad reikia imtis iniciatyvos ir didinti savo įtaką, patys ėmė dažniau stoti į šitą draugiją. Dabar jau miręs hanoverietis Hansas Masalskis kartą parodė laimingai išsaugotą paskutinį draugijos narių registracijos žurnalą. Pagal jį, XX a. pradžioje nariais tapo Jurgis Arnašius, Mikas Gudaitis, Enzys Jagomastas, Mikelis Kiošis, Erdmonas Simonaitis, Jokūbas Stiliorius, Jurgis Tramišius ir kiti tautiniame sąjūdyje stipriai besireiškiantys vyrai. Tai pajutę savo ruožtu subruzdo vokiečių valdininkai ir dvarininkai. Nors skaičiumi jie ir vyravo, tačiau lietuvių branduolys išmėginimą išlaikė. Bet tai vėlgi būtų atskira tema. O atsakydamas į klausimą noriu patikinti, kad draugijos paskatos kaupti, viešinti ir kitais būdais aktualinti lietuvišką paveldą buvo intensyvios ir paveikios. Hugo Šojus jas priėmė išskėstomis rankomis. Jis buvo aukštos kultūros ir humaniškos prigimties, suvokė lietuvių problemas ir niekada jiems nestojo skersai tako. Tai, ką padarė Šilokarčemai, dabartinei Šilutei, tikrai nusipelno ne tik tokio paminklo, koks neseniai iškilo šiame potvynių krašto mieste. Manyčiau, kad į buvusius dvaro rūmus reikia kuo skubiau perkelti dabartinį Šilutės muziejų ir jį pavadinti Hugo Šojaus vardu.
