Garsas apie Zauerveiną Lietuvoje plito kaip apie didžiavyrį (4)
Pradžia Nr. 1
Su Mažosios Lietuvos knygos ir kultūros istorijos tyrinėtoju prof. Domu Kaunu toliau kalbame apie visuomenės ir kultūros veikėją, poetą ir poliglotą Jurgį Zauerveiną (Georg Sauerwein, 1831–1904).
Ne rutinos žmogus Sustojome toje vietoje, kur kalbėta apie Zauerveiną kaip „Birutės“ draugijos pirmininką. Draugijai vadovauti, vadinasi, paklusti ir tam tikrai rutinai, bet atsiduoti rutinai – tai prašoko Zauerveino jėgas.
Pirmininkui būtina turėti stogą virš galvos, laiko reikalų tvarkymui, mokėti klausyti ir išgirsti kitus, dažnai nuryti nepelnytus priekaištus ir numaldyti kylantį pyktį. Dar reikia turėti šiokių tokių diplomato savybių. Zauerveinas – ne toks ir ne tam sutvertas, organizacinis darbas ne jo charakteriui ir galioms. Tokioms pareigoms anais laikais galėjo tikti tik mokytojas, kunigas, pasiturintis verslininkas arba išsilavinęs ūkininkas. Bet ne valdininkas. Prūsijos įstatymai draudė valdininkams dalyvauti visuomeniniuose, juolab tautinio pobūdžio sąjūdžiuose.
Paukštis, kuris laisvas skrydyje, laisvas giesmėje.
Taip, jam nesvarbu iš kur giedoti, svarbu, kad giedoti. Jo giesmė vis ta pati ir nuo Norvegijos kalnynų, sorbų lygumų prie Šprė upės ar iš Šorelių girios, lietuviškuose eilėraščiuose vadintos Rojaus darželiu, ant vaizdingų Šešupės krantų.
Kai visa tai perjausta gilia humanizmo dvasia, tai nuostabu ir vertinga. Antraip būtų tik blaškymasis, klajūno be vietos šlaistymasis. To šlaistymosi pakanka ir dabartyje, vietos nerandančiųjų gyvenimo prasmės paieškose. Todėl tėvynė ir neriša daugelio mūsų tautiečių.
Kai blaškomasi dėl savęs, tai vienas dalykas, bet visai kas kita, kai blaškomasi dėl kitų. O juolab, kai aukojamasi ne dėl savo, o dėl kitų, į didelį pavojų patekusių tautų. Zauerveinas suvokė, kad tai reikalinga, prasminga ir giliai susiję su jo dvasine priederme. Nemanau, kad šis humanistas galėtų būti idealus pavyzdys mūsų laikų Ispanijos braškynuose arba Airijos statybose prakaituojančiam lietuviui.
Zauerveino pasėtas Tad ko mus moko Zauerveino gyvenimo pavyzdys? Ar kas pasikeitė? Juk kaip prieš šimtą metų pasaulyje buvo daugybė engiamų tautų, taip ir tebelieka.
grūdas
Juk simpatizuojame laisvės siekiantiems tibetiečiams, baskams, kurdams, čečėnams ar katalonams, suprantame ir užjaučiame kašubus, kaip ir bet kurią kitą savo skirtybę jaučiančią tautą. Vis tiek pasaulis juda prie to, kad anksčiau ar vėliau daugelis tų ir kitų tautų gaus nepriklausomybę ir bus savo namuose šeimininkais. Nepriklausomai nuo to, kur tos tautos gyvena. Baskai priklauso Ispanijai, o bretonai – Prancūzijai, t. y. labai kultūringoms šalims. Šitiek milijonų gyventojų turintys kurdai privalo turėti teisę ir į savo valstybę. Tas pats pasakytina apie palestiniečius, kaip ir apie Kosovo albanus. Europa ir pasaulis dėl to ne tik nenuskurstų, bet ir praturtėtų.
Jeigu visa tai jaučiame, vadinasi, Zauerveino pasėtas grūdas yra sudygęs ir mūmyse, nors retai kada apie tai susimąstome. Tą patį išgyvenę lengviau galime suvokti ir kitus. Manau, kad tai yra Zauerveino pamoka Europai ir pasauliui.
Įdomu, kiek tokių zauerveinų Europa yra turėjusi? Gal jų buvo labai daug, bet tiesiog nepateko į mūsų akiratį ir todėl neprisimenami?
Kad panašių į jį asmenybių buvo ir yra, man abejonės nekyla. Gal sunkiau būtų staiga prisiminti konkretų žmogų. Apie Zauerveiną kalbėti paprasčiau, nes jo gyvenimo ir veiklos pėdsakai dėsningai įsismelkė į mano interesų lauką. Negalėjau su šia asmenybe prasilenkti, nes be jos į Mažąją Lietuvą kaip tyrėjas niekada neįžengtum ir daug ko jos likimo istorijoje nesuprastum.
Raktas nuo Zauerveino pasaulio Pats, Domai, spaudai perengei ir sugebėjai išleisti daktaro Jono Basanavičiaus sumanyto dvitomio apie Zauerveiną dalį – biografinę knygą. Vadinasi, lyg pratęsei Basanavičiaus pradėtą darbą. Kas po Basanavičiaus dar yra gilinęsis į Zauerveino paveldą, nagrinėjęs jo asmenybę?
Basanavičiaus atvežtoji medžiaga tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute (dabar – atskiri Lietuvos literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kalbos institutai) ramiai gulėjo dešimtmečiais, kol Vincas Kuzmickas ir Aleksandras Šešelgis suplanavo parengti jos bibliografinę rodyklę. Suinventorino rankraščius, publikacijas, didesnius ir mažesnius spausdintus dalykus, taip pat rašinius apie Zauerveiną ir jo kūrybą. Jų parengtas informacinis leidinys Jurgis Zauerveinas: medžiaga bibliografijai pasirodė 1975 m. Nedideliu tiražu, prastai išleista ir tik į rankas dalijama knygelė pateko į gerą dirvą. Ji pasirodė esąs parankus prieigos prie Zauerveino raktas, padėjęs atverti duris į jo kūrybos, dienų ir darbų erdvę. Pavieniai egzemplioriai kažin kaip nukeliavo į Vokietiją, Norvegiją ir kitur. Staiga į Lietuvą iš tų šalių pradėjo važiuoti tyrinėtojai, kurie gerokai anksčiau už mus ėmė domėtis Zauerveinu. Sovietų valdžia užsienio mokslininkams negalėjo užsklęsti durų į Lietuvos sostinę ir čia buvusias mokslo institucijas. Taigi lyg ir paprastą darbą atliko Kuzmickas ir Šešelgis, bet pataikė, kaip mėgsti sakyti, tiesiai į dešimtuką. Ir mes patys sukrutome. Apie Zauerveiną pasirodė straipsnių ir Lietuvos spaudoje. Mokslo gaida rašė Vilniaus universiteto dėstytoja Irena Tumavičiūtė, poemą Nemunyčiai nagrinėjo literatūros kritikas Ričardas Pakalniškis, autorių populiarino įvairūs plunksnos mėgėjai.
Kada pačiam teko pradėti gilintis į Zauerveino gyvenimą ir veiklą?
Tyrinėjant Mažosios Lietuvos knygos istoriją ir kitas temas daug kas persiklojo ir toje sanklodoje vis labiau ryškėjo Zauerveino vardas. Jo paties buvo prirašyta knygų ir knygelių, keliolika dešimčių eilėraščių ir straipsnių. Vadovaudamasis minėta bibliografine rodykle, sėdau prie 1879–1881 m. Lietuviškos ceitungos komplektų. Iš karto užkliuvau už eilėraščių. Sovietmečiu jie skambėjo kitaip negu šiandien. Jaudino, agitavo, žadino vaizduotę, skatino savivoką ir akiračio plėtrą. Tuose komplektuose pirmą kartą perskaičiau eilėraštį Lietuvninkai mes esam gimę, Kalbos kova, Mieloji Lietuva. Zauerveinas rašė ir kitomis temomis. Vienas lyriškiausių yra eilėraštis Ką lietuviškoji giria pasakoja. Ar girdėjote šias eilutes:
Giria, giria tu senoji,
Taip paslėptinių pilna,
Ką tu šlamščiant pasakoji
Savo dyvina kalba?
Kažkuriame 1880 m. numeryje yra įdėtas eiliuotas kūrinys Hamleto susikalbėjimas su savimi. Tai pirmasis Šekspyro vertimas į lietuvių kalbą. Jam Zauerveinas pasirinko garsųjį Hamleto monologą Būti ar nebūti. Ši kūryba ir bibliografinė rodyklė vedė prie institute nugulusių rankraščių, į bibliotekas ir kitas paveldo saugyklas. Plečiant paieškas, į akiratį greitai pateko Zauerveino talkininkai, knygų leidėjai, spaustuvininkai ir platintojai, bendražygiai ir bendraminčiai. Štai Kristupas Voska, vienas Birutės draugijos steigėjų. Jis skelbimuose rašėsi esąs pirklys, o iš tikrųjų buvo smulkus Tilžės prekybininkas. Kai Zauerveinas parašė tautiniam sąjūdžiui vieną aktualiausių savo veikalų Kelių laikraščių lietuviškas klausimas, Voska savo pinigais jį išleido net tūkstančio egzempliorių tiražu. Jausdamas, kad auditorija gali būti ne tik maža lietuvininkų tautelė, bet gerokai platesnė Europos auditorija, į tą knygelę Voska įdėjo tekstą ir vokiečių kalba. Jis neapsiriko. Ta knyga padarė didelį įspūdį. Nors joje kalbėta apie lietuvių ir lietuviškumo likimą bismarkinėje Vokietijoje, bet ją skaitė ir kitų tautų atstovai. Jie tekste be vargo atpažino savo pačių problemas.
