Tamsiu paros metu pro Rasų kapines Sukilėlių gatve važiuojantys vėlyvi vilniečiai ar sostinės svečiai pastebi stiklo pastatą, žaižaruojantį ryškia šviesa. Tai Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Fitosanitarinių tyrimų laboratorijos karantininis šiltnamis, o ryški šviesa skirta joje auginamiems augalams.

Šiais laikais įvairiose mokslo srityse tiriant bet kurį klausimą darbą tenka pradėti ne tuščioje vietoje. Dažniausiai šie klausimai vienu ar kitu aspektu esti daugiau ar mažiau ištirti. Įvairių tyrėjų išvados kartais sutampa arba būna prieštaringos. Taip atsiranda mokslinės mokyklos, kuriančios, įrodinėjančios ir ginančios savo tiesas. Tai skatina mokslo pažangą.

Mokslo Lietuvos redakcijoje bendraujame su Mičigano universiteto (Mičigano valstija, JAV) profesoriumi Almantu Galvanausku, dirbančiu šviesolaidinių lazerių kūrimo ir tobulinimo srityje, ir Fizikos instituto mokslo darbuotoju dr. Vidimantu Kabelka.

Kalbamės su Ohajo universiteto (Ohio university, USA) Filosofijos departamento profesoriumi Algiu Mickūnu ir Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėju prof. Arvydu Šliogeriu, originalios filosofinės koncepcijos, „filotopijos“ kūrėju. A. Šliogerio svarbiausi veikalai: Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985), Transcendencijos tyla (1996), Kas yra filosofija, Niekis ir esmas (2005), Būtis ir pasaulis (2006). A. Mickūnas yra ne vienos filosofijos studijoms skirtos knygos bendraautoris, išspausdinęs daug straipsnių žurnaluose Metmenys, Baltos Lankos, Free Debate ir kt. Dar pridursime, kad jis yra Klaipėdos universiteto garbės daktaras, o A. Šliogeris šiais metais išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.

Gegužės 17 d. Lietuvos mokslų akademijoje surengta konferencija Biotechnologija Lietuvos universitetuose. Kalbiname konferenciją įžangos žodžiu pradėjusį 2006 m. Nacionalinės pažangos premijos laureatą, UAB Sicor Biotech generalinį direktorių ir Lietuvos mokslų akademijos narį korespondentą prof. Vladą Algirdą Bumelį.

Ivanas Franko (1856 08 27–1916 05 28) – žinomas ukrainiečių rašytojas, mokslininkas, visuomenės ir politinis veikėjas, priklauso tam ypatingam negausių Ukrainos asmenybių ratui, apie kurių gyvenimą ir veiklą parašyta nemaža darbų. Tačiau iki šiol dar nepakankamai ištirtos jo plačios veiklos kryptys. Viena jų – I. Franko leidybinė veikla. Šį trūkumą užpildė Lvovo nacionalinės Ivano Franko mokslinės bibliotekos direktoriaus, istoriko dr. Bohdano Jakimovičiaus monografija Ivanas Franko – leidėjas: knygotyros bei šaltynotyros aspektai. 692 puslapių knyga pasirodė 2006 m. ir buvo skirta I. Franko 150-osioms gimimo metinėms.

Mūsų pašnekovas – Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann), dirbantis Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkantis Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). A. Hermanas taip pat yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės tarybos narys, dažnas mokslinių konferencijų, skirtų Mažosios Lietuvos klausimams nagrinėti, dalyvis.

Jau aptarėme, ko labiausiai pasigendama ekspertų doc. dr. Almanto Samalavičiaus ir Andriaus Navicko vertinimuose. Dabar panagrinėkime tas mažas ekspertų rašinių tekstų dalis (pavyzdžiui, A. Navicko vertinimuose – 28,57 proc. rašinio), kuriose autoriai kažką teigia ar neigia kalbėdami apie Mokslo Lietuvą. Kitaip tariant, tai, ką mes sąlygiškai galėtume suvokti kaip ekspertų vertinimus.

Kur kas daugiau sričių administravo autonominės Klaipėdos krašto įstaigos. Tačiau nei V. Gaigalaitis, nei klaipėdiečiai (kiek galima spręsti iš pacituotos ir kitų vietų) nedejavo, kad jiems nelieka vietos autonominės administracijos įstaigose. Beje, ir jose vienas kitas lietuvininkas įsitaisydavo. Antai nuo 1925 m. gal visą dešimtmetį, kol išgarsėjo romanu Aukštujų Šimonių likimas ir gavo už jį Valstybinę premiją, Klaipėdos krašto seimelio mašininke ir vertėja dirbo Ieva Simonaitytė. Žinoma, tokie atvejai reti, o vėliau jų dar mažėjo. Net valsčių viršaičius ir kaimų seniūnus imta keisti vokiečiais ar jiems pataikaujančiais „klaipėdiškiais“.

Politinių kovų ir diskusijų žaizdre užgrūdintas kovotojas Vilius Bražėnas toliau bendrauja su Mokslo Lietuva, dalijasi savo turtinga gyvenimo patirtimi. Mūsų pašnekovas žengia į 95-uosius savo gyvenimo metus neprarasdamas ryšio su gyvenimo įvykiais, kuriuos vertina ne vien Lietuvos, bet ir kitų šalių spaudoje, susitikimuose su labai įvairia auditorija, nors pirmenybę teikia jaunai publikai. Žinoma tokiai, kuri pasirengusi ne tik kantriai klausytis, bet ir įsitraukti į pokalbį, reikšti savo mintis ir požiūrį, diskutuoti. Atrodo, diskusijos ir yra Viliaus Bražėno tikrasis pašaukimas, gyvenimo būdas. Tačiau bus geriausia, jeigu nuomonę skaitytojas susidarys iš pateikiamo pokalbio.