Perkūnas trenkia į aukščiausius medžius, į krūmus– niekada (2)
Pradžia Nr. 8.
Politinių kovų ir diskusijų žaizdre užgrūdintas kovotojas Vilius Bražėnas toliau bendrauja su Mokslo Lietuva, dalijasi savo turtinga gyvenimo patirtimi. Mūsų pašnekovas žengia į 95-uosius savo gyvenimo metus neprarasdamas ryšio su gyvenimo įvykiais, kuriuos vertina ne vien Lietuvos, bet ir kitų šalių spaudoje, susitikimuose su labai įvairia auditorija, nors pirmenybę teikia jaunai publikai. Žinoma tokiai, kuri pasirengusi ne tik kantriai klausytis, bet ir įsitraukti į pokalbį, reikšti savo mintis ir požiūrį, diskutuoti. Atrodo, diskusijos ir yra Viliaus Bražėno tikrasis pašaukimas, gyvenimo būdas. Tačiau bus geriausia, jeigu nuomonę skaitytojas susidarys iš pateikiamo pokalbio. Geriausias Lietuvos „laisvės“ liudytojas Siūlau pratęsti pradėtą plėtoti mintį, kurios pirmoje pašnekesio dalyje neišbaigėme. O kalbėjome apie bent jau dalies lietuvių išeivijos nedrąsą, tikriau gal nenorą veltis į aštrias politines diskusijas, konfliktus. Bent jau taip Jus supratau. Pagaliau ir mūsų tautiečius nesunku suprasti, nes drąsa siejasi ir su rizika, o lietuvis yra atsargus, linkęs septynis kartus atmatuoti prieš pjaudamas.
Pasaulis komplikuotas. Amerikiečiams paskaitose esu kalbėjęs apie „antrojo Niurnbergo“ teismo komunistams reikalingumą. Dešinieji amerikiečiai klausytojai tokias mintis karštai palaikė. Pritarė ir tautiečiai lietuviškuose renginiuose. Lietuviška spauda į tai atkreipė dėmesį, ypač po Birželio tragiškų įvykių minėjimo kalbos Klyvlende. Tačiau paskui paaiškėjo, kad vietiniai tautiečiai „liberalai“ rengėjus paskatino atšaukti mano kvietimą kalbėti minėjime. Tikriausiai tai darė tie, kurie savo karjerą siejo su vietine ir JAV sostinės valdžia.
Kas baugino liberaliuosius lietuvius?
Jie turbūt bijojo, kad griežtos kalbos gali pakenkti jų karjerai, geram lietuvių vardui ar net Lietuvos laisvės bylai. Pataikavimo valdžiai pakako, o JAV valdžia su sovietais kartais žaisdavo bendrus žaidimus.
Lietuvoje mes Amerikos lietuvius kartais įsivaizduojame kaip vientisą visuomenę, tačiau iš tikrųjų tai spalvų ir atspalvių maišalynė. Labai skirtingų pažiūrų žmonės. Ar ne taip?
Kai Lietuva dar tik siekė nepriklausomybės, bet jau buvo prasivėrusios sienos, į Lietuvą pradėjo važiuoti visi, kas tik netingi. Atsirado tokių, kurie teigė, jog tuo būdu galės sustiprinti Lietuvos žmonių dvasią, pakelti jų kultūrą. Bet ką ten su savo kultūrėle kitą pakelsi. Buvo tokių, kurie jautė didelį smalsumą ir sentimentus, o tokie kaip aš, gal net dauguma išeivių amerikiečių, manė, kad tai Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos išdavimas. Juk tekdavo eiti į sovietų ambasadą Vašingtone ir prašyti leidimo atvažiuoti į savo tėvynę. Tuo tarsi pripažįstama Sovietų Sąjungos teisė šeimininkauti Lietuvoje. Bet ar lietuviams Lietuvoje reikėjo išeivijos kultūrėlės pagalbos? Kitas dalykas, jeigu tekdavo kam važiuoti aplankyti sergančią motiną, mirštantį tėvą. Toks lankymasis okupuotoje Tėvynėje be abejo pateisinamas. Galiu suprasti ir žmogelį, kuris spaudoje nesireikšdavo, didesnės galios JAV lietuvių bendruomenėje neturėjo.
Knygoje Po dvylika vėliavų pateikiu sovietinės propagandos pavyzdį, kokia laisva buvo Lietuva. Įdėjau Lietuvoje apsilankiusio prancūzų filosofo egzistencialisto Žano Polio Sartro nuotrauką tarp Nidos kopų. Žodžiu, to meto Lietuvos spaudoje buvo galima pasiskaityti apie sovietų nuopelnus, kaip jie sukūrė Neringos kopas ir atnešė kitų gėrybių Lietuvai. Eduardas Mieželaitis Žano Polio Sartro klausia: „Užsienio nacionalistai teigia, kad Lietuva okupuota, o lietuvių tauta prispausta. Ką Jūs manote?“ Ž. P. Sartras, girdi, atsakęs: „Juokų darbas. Aš jau tris savaites esu Lietuvoje, bet nesutikau nė vieno, kuris manytų, kad Lietuva okupuota. O be to, – tęsė mintį Sartras, – sutikau lietuvių iš Amerikos. Jeigu Lietuva būtų okupuota, negi jie važiuotų į Lietuvą.“
Geresnio Lietuvos „laisvės“ liudytojo negaliu jums pristatyti.
Lieka tik ironiškai šyptelti ir gal dar krenkštelti.
Vienas lietuvis išeivijos dailininkas grafikas prieš pat Atgimimą surengė parodą Konektikuto valstijos sostinėje. Kaip tik vyko Birželio 14-osios minėjimas, į kurį buvau pakviestas kaip Konektikuto lietuvių bendruomenės pirmininkas. Teko sakyti svarbiausią kalbą. Ten iš seno likęs gražus lietuvių klubo pastatas. Tai štai vienoje koridoriaus pusėje vyko paroda. Ją visi aplankėme, o paskui patraukėme į minėjimą priešingoje koridoriaus pusėje. Pastebėjau, kad minėjime nėra nei paties dailininko, nei jo žmonos, nei sūnaus. O juk organizacija, kuri rengė minėjimą, ta pačia proga surengė ir parodą, atėjusieji pirko dailininko paveikslus. Aišku, įtartinai į visa tai pažiūrėjau – dailininkas bijo pasirodyti minėjime. Lygiai po metų birželio 15-ąją buvo surengta to dailininko paroda Vilniuje.
Tai matote, kokia yra mūsų išeivija.
Marga kaip genys. Tą patį galėtume pasakyti ir apie Lietuvos lietuvius.
O taip. Kai kurie buvę „dideli“ patriotai su savo vaikais žebeliojo angliškai, nors patys nemokėjo. Mat bijojo pakenkti būsimai vaikų karjerai.
Smokingu rūpintis nereikėjo Išties problema: gyvenant svetimame krašte ir norint užtikrinti savo vaikams ateitį juk turi stengtis, kad vaikai įsitrauktų į amerikiečių gyvenimą. Tik ar tam reikia pamiršti savo tautos šaknis?
Niekas jų nepersekios už tai, kad liks prisirišę prie lietuvybės. Žinoma, jeigu kaip Bražėnas nekalbės nereikalingų dalykų. Amerikiečiai patriotai, dešinieji ir net patys dešiniausieji, kuriuos Pravda puldavo savo vedamuosiuose, mane vadindavo Amerikos ir Lietuvos patriotu. Ir aš toks jaučiuosi.
2006 m. balandžio mėn. amerikiečiai man apmokėjo kelionę ir nuskraidino į Kaliforniją, kur vyko 1958 m. įsteigtos, prieš bet kokią tironiją kovojančios Džono Berčo (John Birch Society) organizacijos tarybos ir vadovų suvažiavimas, dalyvavo 450 svečių. Pasodino mane už garbės stalo pirmoje eilėje šalia tos organizacijos prezidento. Ta proga man net smokingą nupirko, kad toje aplinkoje nesiskirčiau nuo kitų.
Savo smokingo neturėjote?
Tiesiog nesitikėjau tokios garbės ir kad prireiks smokingo. Kiekvienas svečias mokėjo už vakarienę po 50 dolerių, man, aišku, nereikėjo. Dar pastebėsiu, kad ta (John Birch) organizacija buvo viena nemylimiausių Sovietų Sąjungoje, mūsų nekentė taip pat visa kairioji Amerikos spauda. Net lietuviai vengdavo ateiti į paskaitą, kurią rengdavo Kremliaus nekenčiama organizacija ir kurioje dar kalba lietuvis. Vis dėlto du lietuviai intelektualai – Aurelija Balašaitienė ir Jurgis Gliauda – išdrįso manęs pasiklausyti tos organizacijos renginyje ir parašė palankius straipsnius.
Kaip matote, reikalai klostėsi gana sudėtingai, ir dabar laisvoje Lietuvoje manęs prie mikrofono neprileidžia. Statomos visokios užtvaros.
Leiskite paprieštarauti. Aš pats esu girdėjęs Jus diskutuojant per Lietuvos radiją.
