Artūras Hermanas: „Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“ (2)
Pradžia Nr. 8
Mūsų pašnekovas – Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann), dirbantis Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkantis Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). A. Hermanas taip pat yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės tarybos narys, dažnas mokslinių konferencijų, skirtų Mažosios Lietuvos klausimams nagrinėti, dalyvis. Kaip vyksta suvažiavimai Gal galėtumėte nupasakoti kurį nors iš Vokietijos lietuvių rengiamų mokslinių suvažiavimų? Kaip jie vyksta?
Labai įvairiai. Suvažiavimai vyksta kasmet, karts nuo karto rengiame teminį suvažiavimą. Taip prieš penkerius metus vyko suvažiavimas, skirtas lietuvių literatūrai. 2001 m. jame svarstyta apie žydų genocidą Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, dar anksčiau, gal prieš dvylika metų analizavome Mažosios Lietuvos problemas. Suvažiavimuose nagrinėjamos įvairiausios temos. Mokslininkai pasirenka sau artimą sritį, susijusią su Lietuva, perskaito pranešimą, kuriam suteikiama gana daug laiko – iki vienos valandos, o paskui dar vyksta diskusijos. Taigi temą galima įvairiapusiškai išnagrinėti. Vokiečių mokslininkai visada mielai naudojasi mūsų pasiūlymais. Už pranešimus (ir už kelionę) truputį sumokame, bet tik simboliškai – 140 eurų už paskaitą. Nors į jas ne dėl pinigų atvažiuoja.
Vieną konferenciją Hiutenfelde skyrėte Mažajai Lietuvai. Iš kur kilo iniciatyva, tikriausiai iš to krašto išeivių, kurių nemažai gyvena Vokietijoje?
Ne, tai daugiau LKI valdybos apsisprendimas, žinoma, tuo tikimasi pritraukti šio krašto išeivius. Bet ir taip beveik kiekviename suvažiavime atskiros paskaitos susijusios su Mažąja Lietuva.
Tai tema, kuri padeda pritraukti?
Visi suvažiavimai vyksta vokiečių kalba, o Mažosios Lietuvos, kur kartu gyveno vokiečiai ir lietuvininkai, tyrinėjimų tema mums labai tinka, artima abiejų tautų tyrinėtojams.
Šia tema esame rengę ne vien Lietuvos kultūros instituto suvažiavimą, bet ir organizavę Baltų krikščionių studentų sąjungos (Baltischer Christlicher Studentenbund) Bonoje renginius. Ši sąjunga sujungia trijų tautų studentų grupes – latvių, estų ir lietuvių. Čia turime Annabergo rūmus, kurie priklauso šiai sąjungai, ir ten lietuvių grupė taip pat rengia suvažiavimus, užsiima ir kita veikla. Čia man taip pat tenka darbuotis, leidžiame žurnalą Annaberger Annalen über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen (Anabergo metraštis apie Lietuvą ir vokiečių bei lietuvių santykius).
Kas sieja Hiutenfelde veikiančią Lietuvių kultūros draugiją ir Baltų krikščionių studentų sąjungą Bonoje?
Tai skirtingi centrai, skirtinga veikla. Hiutenfelde yra Lietuvių bendruomenės centras su Vasario 16-osios lietuvių gimnazija, o Bonoje – studentų sambūris su suvažiavimų namais ir bendrabučiu. Jame gyvena ne vien studentai iš Baltijos šalių, bet ir vokiečiai. Pirmenybė teikiama Bonoje studijuojantiems Baltijos šalių studentams. O suvažiavimų patalpose vyksta įvairūs kongresai, suėjimai.
Istorijos skauduliai peršti Tikriausiai labai skiriasi lietuvių ir vokiečių požiūris į Mažąją Lietuvą?
Vokiečiai vertina Mažąją Lietuvą kaip savą kraštą, ilgus šimtmečius priklausiusį Vokietijai. Anksčiau jiems buvo svarbesnis vokiškasis aspektas, dabar domimasi ir tautinėmis mažumomis, nes Rytų Prūsijoje iki Pirmojo pasaulinio karo tos mažumos dar buvo globojamos ir kiek prižiūrimos. Buvę rytprūsiečiai maloniai kalba, bet jei išgirsta, kad kažkas sau tų žemių reikalauja, į jas pretenduoja, tai tuojau pradeda spyriotis.
Tai kaip sugebate išlaviruoti tarp tų opių temų?
Politines temas stengiamės gvildenti ne vienašališkai, daugiausia gilinamės į kultūrinius klausimus. Mums nėra reikalo veltis į politiką. Klaipėdos kraštas Lietuvai priklauso nuo 1923 m., o į kitas žemes, pavyzdžiui, Kaliningrado kraštą, Lietuva nepretenduoja.
Taip, bet kaip tada turėtume vertinti Jaltos susitarimą, kai antihitlerinės koalicijos didžiosios valstybės – Sovietų Sąjunga, JAV ir Didžioji Britanija dalijosi įtakos zonomis būsimoje pokarinėje Europoje. Kaip visa tai reikėtų susieti su dabartinėmis Europos realijomis? Faktiškai buvusių Rytprūsių klausimas neišspręstas, o Sovietų Sąjungai buvo pavesta tik laikinai administruoti tą kraštą. Jalta buvo galutinai palaidojusi Baltijos šalių valstybingumo viltį. Vadinasi, Baltijos kraštams Antrasis pasaulinis karas tęsėsi iki valstybingumo atkūrimo 1990 metais.
Tikrovė tokia, kad vadinamoji Kaliningrado sritis dabar priklauso Rusijai. Tarptautiniu mastu pripažįstame, kad esamos valstybių sienos yra neliečiamos. Tiek Lietuva, tiek Vokietija (pastaroji gana sunkiai) pripažino, kad niekam neturi teritorinių pretenzijų. Vokietijos valstybėje ir tautoje iš tiesų jokių teritorinių reikalavimų niekam nekeliama. Net ir pabėgėliai, ilgiausiai kovoję už teisę sugrįžti į savo gyventus kraštus, iš kurių turėjo pasitraukti, atsisakė tokių reikalavimų. Vokietijoje yra nebent nacių grupelės, keliančios tokius reikalavimus, bet tai marginalijos, ir į jas niekas nekreipia dėmesio.
Užsiminėte apie pabėgėlius. Kokie tai žmonės, kaip juos apibūdintumėte?
