Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“. Apie ekspertizę (4)

Pradžia Nr. 6, 7, 9.

Vytautas Rimša
Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės narys

Jau aptarėme, ko labiausiai pasigendama ekspertų doc. dr. Almanto Samalavičiaus ir Andriaus Navicko vertinimuose. Dabar panagrinėkime tas mažas ekspertų rašinių tekstų dalis (pavyzdžiui, A. Navicko vertinimuose – 28,57 proc. rašinio), kuriose autoriai kažką teigia ar neigia kalbėdami apie Mokslo Lietuvą. Kitaip tariant, tai, ką mes sąlygiškai galėtume suvokti kaip ekspertų vertinimus.

Teksto turinio analizė rodo, kad ir šios rašinių dalys, laikraščio vertinimų atžvilgiu, taip pat nėra vientisos. Ir čia autorių pamąstymai skirti ne vien laikraščio redakcijai, nors patys ekspertai, rodos, mano kitaip. Jie visų Lietuvos mokslo reikalų ir įvykių centru čia laiko vien laikraščio redakciją. Deja, iš tikrųjų yra ne taip. Iš esmės autorių pasamprotavimai, esantys šiuose tekstuose, vertinant adresato atžvilgiu, yra taip pat skirtini trims subjektams ar jų grupėms: 1) pastebėjimai apie laikraštį ir redakcijos darbą – redakcijai; 2) mintys apie kai kuriuos Lietuvos mokslo, organizavimo, vadybos ir informacijos reikalus – šalies valstybinėms ir kitoms mokslo institucijoms; 3) samprotavimai, skirti dėl aktyvesnio straipsnių rašymo ir skelbimo – Lietuvos mokslininkams.

Šia tvarka minėtus ekspertų pasamprotavimus ir aptarkime. Pirmiausia – ekspertų pastebėjimai apie laikraštį Mokslo Lietuva ir jo redakcijos darbą. Prisiminkime, ką autoriai apie laikraštį pasakė pozityvaus? Rašau „pasakė“, nes kai kurių šių teiginių vertinimais (juolab – ekspertų) nepavadinsi, nes minimi skaitytojui seniai žinomi faktai (be jokių interpretacijų). Doc. dr. A. Samalavičius:

„Galima konstatuoti, kad informavimo funkciją leidinys iš esmės (nors toli gražu ne be priekaištų) atlieka“ (I).

„Jame nemaža įvairių mokslo naujienų, aktualijų, institucijų informacijos“ (II).

„Tokio pobūdžio leidinys mokslo visuomenei (Turėtų būti – bendruomenei. Mano pastaba, – V. R.) reikalingas“ (III).

Ekspertas A. Navickas: „Mokslo Lietuva. Lietuvos mokslininkų sąjungos leidinys“ (IV). Ekspertas ir čia šiek tiek apsiriko, nes Mokslo Lietuvoje rašoma: „Lietuvos mokslininkų laikraštis“.

Tai – visi abiejų ekspertų pozityvūs pastebėjimai apie laikraštį, kuris šalyje leidžiamas beveik aštuoniolika metų (nuo 1989 m.). Kaip matome, pozityvios įžvalgos yra varganos ir skurdžios. Jei kam pasirodytų kitaip, šiuos ekspertų pastebėjimus reikėtų palyginti su pozityviais skaitytojų – J. Elekšio, mokytojo J. Bagdono, redaktoriaus P. Mikšos, prof. J. Vitkausko, doc. R. Gražulevičiaus įžvalgomis, paskelbtomis laikraštyje (2006, Nr. 18(352), p. 15; Nr. 20(354), p. 14), prof. Vytauto Triponio, dr. Danutės Kimtienės, dr. Mudžio Šalkausko, Povilo Saudargo (2006, Nr. 21(355), p. 16) – atsiliepimais. Manau, tokių įžvalgų pasirodys ir daugiau, nes šio laikraščio skaitytojai yra išprusę, puikiai pažįsta leidinį ir turi apie jį savo nuomonę.

Iš minėtų ekspertų keturių (I–IV) pozityvių pastebėjimų tik su dviem (III ir IV) galima sutikti be išlygų. Su kitais (I–II) sutikti galima tik iš dalies. Pavyzdžiui, autorius neįrodo, kad informavimo funkciją laikraštis iš esmės atlieka „toli gražu ne be priekaištų“ (I). Juk tų priekaištų autorius toliau nei išvardina, nei pagrindžia. Atrodo, sąmoningai redakcijai pareikštas nepagrįstas priekaištas ir toliau nutylėtas. Tad su antrąja šio teiginio dalimi sutikti negalima. Ir ne vien dėl to, kad jis neįrodytas faktais. Kaip matysime toliau, man rodos, šis pastebėjimas yra klaidingas iš esmės.

Teiginys „Jame nemaža įvairių mokslo naujienų, aktualijų, institucijų informacijos“ yra aiškiai pozityvus. Tačiau nesuprantamas, nes neaišku, ką autorius laiko informacija ir kodėl jai nepriskiria „įvairių mokslo naujienų ir aktualijų“? Be to, kodėl, atlikdamas laikraščio ekspertizę, autorius laikraštyje tepastebėjo vien institucinę informaciją? Mano nuomone, atlikus išsamią analizę, laikraštyje vyrautų ne „institucinė informacija“ o informacija apie Lietuvos mokslo atskiras sritis arba autorių (ne institucijų) parengti straipsniai. Terminas institucinis nėra apibrėžtas ir paplitęs, tad neaišku, apie kokią institucinę informaciją autorius čia kalba. Norėdamas, kad teisingai autorių suprastų skaitytojai, jis privalo naudoti sunormintus dalyko terminus.

Panagrinėkime ekspertų negatyvius pastebėjimus apie laikraštį, su kuriais negalima sutikti.

Pirma. Abu ekspertai savo rašiniuose nesugebėjo teisingai nustatyti ir apibrėžti Mokslo Lietuva rūšies. Doc. dr. A. Samalavičius savo rašinyje Mokslo Lietuvą vadina leidiniu ir nė karto neprisiminė, kad tai yra laikraštis. A. Navickas rašinio pabaigoje sąvoką laikraštis vieną kartą vis dėlto prisiminė. Nepaisant to, jis net oficialią laikraščio priklausomybės eilutę rašinyje pertvarkė savaip – leidinio rūšies pavadinimą „laikraštis“ pakeitė terminu „leidinys“ („Lietuvos mokslininkų sąjungos leidinys“. Nors, kaip minėta, Mokslo Lietuvoje rašoma, kad tai – „Lietuvos mokslininkų laikraštis“).

Žinant, kiek šiuo metu šalyje išleidžiama įvairių leidinių, ekspertui būtina konkrečiai apibrėžti vertinamojo objekto rūšį. Juk laikraščiai – taip pat ne visi vienodi. Kyla klausimas, kas šiandien yra Mokslo Lietuva bendroje šalies leidinių ir laikraščių sistemoje? Kokia šio laikraščio rūšis? Kokiai grupei jis priklauso? Ekspertai to neapibrėžė, nors nuo leidinio rūšies daug priklauso ir kitos jo charakteristikos.

Antra. Atlikus laikraščio ekspertizę (jei buvo atlikta), ekspertams nepasisekė rašiniuose teisingai nustatyti, apibrėžti ir paaiškinti laikraščio Mokslo Lietuva funkcijų, tikslų ir uždavinių. Kiekvienas ekspertas savo tiriamąjį objektą visuomet privalo įvertinti ir apibūdinti pats, vadovaudamasis vien ekspertizės ar analizės duomenimis, visiškai nepaisydamas to, kas ir ką jam apie tai sakytų. Kitaip – kam ekspertizė ir pats ekspertas? Tiesa, nuomones žinoti – pravartu, nes jos gali jam padėti giliau suvokti vertinamą objektą, jo ypatumus. Tačiau be savosios, kaip patyrusio specialisto nuomonės, išsiversti neįmanoma.

Šiuo atveju atsitiko atvirkščiai. Vietoje savosios vertinamojo objekto funkcijų, tikslų ir uždavinių interpretacijos bei apibrėžties abu ekspertai pasinaudojo vien Mokslo Lietuvos citata, kurioje pati redakcija apie laikraštį kažkur, kažką yra pasakiusi. Labai gerai, kad ekspertai išsiaiškino redakcijos nuomonę apie laikraštį. Tačiau jie neturėjo pamiršti, kad redakcijos, šiuo metu kurdamos projektus paramai gauti, savo leidinio funkcijas, tikslus ar uždavinius, atsižvelgdamos į situaciją, interpretuoja gana įvairiai: vienus dalykus sąmoningai nutyli, kitus pabrėžtinai išryškina. Dėl to, tokių interpretacijų negalima laikyti išsamiomis. Taip atsitiko šį kartą ir su Mokslo Lietuva minėtomis citatomis. Kur pačių ekspertų šio laikraščio funkcijų, tikslų ir uždavinių samprata? Dėl to toliau ekspertų tekstuose atsirado daug painiavos: nesuprantamų ir klaidingų samprotavimų, neaiškių terminų ir kt.